A škėma balta drobulė
5 (100%) 1 vote

A škėma balta drobulė

A.Škėmos romano „Balta drobulė“ 3 skyriaus ištraukos (nuo žodžių „ norėčiau būti akmeniu“ iki žodžių „- Oras malonus“) analizė

A.Škėma – vienas iš įdomiausių 20a. Prozininkų ir novelistų. Jis, kaip ir H. Radauskas, į pasaulį žvelgia modernisto akimis, nuodugniai gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenicją. Savo kūriniuose visiškai atsisako butinio kasdienybės vaizdavimo ie remiasi sąmonės srauto teorija – vyrauja praeities fragmentai, prisiminimai. Antanas Škėma yra susikūręs savą „maišto“ programą. Jo kultūra urbanisitinė, todėl jis kritiškai žvelgia į lietuvių literatūros atsilikimą, tautos uždarumą; individualiu požiūriu protestuoja prieš nussitovėjusias stereotipines tiesas. Šis Škėmos požiūris atsispindi jo kūryboje. „Balta drobulė“ – tipiškas rašytojo romanas, kuriame aiškiai atskleidžiama jo asmenybė. Meilės išgyvenimai čia susipina su tragizmu – Škėmos žmogus pralaimi. Jam lemta žūti.

Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus – Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas išeivis, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas.

Ištrauka pradedama herojaus norų išsakymu. Jis trokšta atsiriboti nuo realybės, susilieti su gamta ir tapti jos dalimi: „Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde“. Tai kosminės ir žemiškosios erdvės objektai, bet jie abstraktūs bejausmiai, o herojus trokšta būti aplinkos dalimi, būti įasmenintu. Garšva dažnai paskęsta savo vizijų, apmąstymų pasaulyje. Svajoja apie ramų, idilišką gyvenimą už viešbučio sienų, tačiau į šias skausmingas svajones žvelgia blaiviai, aiškiai suvokdamas jų beprasmiškumą.

Elena – moteris, kurią Garšva, dar būdamas jaunas, karštai pamilo. Jis prisimena, kaip Elena bandė įeiti į jo kambarį, „kaip šaukė jo vardą ir kūkčiojo“. Troškimas mylėti ir būti mylimam – dar viena svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Garšva negali sukurti šeimos, bijo įskaudinti Eleną. Šie išgyvenimai – taip pat didelis žingsnis beprotybės link. Herojui sunku. Jis kenčia, nes nori kurti, o tam reikia įkvėpimo. Jo siela tuščia ir vieniša, tad tokio poeto pasauliui nereikia. „Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?“. Elenos artumas ir meilė iš tiesų įkvėptų Garšvos sileoje naują gyvybę. Ji tarsi atstoja tai, ko Garšva yra netekęs, tačiau toks svajonės įgyvendinimo būdas suteiktų daug skausmo mylimam žmogui. „Pasitenkint lovoj ir išgaut keletą legendų?“. Tai nebūdinga jo charakteriui. Jis yra atsakingas už savo jausmus, nenori būti impulsyvus.

Ištraukos antroji pastraipa sudaryta iš vieno sakinio. Garšva svarsto galimybę samdyti tarną, bet vėliau suvokia, kad svetimo žmogaus buvimas šalia jį užgožtų. Jis tebūtų stebėtojas, o to nepakanka. Apskritai Škėmos žmogus – pasitikintis savo jėgomis, norintis veikti vienas, be kitų pagalbos. Kasdieninė uždara „Up ir down“ (aukštyn ir žemyn) erdvė taip pat neleidžia atsiskleisti jo individualybei. Toks gyvenimas – beprasmiškas, niekur nevedantis.

Ištrauka pabaigiama Kamiu sukurtu Sizifo mitu. „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas parems akmenį“. Garšvos gyvenimas nelengvas, tarsi Sizifo akmens ridenimas. Toks darbas atrodo beprasmis, tačiau nuolat judant aukštyn, žemyn, lieka laiko apmąstymui. Taigi beprasmiškume yra ir prasmės. Sizifo mitas tarsi išpranašauja romano pabaigą. Toks monotoniškas kasdienybės ritmas veda į beprotybę – pralaimėjimą.

A. Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes žmogus paprasčiausiai nepajėgia atlaikyti realybės smūgių. A. Garšva bando sulėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras i bendrą idiliško gyvenimo visumą, tačiau veltui. Maištaudamas ir ieškodamas gyvenimo prasmės, bei nuolat išjuokdamas ir ironizuodamas tikrovę, jis tik pasmerkia save.

http://mintys.lt/Antanas_Skema_Balta_drobule.php

Apžvelgė: Krekas, ©

Apžvalga įdėta: 2004 04 28

Apie A. Škėmos romaną „Balta drobulė“ girdėjau tik dvi nuomones, ir jos yra visiškai priešingos: arba šis romanas laikomas genialiu kūriniu, vienu geriausiu lietuvių literatūroje, tapusiu kultiniu, arba visiška nesąmone, klejone, sukeltą baltų arklių karštinės. Pastarąjį vertinimą nemaža dalimi įtakoja tai, kad šiuo metu minėtas kūrinys įtrauktas į mokykloje nagrinėjamos literatūros sąrašą. Nenuostabu, kad mokiniams, kuriems skaitymas nėra mieliausias užsiėmimas, modernios literatūros (ne šių laikų, o ieškojimų pradžios, dabar vadinamos modernizmo klasika) pavyzdys nėra „saldainiukas“.

Paprasčiausias romano „Balta drobulė“ siužeto apibūdinimas būtų toks: nepilna lietuvio, dirbančio liftininku (keltuvininku), gyvenimo para. Romanas prasideda 15:54 („šešios iki keturių popiet“) ir baigiasi kitos dienos dvyliktą („kelios minutės iki dvyliktos“).
Lyg ir niekuo ypatingas darbas keltuve (A. Škėma vartoja šį žodį, nors man labiau tiktų „liftas“; beje, darbinis kūrinio pavadinimas buvo „Keltuvas“): durys atsidaro, durys užsidaro, aukštyn, žemyn, sustojam, judam ir vėl „up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“. Darbo monotonija suka Antano Garšvos (pagrindinis veikėjas; tiems, kas nežino) mintis ir natūraliai išsilieja „sąmonės srauto“ rašymo technika: nuo keleivių, važiuojančių liftu, peršokama prie A. Garšvos minčių apie mylimąją Elena, nuo vaikystės prisiminimų, pateikiamų pirmojo asmens akimis, – prie trečiojo asmens vardu pasakojimo apie pagrindinio veikėjo praeitį (vaikystės nuotrupos, jaunystė Kaune, kova su bolševizmu, „perkeltųjų asmenų“ („dipukų“) stovykla).

Literatūros kritikai romaną „Balta drobulė“ laiko vienu įdomiausiu literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo – absurdo žmogaus – likimą. A. Camus, S. P. Sartre’o, E. O’Neill’o, S. Beckett’o, C. G. Jung’o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą. Paprastai šie žodžiai skamba lėkštai bei nuvalkiotai ir retai pasitaiko išimčių – nebent gero rašytojo, turinčio ką pasakyti, kūriniuose. A. Škėmos „Balta drobulė“ ir yra tokia išimtis.

Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių („Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę“, „Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų“), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer’io: „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.“). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų:

„Tuoj pat pažinsi europietį“, tarė kartą maloni senutė. „Europiečiai skaito knygas.“; „Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas.“; „užuolaidos – išsprendžiamumo simbolis“; „Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?“.

Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga.

P.S. Ir dar: „prisiminkime, kad A. Škėma pagrindinius savo veikalus parašė dar tada, kai pačių amerikiečių literatūroje nebuvo pasirodę publicistiniai ir meniniai „nuogo žmogaus“ manifestai, kurių publikacijos virsdavo savotiškomis „literatūrinėmis bombomis“, nei Dž. Boldvino „Kitos šalies“, nei F. Roto „Portnojaus skundo“, nei Dž. Keruako „Kelyje“, nei didžiumos bitnikų prozos. Jei tokioj situacijoj A. Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje“. Galiu pasirašyti po kiekvienu šiuo A. Bučio žodžiu.

________________________________________

Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė)

Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei? {minties šuolis}

Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu – – –”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk. <…> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo
veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis –beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1728 žodžiai iš 5534 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.