TURINYS
I. ĮVADAS 2
II. SMITO TEORIJOS 3
III. EKONOMIKOS TEORIJA. „NEMATOMOS RANKOS“ TEORIJA 4
IV. „MORALINIŲ JAUSMŲ“TEORIJA. MORALINĖS ĮŽVALGOS 5
V. „TAUTŲ TURTO“ METODOLOGIJA 7
VI. APIE APRIBOJIMUS IMPORTUI IR KAPITALĄ 8
VII. APIE MOKESČIUS 9
VIII. A. SMITO TEORIJOS DĖSTYMAS LIETUVOJE 10
IX. TEORINĖ EKONOMIKA IR EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA PETRO ŠALČIAUS DARBUOSE 11
X. IŠVADA 14
NAUDOTA LITERATŪRA 15
I. ĮVADAS
ADAMAS SMITAS gimė 1723 m. birželio 5 d. muitininko šeimoje, Kerkoldžio miestelyje, netoli Edinburgo. Jis buvo logikos profesorius, Glazgo universitete dėstė filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje, kur susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose A. Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.
A. Smito gyvenamasis metas – XVIII amžius – subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui, politinių, kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui. Tos prielaidos – tai pirmiausia prekybos intensyvėjimas ir pinigų naudojimo išplitimas, jų apskaitos poreikis ir techninė gamybos pažanga. Ne naujų žemių grobimas, kolonijų užkariavimas, kaip buvo įprasta iki tol, bet pelno ir turto kaupimas tapo tautų ir valstybių gyvastingumo šaltiniu. Kartu formavosi ir vadinamojo „ekonominio žmogaus“, įnikusio į išteklių naudojimo racionalizavimą, tipas.
Smitui istorija lėmė būti vienu iš autoritetingiausių šių naujų visuotinių gyvenimo apraiškų ir tendencijų teorinių pagrindėjų. Jis parašė du veikalus – 1759 m. „Moralinių jausmų teoriją“ ir 1776 m. „Tautų turtą“ – kuriuose, įžvalgiai išanalizavęs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis – dvasinę ir materialinę, siekė filosofiškai pagrįsti minėtus naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius žmogaus prigimtį, tautų dvasinį būvį ir užtikrinančius materialinę gerovę.
Iš rankraštinio Smito palikimo beveik nieko nėra išlikę, nes prieš mirtį jo paties prašymu visas jo archyvas buvo sudegintas. Tačiau yra išlikę keletas Glazgo universitete 1762 – 1764 m. skaitytų paskaitų konspektų, užrašytų Smito studentų. Vieni iš tokių užrašų buvo atrasti XIX a. pabaigoje, moralės filosofijos kurso baigiamoji dalis, skirta teisei ir ekonomikai, kur išdėstytos pagrindinės idėjos apie darbo pasidalijimo reikšmę, darbo vertę, natūraliąją kainą ir rinkos kainą, merkantilizmo kritiką ir prekybos laisvę.
II. SMITO TEORIJOS
Smitas nebuvo politinės ekonomijos pradininkas. Šio mokslo pagrindus padėjo jo garsūs pirmtakai. Bet Smitas ne tik žengė toliau už juos žmonių ūkinės veiklos pažinimo srityje – jis pirmasis tas žinias pavertė nuoseklia turto (vertės) kūrimo bei paskirstymo teorija ir savo išvadas pritaikė tuometinei valdovų ekonominei politikai vertinti. Savo darbuose Smitas toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją ir pabrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios (tikrosios) vertės matas. Jis kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t. y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t. y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A. Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės. Smitas išsamiai paaiškino, kaip vadovaudamiesi privačiais interesais individai tam tikromis sąlygomis kartu įgyvendina ir visuomenės interesus. Tos sąlygos – tai tobulos konkurencijos sistema, t. y. tokia sistema, kai privati ūkinė iniciatyva yra praktiškai kiekvieno individo reikalas ir kiekvienas individas veikia vadovaudamasis nepriklausomai nuo jo veiklos ir norų susiklostančiomis rinkos kainomis.
Savo ruožtu kainos susiklosto ne kokio nors išorės veiksnio valia ar dėl jo įsikišimo, bet kaip gausių privačių gamintojų sprendimų bendra pasekmė. Šį tobulą pasiūlos ir paklausos susibalansavimą tarpininkaujant kainų mechanizmui nevaržomos konkurencijos sąlygomis Smitas pavadino „nematoma ranka“. Tai ji taip lengvai ir sklandžiai egoistinį kiekvieno individo naudos siekimą įjungia į tuo metu vykstantį visuomenės gerovės kilimo procesą.
Savanaudiškas elgesys buvo laikomas antivisuomenišku, jis buvo tapatinamas su išnaudojimu, t. y. su naudos, atsirandančios dėl žmonių nelygybės jų
tarpusavio santykiuose, gavimu. Tokiu nepagrįstu asmeninės naudos siekimo ir išnaudojimo tapatinimu spekuliavo XIX a. socialistai, pasiūlę netikrą alternatyvą – panaikinti privatinę gamybos priemonių nuosavybę ir taip pakirsti pačias savanaudiškos veiklos šaknis ir galimybes.
III. EKONOMIKOS TEORIJA. „NEMATOMOS RANKOS“ TEORIJA
Smitas neidealizuoja savo atrastosios „nematomos rankos“. Jis žino, kad nevaržoma laisvė siekti naudos sau tam tikromis aplinkybėmis (suardžius laisvos konkurencijos sistemą sukuriant rinkos dalyvių nelygybę arba pasinaudojant ja) gali paskatinti žmones elgtis antivisuomeniškai, išnaudotojiškai arba žalingai visuomenės gerovei ir neefektyviai naudoti išteklius. Jis rašo: „Vieno amato žmonės nedažnai susiburia kartu net pasilinksminti ar pramogauti, bet susitikus jų pokalbis baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors sumanymu pakelti kainas. Žinoma, jokiu įstatymu, kuris pats arba jo įgyvendinimas nepažeistų laisvės ir teisingumo, neįmanoma užkirsti kelio tokiems susitikimams. Tačiau nors įstatymas negali trukdyti to paties amato žmonėms kartais susirinkti draugėn, jis neturi remti tokių susirinkimų, juolab padaryti jų privalomų“.
Toks neįprastai jautrus reagavimas į bet kokius verslo ar valdžios veiksmus, ribojančius laisvą konkurenciją vidaus rinkoje ir tarptautinėje prekyboje, rodo, kokiu dideliu pavojumi žmonių santykių moralumui ir ūkinės veiklos efektyvumui Smitas laikė bandymus pasinaudoti didesne galia rinkos santykiuose, t. y., kaip šiandien pasakytume, imtis monopolinės praktikos veiksmų. Jo giliu įsitikinimu, subjekto ekonominė laisvė negali pažeisti kito ūkio dalyvio laisvės. Jei kas nors rinkoje tapo laisvesnis apribodamas kito laisvę, laisvės rinkoje sumažėja, „nematome ranka“ nebegali veikti visu pajėgumu.
Kad „nematome ranka“ egzistuotų ir veiktų, būtina derama institucinė aplinka, t. y. žmonių istorinės patirties ir valdžios klaidų bei bandymų gludinamos teisės normos ir taisyklės. Valdžios priedermė yra užtikrinti, kad tobulos konkurencijos struktūra rinkoje išliktų nepažeidžiama, o jos aplinka – netrikdoma. Deja, valdžia pernelyg dažnai ne tik toleruoja monopolinę praktiką, bet netgi pati imasi analogiškų priemonių. Laisvą darbo jėgos judėjimą šalyje varžantys įstatymai, prekybos politika, muitais apsauganti vietinius gamintojus ir pirklius nuo efektyviau dirbančių užsienio konkurentų, – tai ryškiausi valdžios ekonominės politikos veiksmai, trukdantys veikti „nematomai rankai“.
Teisėta vyriausybės veikla visuomenėje, teigė Smitas, turi apsiriboti šiomis sritimis: apsauga nuo išorės ir vidaus grėsmių šalies saugumui, teisėtvarka, kuri užtikrina įstatymų viršenybę, kiekvieno žmogaus teisių apsauga ir viešųjų gėrybių teikimu, nes rinka iš vis negali jų teikti arba teikia nepakankamai.
Smitas pastebi ir vertina technikos pažangą, kuri galima ten, kur didelė rinka leidžia plėtoti didelio masto gamybą ir didinti darbo pasidalijimą. Bet technikos pažanga jam yra tik priemonė, leidžianti tęsti darbo pasidalijimo procesą ir šitaip didinti žmogaus darbo našumą. Žmogaus rankų darbo produktyvumas (našumas) ir dirvos derlingumas – štai du dalykai, nuo kurių priklauso vidutinis vienam vartotojui tenkantis gėrybių kiekis.
IV. „MORALINIŲ JAUSMŲ“TEORIJA. MORALINĖS ĮŽVALGOS
Smito moralės filosofija rėmėsi škotų sensualistinės etikos kūrėjų principais, kuriuos suformulavo Loko mokinys A. A. Kuperis. Pasak jo, dorovė yra visiškai autonomiška, nepriklauso nuo išorinių įtakų, nesusijusi su naudos siekiu. Dorybė savaime teikianti žmogui pasitenkinimą ir laimę. „Moralinių jausmų“ teoriją Smitas grindžia savo bičiulio Hume`o simpatijos afekto samprata. Pasak Smito, nepaisant egoistinių žmogaus polinkių, jo prigimtyje glūdi tam tikri pradai, kurie jam neleidžia būti abejingam kitų likimui.
Simpatija.
Simpatijos jausmas, pasak Smito, yra įgimta žmogaus savybė, lemianti jo socialumą. Smito požiūriu, ne prigimtinis polinkis į dorybę, o kaip tik simpatija ir užuojauta suartina žmones ir yra moralaus elgesio pagrindas. Ji skatina individą atsižvelgti į kitų žmonių interesus ir kartu siekti jų pritarimo savo veiksmams. Tačiau dėl egoistinių žmogaus polinkių vien jos nepakanka, kad visuomenė būtų harmoninga. Kitaip tariant, būtinos tam tikros priemonės kontroliuoti egoistiniams individualaus žmogaus veiksmams,tokios kaip teisingumo ir moralės normos, kurias privalo žinoti ir kurių privalo laikytis kiekvienos socialinės grupės nariai. Tačiau yra ir kitų žmogaus prigimties aspektų, kurie užtikrina šias kontrolės priemones. Pasak Smito, socialinė tvarka tampa įmanoma dėl to, kad individai suvaržo patys save ir taip realizuoja bent dalį dieviškojo plano, visiškai nesuvokdami tikslo, kurį savo veiksmais padeda įgyvendinti.