Įžanga
Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai jau nebegali išspręsti, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Rimčiau aplinkos apsauga imta rūpintis rik po antrojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žeme, vanduo, oras, miškai — buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai. 1948 m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta Tarptautine gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga IUCN {International Union for Conservation of Nature and Natural Resources), kurios tikslas – skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai, mokslui ir kultūrai. ji rūpinasi retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, biocenozių apsauga, skleidžia gamtos apsaugos idėjas, koordinuoja naujų draustinių, rezervatų ir nacionalinių parkų steigimą.
Tarptautinės gamtosaugos organizacijos
Gamtosaugos problema tiesiogiai susijusi su visuomenės vystimusi, jos gamybinių jėgų plėtojimusi, taigi iškyla kartu su jų, atsiradimu. Gamtosaugos normų randama jau paprotinėje teisėje bei pirminiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose. Tačiau iki XX amžiaus gamtosauga tebuvo kiekvienos valstybės vidaus reikalas.
XX amžiaus pradžioje pradėta steigti pirmąsias tarptautines gamtosaugos organizacijas, o antrojoje mūsų amžiaus pusėje ekologinė problema bei jos sprendimo mastas peržengė valstybių, regionų, žemynų ribas ir pasidarė globaliniai.
Visos šalys vaidina lemiamą, vaidmenį sprendžiant pasaulio gamtosaugos problemą kadangi dalyvauja tarptautinių gamtosaugos organizacijų darbe, yra daugelio svarbiausių akcijų šioje srityje iniciatorės, pavyzdžiui, iniciatyva dėl branduolinio ginklo bandymo sferų apribojimo, kosmoso ir kt. Gamtosauga mūsų šalyje glaudžiai susijusi su taikos išsaugojimu planetoje ir vaisingu visų valstybių bendradarbiavimu šiose srityse: gamtosaugos politika išplaukia tiek iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės funkcijų rūpintis gamtos išteklių bei gamtinės aplinkos apsauga.
1910 metais Grace įvykęs VIII tarptautinis zoologų kongresas bei 1913 metais įvykusi Berno konferencija tarptautinės gamtosaugos klausimais pradėjo plačią tiems laikams diskusiją, jog reikia imtis priemonių gamtos vertybėms, kurioms, sparčiai vystantis kapitalizmui bei jo gamybinėms jėgoms, iškilo didelė grėsmė, išsaugoti. Berno pasitarime organizuojamas pirmas tarptautinis gamtosaugos organas — Tarptautine konsultacinė gamtosaugos klausimų komisija. 1928 metais Tarptautinė biologijos mokslų sąjunga įsteigia Tarptautinį dokumentacijos gamtosaugos klausimais biurą, o 1929 metais Ramiojo vandenyno mokslinis kongresas įsteigia Nuolatinį gamtos apsaugos komitetą. 1923 metais Paryžiuje sukviečiamas tarptautinis pasitarimas—kongresas aplinkos apsaugos klausimais. Tokie kongresai buvo organizuoti 1921, 1933, 1947 metais. Tuo laiku gamtosauga planetoje pradėjo įgauti vis didesnį užmojį ir minėti tarptautiniai organai neatitiko gyvenimo keliamų reikalavimų. Todėl Prancūzijos vyriausybė ir Suvienyt Nacijų Organizacijos švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO) 1948 metais įsteigė Tarptautinį gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Tai savarankiška tarptautinė nevalstybinė visuomeninė organizacija.
SNO programos ekologiniais klausimais (JUNEP) sekretoriato duomenimis, šiuo metu nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų yra 532. Iš jų: Pasaulinė profsąjungų federacija, Pasaulinė aplinkos išteklių taryba, Pasaulinė gyvūnų apsaugos federacija, Tarptautinė turistų sąjunga, Tarptautinė architektų sąjunga ir kt. Kiekviena iš šių organizacijų atlieka didesnį ar mažesnį gamtosaugos darbą. Tačiau vadovaujantį vaidmenį iš jų vaidina Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS).
Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje
Garo mašinų ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha, atomų bei raketų, robotų ir kompiuterių era yra tapęs šis šimtmetis. Pasiekta energijos plėtros aukščiausia riba. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių energijos išteklių. žmonija vartoja energiją iš didelio, bet ne iš neišsenkamo gamtos aruodo. Pvz., bendras globalinis pirminių energijos išteklių sunaudojimas sudaro 8,2 TWh per metus. Mokslininkų skaičiavimais, kuro išteklių gali užtekti 2-3 šimtmečiams. Tačiau iki to laiko žmonija, be abejo, atras naujus energijos šaltinius. Tiesa, yra ir kitokia nuomonė. Apie 80 proc. pasaulio energetinių poreikių tenkinama naudojant organinį kurą: naftą, gamtines dujas, akmens anglis. Naudojant naftą, pagaminama daugiau negu trečdalis visos reikalingos energijos. Manoma, kad
jos atsargų turėtų užtekti dar XXI amžiui. Labai išplėstas švariausio organinio kuro – gamtinių dujų naudojimas pasaulyje (apie 1/5 visos naudojamos energijos). Jų atsargos dar mažesnės negu naftos. Didžiausios atsargos yra akmens anglių. Dar ne visiškai aiški atominės energetikos ateitis. Geriausios atsikuriančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens, bio, geoterminės energijos perspektyvos.
Deja, tenka pripažinti, kad jų realios galimybės Lietuvoje nėra didelės ir panaudojimui prireiks dar daug laiko. Ne mažiau aktuali ir energetikos ekologinė problema. Daugelis medžiagų, kurias transportas, pramonė, energetika išmeta į aplinką, yra žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms.