A maceina egzistencijos vertė
5 (100%) 1 vote

A maceina egzistencijos vertė

TURINYS

TURINYS…………………………………………………………………………..2

I APIE AUTORIŲ…………………………………………………………………..3

II EGZISTENCIJOS VERTĖ……………………………………………………….6

III INTERPRETACIJA………………………………………………………………3

IV VIZIJA……………………………………………………………………………13

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………14

I APIE AUTORIŲ

A.Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto. Po A.Maceinos pasitraukimo į Vakarus 1944 metais, į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties, taip ir nesulaukęs Atgimimo įvykių. Tačiau Lietuva neliko skolinga filosofui, pedagogui, visuomenininkui, poetui. Atsivėrus laisvės uždangai, jo svarbiausieji veikalai, buvę terra incognita, išvydo dienos šviesą, jis pripažintas vienu žymiausių Lietuvos mąstytojų, kurio kūrybą labiausiai pamėgo į krikščioniškas vertybes besiorientuojanti inteligentija.

Dar būdamas jaunas, A.Maceina pajuto amžinųjų vertybių ilgesį. 1924 metais Prienų „Žiburio“ gimnazijoje baigęs penkias klases, jis nusprendė stoti į Vilkaviškio vyskupystės Gižų kunigų seminariją. Tačiau pasimokęs joje dvejus metus ir paklausęs rektoriaus patarimo, iš jos išstojo. Smalsus, pažinimo link besiskverbiantis jaunuolis nuolat kėlė klausimus. Tačiau, kaip pasakytų kiekvienas filosofas, klausimų kėlimo sritis priklauso filosofijai, tuo tarpu kunigas privalo pateikti jau žinomus atsakymus, gautus per Apreiškimą ir užrašytus Šventajame Rašte. A.Maceina pasijuto dar negalįs duoti tokių atsakymų ir 1928 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Iš pradžių studijavo literatūrą, bet, S.Šalkauskio patariamas, 1931 metais perėjo studijuoti filosofiją ir pedagogiką. Studijų metu A.Maceina plačiai reiškėsi įvairiose srityse: pirmininkavo ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, redagavo „Ateitį“, išvertė T.Totho knygų, skirtų jaunimo ugdymui. Ši tema A.Maceinai nebuvo svetima. Gilintis į pedagogikos sritį jį skatino S.Šalkauskis. Pastarojo palaikomas, filosofas 1932-1935 metais tęsė studijas Liuvene, Fribūre (Šveicarijoje), Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais Vytauto Didžiojo universitete A.Maceina apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui gauti, kurios tema pasirinko „Tautinį auklėjimą“, o kitais metais apgynė privatdocento habilitacinį darbą, pavadintą „Ugdomasis veikimas“.

1935-1940 metais A.Maceina Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė įvairias pedagogikos bei kultūros filosofijos disciplinas ir daug rašė pedagogikos, kultūros filosofijos bei socialiniais klausimais: 1936 metais pasirodė „Kultūros filosofijos įvadas“, „Pirminės kultūros pagrindai“ (Logos. 1936-1938), „Ideologiniai šių dienų pedagogikos pagrindai“ (Suvažiavimo darbai II. 1937), „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ (Židinys. 1939), „Pedagogikos istorija I“ (1940), „Socialinis teisingumas“ (1938), „Buržuazijos žlugimas“ (1940) ir daug kitų publikacijų. Tuometinė A.Maceinos kūryba glaudžiai siejosi su S.Šalkauskio idėjomis. Tačiau, išėjęs tomistinę savo mokytojo mokyklą, jis stengėsi išsivaduoti iš savo pirmtako įtakos ir kurti savitą krikščionišką filosofiją. Labiausiai nenusisekę filosofo darbai yra skirti socialiniams klausimams. Paskutinieji du veikalai, linkę į socialinį radikalizmą, to meto katalikiškoje visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų, o ir pats A.Maceina vėliau išsižadėjo pagrindinių „Buržuazijos žlugimo“ teiginių. Filosofui tuomet buvo tik 32 metai, pati jo kūrybinio darbo pradžia. Tačiau jei A.Maceina šiandien mums būtų palikęs tik šiuos savo kūrinius, jis nebūtų mums tuo, kuo yra dabar. Ateityje jo laukė dar ilgas darbas. Jau tuo metu jis pradėjo ieškoti naujų temų savo apmąstymams: ėmė domėtis prometėjizmo problema bei moterystės klausimais.

1941 metais A.Maceina pasitraukė į Vokietiją, o, vokiečiams okupavus Lietuvą, Laikinosios vyriausybės buvo vėl pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. 1942 metais tapo šio universiteto profesoriumi ir Filosofijos fakulteto dekanu, o studentams dėstė „Filosofijos įvadą“ bei interpretavo R.M.Rilkės poeziją. Tai buvo pirmasis filosofo bandymas pralaužti poetinės kalbos rėmus ir į poetinį būties išgyvenimą pažvelgti racionaliu filosofo žvilgsniu. Poezija A.Maceiną domino visada. Dar mokydamasis seminarijoje, jis pradėjo rašyti eilėraščius ir sąvokinę išraišką derinti su poetine intuicija. Tai ypač atsispindėjo vėlesnėje jo kūryboje.

Artėjant frontui, 1944 metais A.Maceina vėl pasitraukė į Vokietiją ir gyveno įvairiose deportacijos stovyklose. Karo metai subrandino A.Maceiną kaip filosofą. Galimybė lankytis universitetų bibliotekose bei skaityti žymiausius to meto filosofų kūrinius nukreipė jo dėmesį į patį filosofinės minties centrą. Ypač jis ėmė domėtis teologija.
Vokietijoje gimę žymiausi A.Maceinos veikalai priskiriami plačiai suvoktos religijos filosofijos sričiai. 1946 metais pasirodė pirmoji tokio pobūdžio knyga „Didysis inkvizitorius“ – F.Dostojevskio „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendos metafizinė interpretacija, kurioje autorius dualistinę žmonijos istorijos sampratą atskleidė per gėrio ir blogio pradų pasireiškimą bei jų kovą kiekviename žmoguje.

1949 metais A.Maceina persikėlė į Freiburgą, kurio universitete nuo 1956 metų ėmė dėstyti rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją, o vėliau Miunsterio universitete – ir religijos filosofiją. 1950 metais pasirodė labiausiai vertinamas jo veikalas „Jobo drama“, kuriame autorius gilinosi į Biblijos personažo Jobo kančios būsenoje išgyvenamą egzistencinę dramą. Pasaulyje esama beprasmiškos kančios, ir tokią kančią kentėjo Jobas. Anot A.Maceinos, išeitis tokioje situacijoje glūdi apsisprendime. Žmogus nėra savo būties autorius. Tai supratęs, Jobas apsisprendžia savo kančią sujungti su Dievu, ją iškęsti ir pavesti Dievui savo likimą. Netrukus, 1955 metais, išėjo ir kitas ne mažiau svarbus A.Maceinos veikalas „Niekšybės paslaptis“, kuris kartu su kitais dviem minėtais veikalais sudarė savotišką trilogiją. Šis veikalas – tai V.Solovjovo legendos apie Antikristą teologinė-filosofinė analizė, kurioje taip pat nagrinėjamas žmogaus ir Dievo, gėrio ir blogio santykis. Kitus savo religinio pobūdžio apmąstymus A.Maceina sudėjo į kūrinius: „Saulės giesmė“ (1954) – šv.Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo teologinė ir filosofinė sklaida, „Didžioji padėjėja“ – Švč. Mergelės Marijos būties apmąstymas (1958) ir „Dievo avinėlis“ (1966) – stačiatikiškosios Kristaus sampratos sklaida. Be šių veikalų, autorius paskelbė nemažai studijų prieškario ir išeivijos spaudoje – „Naujojoje Romuvoje“, „Ateityje“, „Ryte“, „Aiduose“, „Pavasaryje“, „Židinyje“, „XX Amžiuje“, kur jis buvo vienas redaktorių, ir kituose leidiniuose. Lietuvoje A.Maceinai rūpėjo daugiau socialiniai ir vertybiniai klausimai, tuo tarpu pokario metais Vokietijoje jis gilinosi į egzistencinius klausimus bei nepasaulėžiūrinės politikos sampratą. Šia tema paskelbė studijas: „Kultūrinė demokratija“ (Aidai. 1947-1948), „Politika ir pasaulėžiūra“ (Aidai.1948-1949).

Visuomeninėje veikloje A.Maceina daugiausia reiškėsi ateitininkų judėjime, kur 1947-1949 metais buvo Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku. Taip pat buvo ir vienas Lietuvių Fronto ideologų išeivijoje – 1953 metais jis parašė laišką LF vadovybei dėl programos, rengiantis atkurti ir įtvirtinti Lietuvos valstybingumą (programos punktai jau buvo parengti Lietuvoje).

1970 metais išėjęs į pensiją, A.Maceina toliau atsidėjo kūrybiniam darbui. Pasirodė tokie veikalai, kaip „Didieji dabarties klausimai“ (1971), „Religijos filosofija“ (1976), „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (1978), o A.Jasmanto slapyvardžiu išleistas ir poezijos rinkinys „Gruodas“ (1965).

Sunku išvardyti visą A.Maceinos kūrybinį palikimą. Daug veikalų jis rašė vokiškai, juos spausdino žymiausi vokiečių leidiniai. Tačiau, sugrįžus A.Maceinos kūrybai į Lietuvą, pirmiausia, ką pastebėjo jo vertintojai, tai išgrynintą lietuvių kalbą, kuria perteiktas klasikinis, europietiško lygio mąstymas, iki tol lietuvių filosofijoje sutinkamas gana retai. Nors A.Maceinos nedomino grynai spekuliatyviniai filosofiniai klausimai, nes jo mąstymo centre buvo gyvenimo problema, jo filosofinė kalba yra racionaliai įtaigi, o teologinis žvilgsnis suteikia jai tam tikro substancialumo. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad šiandien kūrybinis A.Maceinos palikimas sugrįžta namo, ten, kur visą laiką linko jo širdis, kur, nepailstamai ieškodamos šaknų, kreipėsi jo minties šakos.

II EGZISTENCIJOS VERTĖ

Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertingą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, kas jį padaro tikrai žmogišką, todėl žmogui savą ir kartu pakeliamą nepaisant jo sunkybių. Dostojevskis didžiojo inkvizitoriaus lūpomis yra teisingai pasakęs, kad ,,žmogiškojo buvimo paslaptis ne tik tame, kad jis gyvena, bet ir tame, kam jis gyvena. Neturėdamas tam tikro supratimo, kam jis gyvena, žmogus nenori gyventi; jis greičiau pats susinaikins, negu pasiliks žemėje, nors ir turėtų duonos ligi soties“. Kitaip sakant, prasmė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Žmogus gali gyventi tiktai prasmingą gyvenimą. Kai gyvenimas yra nebeprasmingas, jis pasidaro žmogui ne tik sunkus psichologine ar moraline prasme – tokia yra kiekviena egzistencija kiekvieną akimirką, – bet jis pasidaro nebežmogiškas ontologiškai, vadinasi žmogaus nevertas ir todėl nebepakeliamas. Todėl prasmės klausimas yra pagrindinis egzistencijos klausimas. Egzistencija laikosi tiktai prasme. Prasmės žlugimas yra egzistencijos pabaiga. Egzistencija ne sykį žmogui pasibaigia žymiai anksčiau už fizinę jo mirtį, būtent kai žmogaus gyvenimas nebetenka prasmės. Prasmės netekusi egzistencija jau yra mirusi, nors žmogus fiziškai gyventų dar kelias dešimtis metų. Todėl visi tie gyvenimai, kurie yra nustoję prasmės, yra
Jie yra nebe gyvenimai, bet tiktai buvimai, laukią savo biologinio, gamtinio galo, nes dvasinis žmogiškasis galas jiems jau yra atėjęs. Štai kodėl Apokalipsės ,,pirmasis ir paskutinis“ liepia Sardų (senovėje žymus Mažosios Azijos miestas; Sardų bažnyčia buvo viena iš pirmųjų septynių bažnyčių) bažnyčios angelui rašyti: ,,Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas“ (Apr3, 1). Žmogiškąją egzistenciją gyva išlaiko tiktai prasmė. Tiktai prasmė nušviečia ją išskirtine šviesa ir iškelia ją iš grynojo buvimo pavidalų. Todėl prasmė ir yra pagrindas, ant kurio esti statomas visas žmogiškasis gyvenimas.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1565 žodžiai iš 4536 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.