A schopenhaueris kančia kaip gyvenimo esmė
5 (100%) 1 vote

A schopenhaueris kančia kaip gyvenimo esmė

TURINYS

ĮVADAS…………………………………2

KANČIA KAIP GYVENIMO ESMĖ……………………………………..3

IŠVADA……………………………………………………….8

LITERATŪRA……………………………………………………………………….9

Ivadas.

Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms – valgyti, mylėti, išvengti pavojų – išeikvojamas trumpas gyvenimas. O, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia, pirmiausia mirties baimė. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių – viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Schopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Tai buvo vienas iš tų filosofų, kurių filosofinė teorija neatitiko autoriaus būdo. Jis skelbė panieką gyvenimui, o buvo tvirtai prie jo prisirišęs, skelbė panieką žmonėms, bet nemokėjo būti nepriklausomas nuo jų nuosprendžių ir pagyrų. Jo teorija buvo išminčiaus teorija, bet pats nebuvo išminčius, priešingai, turbūt niekas iš žymių filosofų neturėjo tokio vidutinybės bruožų komplekso. Tik vienu atžvilgiu jo psichika atsispindėjo jo teorijoje: nusivylimas jo ambicijų nepatenkinusiu pasauliu ir likimu suformavo rūškaną, pesimistinę jo pasaulėžiūrą. Jo veikalai, parašyti nepaprastai gyvu ir gražiu stiliumi, skirti aktualiems klausimams, buvo skaitomi ne tik mokslo žmonių. Patrauklus buvo ir minties paprastumas, būdingas Schopenhaueriui, tam didžiajam subtilumo ir elegantiškumo triuškintojui, taip pat atitikimas sveikam protui, kurį jis mokėjo išlaikyti net drąsiausiuose metafiziniuose sumanymuose.

„Būtina nuolat prisiminti, kokia išvis liūdna ir vargana žmogaus būtis ir kokia nesuskaičiuojama gausybė rūpesčių ir negandų jį persikioja. Kad taip yra, užtenka tik apsidairyti aplinkui: visur be išimties pamatysime, kaip grumiamasi, nenustygstama,kankinamasi dėl menkos, skurdžios, nieko gero nedodančios egzistencijos.” (Gyvenimo išminties aforizmai. A. Šopenhaueris. 258 p.)

Kančia kaip gyvenimo esmė.

Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) gimė Gdanske, pirklio ir rašytojos šeimoje. Jau vaikystėje jaunas Artūras jautė disharmoniją ir nuolatos stiprėjančią įtampą tarp priešingų savo polinkiais ir gyvenimo principais tėvų. Vaikystėje būsimasis filosofas išsiunčiamas mokytis į Prancūziją ir Angliją, kur gavo puikų klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Sugrįžęs į tėvynę ryškių humanitarinių polinkių turintis jaunuolis tėvo verčiamas įstojo į komercinę mokyklą. Stiprėjantys konfliktai tarp tėvų baigėsi skirybomis, o po poros metų į melanholiją linkstantis tėvas nusižudė. Labai mylėjusiam ir gerbusiam tėvą sūnui tai buvo didelė psichinė trauma. Jaunystėje jo gyvenimas buvo gana įvairus: studijavo įvairiuose universitetuose, tai gyveno Veimare, kur ir Goethe, tai keliavo po Italiją. Dar jaunas išleido pagrindinį savo veikalą ir 1820 metais habilitavosi Berlyne; bet teko nusivilti: veikalas nesusilaukė atgarsio, o jo paskaitos netraukė klausytojų. Tai buvo hegelizmo viešpatavimo laikai, ir kitokia doktrina Berlyne negalėjo tikėtis pasisekimo. Ir kai ten 1831 metais ėmė siautėti cholera, jis paliko šį miestą, metė docentūrą ir atvyko į Frankfurtą prie Maino, kur iki gyvenimo pabaigos leido dienas kaip privatus mokslininkas, laisva valia atsiskyręs nuo visų, kupinas kartėlio ir įpykęs ant pasaulio ir žmonių.

Savo filosofijos sistemos subjektu A. Šopenhaueris pasirenka vienišą individą, kuris jo filosofijoje tampa visų pasaulyje vykstančių reiškinių prielaida, nes „visa, kas egzistuoja, egzistuoja tik subjektui”. Kiekvienas subtiliai mąstantis ir jaučiantis žmogus esąs izoliotas nuo visuomenės ir pasmerktas beprasmiškai egzistencijai susvitimėjusiame pasaulyje.

Plėtodamas upanišadų ir budistines filosofijos motyvus, A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Tarsi pateisindamas demonstratyvaus nusišalinimo nuo visuomeninio gyvenimo principus, jis teigia, jog to, kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga – tai rodo uždars didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas. „Vienatvė – tai visų didžių žmonių likimas: nors kai kada jinai juos slegia, bet visuomet ji pasirenkama kaip mažesnė iš dviejų blogybių..”(1.193.).

Taigi vienatvė A. Šopenhauerio filosofijoje traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas. Visiškios harmonijos būseną žmogus gali pasiekti ne su draugais ar mylimąją, o tik su pačiu savimi, užsisklendęs savyje, savo išgyvenimų pasaulyje. Šiap jau visišką dermę žmogus gali pasiekti tik pats su savimi; tai neįmanoma nei su bičiuliu, nei su mylimąja, nes individualybės ir nuotaikos skirtumai visuomet
sukelia, nors ir nedidelę, disharmoniją. Todėl tikrą, absoliučią širdies ir dvasios ramybė, tą didžiausią- šalia sveikatos – žemiškąjį gėrį, galima rasti tik vienatvėje, tik visai užsidarius savyje: tai sakydamas, turiu galvoje ilgalaikę dvasios būseną.Jei žmogus yra didi ir turtinga asmenybė, jis sugeba patirti šios laimingiausios būsenos mūsų varganoje žemėje palaimą.”(1.183.).

Jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi visokių kankinančių rupesčių ir nemalonumų, noredamas turėti ramybę ir laisvo laiko; jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenomo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būda, o jeigu jisai tikras intelektualas – net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulys, tuo mažiau jam ko nors reikia iš išorės; štai kodėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų. Jis tiesiog cituoja upanišadas: „Aš esu veninga visuma kartu su visais šiais kūriniais ir išskyrus mane nieko nėra.”(1.144.). Vadinasi, žmogus, pasak A. Šopenhauerio, šiame pasaulyje susiduria tik su savo paties vaizdiniais, pojūčiais, valios poslinkiais, todėl išorinio pasaulio reiškiniai jį veikia tik tiek, kiek jie siejasi su jo vidiniu pasauliu. Vis dėlto buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis Schopenhaueris atkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną. O savižinią mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai: visa kita mums duota tik vaizduotėje, taigi tik kaip reiškiniai. Tas tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Schopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas. Tiesa, gamtininkai nekreipia dėmesio į valią, bet taip yra todėl, kad jie tyrinėja vien reiškinius. Tačiau ir jie tyrinėja jėgų veikimą, bet kas gi yra jėgos, jei ne valios apraiška, ir kaip jas suprasti, jei ne iš analogijos su valia? Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys“, – taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Čia ir yra esminis skirtumas tarp Schopenhauerio ir Hegelio tipo idealistų: priešingai jiems, Schopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų. Atitinkamai privalėjo naudotis ir kitokiu filosofijos metodu: ne dialektika, tiesą sakant, ir ne patirtimi (nes patirtis pažįsta tik reiškinius), o tiesiogine introspekcija. Atrodo, kad Schopenhaueris artimesnis senajai voliuntaristinei metafizikai, vienai svarbiausių krikščioniškosios filosofijos srovių nuo Augustino ir Dunso Škoto iki Descartes’o, negu savo amžininkams idealistams. Tačiau šis artimumas yra tariamas, greičiau žodinis nei dalykinis. Krikščioniškieji metafizikai valią suprato kaip protingą veiksnį, kaip praktinį protą, tikslingai vadovaujantį iracionaliems išgyvenimams; o Schopenhaueris valią suprato kaip visiškai iracionalų veiksnį, kaip aklai ir be tikslo veikiantį akstiną.

Šiuo metu Jūs matote 48% šio straipsnio.
Matomi 1321 žodžiai iš 2755 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.