A.Smitas
vienas klasikinės ekonomikos mokyklos pradininkų
1.Trumpa A.Smito biografija
Klasikinės ekonomikos mokyklos kaip vieną iš pradininkų , jos puoselėtoją pasirinkau A.Smitą. A.Smitas gimė 1723 m. Kirkaldy miestelyje, Fifė grafystėje, Škotijoje. Mažame miestelyje gyveno pusantro tūkstančio žmonių. Tais laikais kai gimė A.Smitas, kai kurie vietos gyventojai vietoj pinigų tarpusavyje tebevartojo vinis. Kai Smitas buvo ketverių metų, įvyko keistas atsitikimas. Adamą pagrobė pro šalį keliaujantys čigonai. Dėdės rūpesčiu (Smito tėvas mirė prieš jam gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti, bėgdami jie paliko Adamą šalikelėje. “Bijau, kad iš jo būtų išėjęs prastas čigonas”, – rašė vienas jo ankstyvųjų biografų.
Nuo mažų dienų jis buvo stropus mokinys, nors žymiai daugiau nei kiti vaikai išsiblaškęs. Adamas aiškiai lindo į mokslus, ir būdamas atvyko į Oxfordą studijuoti.
A.Smitas nebuvo gražuolis, visą gyvenimą jį kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, kalbėdavo keistai ir užsikirsdamas.
A.Smitas parašė savo garsiąją knygą “Tautų turtas”, kuri buvo išspausdinta 1776 metais. Ši knyga apibūdinama kaip “ne tik galingo proto, bet ir visos epochos pasireiškimas”. Tiksliai kalbant tai nebuvo originali knyga. Jau prieš A.Smitą buvo gana daug stebėtojų, kurie galvojo apie pasaulį panašiai kaip jis.
Bet knygoje aprašyti rinkos dėsniai – tiktai A.Smito tyrimo dalis. “Tautų turtas” yra didžia istorinis traktatas, aiškinantis kaip “tobulas laisvės sistemas”, kitaip dar vadinama “Prigimties laisvės sistema”, tai A.Smitas vadino komercinį kapitalizmą.
“Tautų turtas” yra veiklos programa. 1800 metais knyga tapo visuotinai pripažinta.
A.Smitas buvo priešindustrinio kapitalizmo ekonomistas; jis nesulaukė tų dienų, kai rinkos sistemai ėmė grasinti milžiniškos įmonės ir kai jo atskleistus kaupimo bei gyvenimo skaičiaus dėsnius, praėjus penkiasdešimčiai metų, sutrikdė socialinės tėkmės.
Jis buvo žmogus, privertęs Angliją, o paskui ir visą vakarų pasaulį, suvokti, kaip rinka susieja visuomenę, pirmasis tuo pagrindęs visą visuomenės sąrangos rūmą.
Tikriausiai joks ekonomistas niekada taip plačiai nebeaprėps savo amžiaus kaip Smitas. Tikrai niekada niekas nebuvo toks blaivus, bešališkas, aštriai kritiškas, be pagiežos, optimistiškas, nors ir ne utopistas.
A.Smitas mirė 1790 metais; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Palaidotas Canongate o bažnyčios kapinėse; kuklus antkapis skelbia, kad čia guli Adamas Smithas, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą.
2.Klasikinė ekonominė mokykla iki A. Smito
Per šimtmetį nuo Williamo Pečio iki Adomo Smito mokslas nuėjo didelį vystimosi kelią – nuo pirmųjų klasikinės mokyklos užuomazgų iki jos susiformavimo į sistemą , nuo atskirų , kartais atsitiktinių , pamfletų iki fundamintalaus “Tautų turto”.
Marksas rašė , kad “šis originalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinės ekonomijos genezei tyrinėti”, (Marksas kalba apie laikotarpį nuo 1691 iki 1752 metų: nuo to laiko kai pasirodė Pečio idėjas vysčiusių Loko ir Norso darbai , iki to laiko , kai išėjo svarbiausi Smito artimo pirmtako Hiumo ekonominiai raštai.
Kai kurios jų idėjos yra įdomios ir dabartinių problemų požiūriu.
Kas aštuonioliktame amžiuje 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje , greičiausiai girdėjo apie Adamą Smitą iš Glasgow universiteto. Daktaras Smitas buvo plačiai žinomas , o gal net garsus žmogus . Glasgow universitete jis skaitė moralės filosofijos paskaitas; tuo metu ši disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Į moralės filosofiją įėjo gamtos teologija , etika , teisė ir politinė ekonomija. Taigi ji aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime.
Galima sakyti , kad aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje susikūrė naujųjų laikų Britanija. Ši epocha sutvirtino klasikinį kompromisą tarp bajorų žemvaldžių ir buržuazijos. Abiejų išnaudotojų klasių interesai glaudžiai suaugo ir susipynė. Bajorija buržuazėjo , o buržua tapo žemvaldžiais. Susiklostė tokia politinė sistema , kuri iš esmės išlieka iki šių dienų ir kuri du šimtmečius buvo buržuazinės demokratijos idealas. Tai parlamentinė monarchija , kurioje karalius karaliauja , bet nevaldo; valdo dvi partijos , tarpais pakeičiančios viena kitą; neregėta tuometinėje Europoje asmens , spaudos ir žodžio laisvė , kuria , beje faktiškai galėjo naudotis tik privilegijuoti ir turtingieji visuomenės sluoksniai.
Toriai , konservatyvi žemvaldžių partija, ir vigai , liberalinė aukštosios aristokratijos ir miesto buržuazijos partija , pradėjo savo nesibaigiančias parlamentines ir rinkimines batalijas.
Politinė kova iš dalies prarado tą religinį atspalvį , kurį ji turėjo praėjusiame šimtmetyje. Šalia valstybinės anglikonų bažnyčios įsigalėjo keletas buvusių puritonų sektų , ir Anglija tapo “sala su šimtu religijų”. Tačiau tai netrukdė socialinei ekonominei buržuazinės nacijos raidai.
Imperija
sparčiai augo. Buvo apgyvendinamos kolonijos Šiaurės Amerikoje , klestėjo cukranendrių ir tabako plantacijos Vest Indijoje , buvo užkariauta Indija ir Kanada. Anglijos karai dažniausiai būdavo jai sėkmingi. Ji tapo pirmąja pasaulio jūrų ir prekybos valstybe. Anglų pirkliai į savo rankas paėmė beveik visą vergų prekybą ir kasmet nugabendavo į Ameriką daugelį tūkstančių negrų.
Visų šių procesų pagrindas buvo Anglijos ekonomikos pakitimai. Keitėsi kaimas, keitėsi Anglijos žemės ūkis , kuris amžiaus viduryje tebedavė maždaug tris kartus daugiau produkcijos negu pramonė.
Sparčiai augo klasė samdomų darbininkų , neturinčių žemės kitokio turto. Ši klasė formavosi iš valstiečių , netenkančių žemės ar senos pusiau feodalinės nuomos teisės. Kapitalistinis išnaudojimas turėjo daug patriarchalumo bruožų. Fabrikinės vergovės baisumai buvo prieš akis.
Kitame poliuje augo pramonės kapitalistų klasė. Ją papildydavo praturtėję cechų meistrai, savininkai , pirkliai , plantatoriai , atsivežę į Angliją susikrautus pinigus. Kapitalistai iš pradžių kaip žaliavų supirkėjai ir tiekėjai prasiskverbdavo į namų verslus , paskui įsteigdavo amatų dirbtuves ir fabrikus.
Tai buvo manufaktūros , t.y. darbo pasidalijimu pagrįstos rankinės gamybos eros pabaiga. Kartu artėjo pramonės revoliucija. Prasidėjo didžiųjų išradimų laikotarpis.
Pramoninkams reikėjo kreditų savo įmonėms , pirkliams – prekybai užjūryje , vyriausybei – kolonijiniams karams. Steigėsi ir sparčiai augo bankai ir akcinės bendrovės , kaupiančios piniginius kapitalus. Didėjo valstybės skola. Vertybiniai popieriai ir birža pasidarė kasdieniniu dalyku.
Prekiniai piniginiai santykiai prasiskverbė į visas nacijos gyvenimo sritis. Ir prekyba ir gamyba pasidarė daugiausia kapitalistinė. Masiškai kartojantis socialiniams reiškiniams , pakankamai aiškiai susiformavo tokios objektyvios kategorijos , kaip kapitalas , pelnas , palūkanos , žemės renta , darbo užmokestis. Tai jau galėjo tapti stebėjimo ir mokslinės analizės objektu.
Buržuazija tuomet tebebuvo pažangiausia visuomenės klasė. Ji kol kas nematė augančioje darbininkų klasėje svarbiausio savo priešo. Klasinė kova tebebuvo užuomazgos stadijoje. Taip Anglijoje susidarė sąlygos klasikinei buržuazinei politinei ekonomijai vystytis.
Ekonominis modelis , kuriame nėra žmonių tarpusavio santykių , o tik izoliuoto žmogaus santykiai su gamta , tai galima pavadinti robinozada , t.y. mąstytojo vaizduotės sukurta situacija , kai atskiras žmogus aplinkybių verčiamas gyventi ir dirbti atskirai nuo visuomenės.Marksas, yra pažymėjęs , kad politinė ekonomija mėgsta robinzadas.Šis teiginys tinka tiek ikimarksistinei , tiek pomarksistinei buržuazinei politinei ekonomijai.
Klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos pagrindas buvo natūralaus žmogaus sąvoka. Naujosios buržuazinės visuomenės žmogų, nuo tų ryšių išvaduotą individualistą , tinkantį laisvosios konkurencijos ir vienodų galimybių pasauliui , Smitas ir Ricardas , vaizdavosi ne kaip ilgos istorinės raidos produktą , o atvirkščiai , kaip jos pradinį tašką , “žmogiškosios prigimties” įsikūnijimą.
Marksas su savo budinga minties giluma , sukritikavo klasikinės politinės ekonomijos robinzonadą. Jis pažymi , kad šis polinkis perėjo į Bastijos , Kerio , Prudono “naujausią politinę ekonomiją”: jiems labai patogu ekonominius santykius , būdingus išsivysčiusiam kapitalizmui , surasti fantastiniame “natūralaus žmogaus” pasaulyje.Markso frazė: “Atsiskyrėlio gamyba už visuomenės ribų – retas reiškinys, kuris gali atsitikti su civilizuotu žmogumi, atsitiktinai patekusiu į negyvenamą vietovę ir dinamiškai jau įkūnijančiu savyje gamybines jėgas,- tokia pat nesąmonė, kaip kalbos vystymasis be drauge gyvenančių ir vienas su kitu kalbančių individų”.