A mceina apie eksistencializma
5 (100%) 1 vote

A mceina apie eksistencializma

TURINYS

1. Žodinėlis……………………………………………………………………………………………………3

2. Įvadas………………………………………………………………………………………………………..4

3. Egzistencinė nuotaika………………………………………………………………………………….5

4. Egzistencija kaip pašaukimas……………………………………………………………………….7

5. Egzistencijos praeinamumas…………………………………………………………………………8

6. Katališkasis egzistencializmas…………………………………………………………………….10

7. Garbinimas kaip egzistencinė funkcija…………………………………………………………10

8. Išvados…………………………………………………………………………………………………….12

9. Literatūra………………………………………………………………………………………………….13

ĮVADAS

Egzistencializmas dar vadinamas egzistencine filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.

Egzistencializmo filosofija, kurios pradininkas buvo Kierkegaard‘as, kone po šimtmečio vėl tapo aktuali. Apie 1930 m. ją atgaivino vokietis Heideggeris. Antrojo pasaulinio karo metu, daugiausia Sartre‘o dėka, ji paplito Prancūzijoje, o pasibaigus karui tapo dienos sensacija. Ji žengė Kierkegaard‘o pėdomis, tačiau principiniu klausimu nuo jo nutolo. Ši filosofija tapo skeptiška, iracionalių ir pesimistinių to meto nuotaikų išraiška.

EGZISTENCINĖ NUOTAIKA

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrininė žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rųpesį. Rūpestis, nėra susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Tiesa, jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu, vadinasi, esančiu tiktai žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekiančiu jo gelmės. Taip gali atsitikti ir su rūpesčiu. Iš tikro šitaip su juo ne syk ir atsitinka. Ne sykį žmonės, kaip ta Evangelijos Morta, rūpinasi daugeliu, pamiršdami vieną vienintelį dalyką, būtent: savo būtį ir savo likimą. Kai Kristus Kalno Pamoksle įspėjo žmones nesirūpiti rytdienos valgiu ir gėrimu, o Dievo Karalyste, Jis taip pat turėjo galvoje žmogiškojo rūpesčio prapuolimą pasaulyje ir paskendimą kasdieniniuose rūpesčiuose, sutelkenčiuose aplinkui fizinės gyvybės palaikymą. Vis dėl to savo esmėje rūpestis nėra kasdieninis ir paviršutiniškas. Jis yra, kaip sakėme, žmogaus būsena nebūties akivaidoje. Tai yra atsitiktinės būtybės būsena, būtybes, kuri gali nebūti ir toėl rūpinasi, kad būtų. Rūpestis todėl yra įaustas į pačią ontologinę žmogaus sąrangą. Jis išreišia nuolatos esančią nebūties grėsmę šitai atsitiktinei būtybei, kokia yra žmogus. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuoplamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje.

Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabarinis pasaulis, Jobo kyga kelia kitą nuotaiką, kuria yra būdingas žmogaus būvimas žemėje, būtent skundą. Visa Jobo knyga sakyte sako, kad žmogiškoji egzistencija yra skurdi savo buvimi, užtat turtinga savo skundu. Ilgas Jobo susumastymas savo kančios akivaizdoje juk yra vienas ištisas skundas. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, pusl. 497-498)

Skundas visados yra susijęs su kančia. Kančia yra skundo šaltinis, iš kurio jis išteka ir kuris jį maitina. Laimėje žmogus nesiskundžia. Džiaugsmas taip pat skundo nepažysta. Jobas irgi, kol gyveno paprastą, ramų gyvenimą, nesiskundė. Bet tos pačios priežastys parodo, kad ne kiekviena kančia žadina skundą. Skundas kyla tiktai iš žmogui per didelės ir nesuvokia mos kančios. Todėl jis niekados nėra paviršutiniškas dejavimas, atsirandąs dėl fizinių skausmų, bet gilus žmogiškosios būties balsas. Skundas nėra tik grynas psichologinis pergyvenimas, bet ontologinis žmogaus gelmių atsiskleidimas. Juo prabyla ne nepatenkintas kasdieninis žmogaus gyvenimas, bet kančios paliesta, šitos kančios nebūtinta ir joje ligi nesusivokiamumo paklydusi pati žmogiškoji egzistencija. Skundas yra nykstančio žmogaus pagalbos šauksmas; žmogaus, kuris atsidūrė prie savo būties ribos ir kuris jaučia, kad pamažu, bet nesulaikomai slenka į nebūtį. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, pusl. 499)

Skundo tad pagrinduose glūdi klausimas. Gali žmogus skųstis įvairiausiomis žodinės išraiškos formomis. Gali jis daryti priekaištų ar pasakoti savo kančią bei nelaimes. Tačiau visų šitų formų esmėje glūdi klaisimas. Skundas visados yra klausiamasis mąstymas. Net ir Rilke, kuris sąmoningai norėjo pasilikti egzistencijos ribose, stato klausimą: „Kas gi mus taip apgręžė?“ Bet skunde glūdįs klausimas nėra teorinis ir abstraktus. Tai yra egzistencinis klausimas. Jis nėra kuri nors loginė premisija, patiekta klausiamąja forma, iš kurios mes
paskui silogistiniu būdu darytume išvadas. Ne, skundo klausimas yra klausimas pačia giliausia šio žodžio prasme. Skūsdamasis žmogus klausia ir tiktai klausia. Atsidūręs prieš nebūtį, jis nedaro jokių išvadų, nieko nesprendžia, bet tik klausia, klausia visa savo būtybe, visa savo egzitencija. Skundo klausimas yra ontologinis. Skųdamasis žmogus patiekiasavo būtį ir ją atskleidžia. Skundas yra egzistencijos atvirumo išraiška. Štai kodėl skundo klausimas visados yra į ką nors nukreiptas. Loginis klausimas yra tiktai mąstymo priemonė. Jis nėra kreipiamas į kitą. Logiškai mąstydamas, žmogus pats klausia ir pats atsako. Tuo tarpu egzistencinis klausimas, būdamas mūsų būties patiekimas ir jos atskleidimas, savaime krypsta į Kitą, nes pats žmogus atsakymo, kaip buvome minėję, duoti negali. Skunde šitas kreipimasis kaip tik apsireiškia geriausiai. Mes skundžiamės ne sau patiems, bet kažkam Kitam, kas jau yra ne mes, bet kas mums gali atsakyti ir mus paguosti. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 502-503)

Dabartinė egzistencinė filosofija nepriėjo aiškiai prie trancendencijos, galimas daiktas, dėl to, kad jis neatkreipė dėmesio į skundą. Ji susitelkė tiktai aplinkui rūpestį. Tuo tarpu rūpestis, tiesa, yra gili žmogaus nuotaika. Jis, kaip sakėme, atskleidžia žmogiškosios būties reliatyvumą, nes parodo jos nuolatinę galimybę nebūti. Vis dėl to rūpestis savo esmėje yra imanentinis dalykas. Jam visu svoriu tinka Rilke‘s posakis, kad mūsų akys yra tarsi apgręžtos – „wie umgekehrt“, – nes susirūpinusios akys žiūri į savo rūpesčio objektą, kuriuo yra mūsų pačių egzistencija. Rūpesčio vedami mes susitelkiame aplinkui save. Rūpestis nesuponuoja kito, kuris būtų sudėtinis jo paradas. Rūpestis palieka žmogų vieną su savimi. Štai kodėl dabarties egzistencinė filosofija, padariusi rūpestį pagrindine žmogaus nuotaika, nepajėgė peržengti egzistencijos ir nerado nieko, kas tikrai būtų anapus žmogiškosios būties. Tuo tarpu skundas kaip tik atveria aną anapusinę Būtį. Skundas kaip minėjome, neišsitenka egzistencijoje, nes skundimasis sau pačiam ar kitai tokiai egzistencijai yra neprasmingas. Pati skundom sąvoka suponuoja kažką Kitą, kam skundžiamasi ir kas yra jau nebe egzistencija. Atsiremdamas tiktai į rūpestį, egzistencinis mąstytojas žvekgia tik į save. Gali jis savo rūpestyje laikytis herojiškai, gali savo negalią pergalėti, nebūtį priimti šaltai ir net su tam tikra meile: amor fati. Tačiau visados jis pasilieka vienas su savimi. Grynas rūpestis apstato laisvą išėjimą, jei čia vėl panaudosime vaizdingus Rilke‘s žodžius, tarsi kilpomis, ir todėl jo vedami mes visados žvelgiame atgal ir niekados negalime išeiti iš savęs: „nie hinaus“ (aštuntoji elegija). Tuo tarpu atsiremdamas į skundą, kuris yra nė kiek ne mažiau reali žmogaus nuotaika kaip ir rūpestis, egzistencinis mąstytojas peržiangia save ir pasiekia trancendenciją, kuriai skundžiasi ir iš kurios laukia išganymo. Iš rūpesčio kyla vienišas ir šaltas heroizmas. Iš skundo kyla dviasmeninis, vidinis santykis su trancendencija, arba religija. Skundas rūpesčio neneigia. Greičiau jį atbaigia nurodydamas, kas žmogui gali padėti jo susirūpinime. Skundas pralaužia rūpesčio uždarumą ir išveda jį į tikras žmogiškosios egzistencijos platumas. Egzistencinė filosofija, neįėmusi į savo analizes skundo, neatskleidė žmogiškosios egzistencijos visoje jos platumoje ir tuo pačiu nepatiekė pilnutinio žmogiškosios būties vaizdo. Egzistencinės filosofijos žmogus rūpinasi, bet nesiskundžia. Jis yra herojiškas, bet ne religiškas. Tačiau tuo pačiu jis yra netikras žmogus, nes konkretus, šios žemės žmogus visados skundžiasi ir tuo pačiu visados yra apspręstas trancendencijai, nors jos savo protu bei valia nepripažintų. Rūpestis atveda žmogų ligi kraštinių situacijų ir čia sudūžta, nes šių situacijų jis pergalėti nepajėgia. Tada prasideda skundas. Todėl konkriačiame savo išvystyme rūpestis yra tiktai įvadas į skundą. Visu pločiu egzistencija atsiskleidžia tiktai skųsdamasi. Šiuo atžvilgiu Jobo knyga papildo žmogaus vaizdą vienu iš esminių jo egzistencijos pradų, būtent skundu. Apie rūpestį Jobas nekalba. Tiesa, jo susimąstymas yra rūpesčio vedamas. Kančioje nebūtintas, jis rūpinasi būti. Bet šitas jo rūpestis jau yra virtęs skundu. Jobas skundžiasi ir tuo pačiu atveria savo būtį trancendencijai, vadindamas ją savo išganymu. Jobo knygoje todėl žmogiškoji egzistencija yra pilnutinė. Žmogaus imanentiškumas čia yra pergalimas atsivėrimu trancendencijai. Štai dėl ko Jobo knyga yra religinė pačia savo esme, pačia žmogiškosios egzistencijos samprata. Keldamas skundą kaip pagrindinę egzistencinę žmogaus nuotaiką ir šiuo skundu atverdamas savo būtį, Jobas tuo pačiu kelia Dievą kaip pagrindinį veiksnį žmogaus gyvenime ir religiją kaip pagrindinį žmogaus apsisprendimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1516 žodžiai iš 4960 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.