A šopenhauerio parerga und paralipomena
5 (100%) 1 vote

A šopenhauerio parerga und paralipomena

Dažniausiai pirmą kart išgirdę žodį „filosofija“ iškeliame sau klausimą, o kas gi tai yra? Šis žodis „filosofija“ kilęs iš graikų kalbos. Jis reiškia išminties meilę, tai yra žmogaus proto siekį suprasti ir pačios būties, ir atskirų būties sričių sąvoką bei prasmę. Ši sąvoka laikui bėgant įgijo daug kitų giminiškų prasmių, todėl galime sakyti, kad „filosofija- tai dar ir:

1. Tiesos, arba žinojimo, ir bųties pagrindų mokslas.

2. Tam tikra filosofinių principų sistema.

3. Kritinis šių pamatinių doktrinų vertinimas.

4. Mokslas apie tam tikros žinojimo atšakos principus.

5. Principų sistema kaip pagalbinė priemonė sprendžiant praktinius reikalus.

6. Filosofinė dvasia arba nuostata. ” (4)

Antikinės Graikijos dvasiniame gyvenime egzistavo visos šios filosofijos reikšmės. Ikisokratikai bandė rasti gamtinius principus, kuriais būtų galima paaiškinti žmogaus patyrimą bei žinojimą, įgytą gyvenant pasaulyje. Taip pat jie, o vėliau ir Plotonas, ir Aristotelis bandė sukurti principus , kuriais norėjo pagrįsti savo žinias apie gamtos ir žmogaus pasaulį. Taip kurdami savo filosofijas , šie ankstyvieji mąstytojai suprato, kad jų mintys gali būti panaudotos kaip priemonė, kuria pasitelkus bus galima kritikuoti ir paneigti visuotinai įsigalėjusias pirmtakų ir amžininkų mitologines pažiūras bei idėjas.

<….> nuo filosofijos nepabėgsi.

Klausimas tik toks: ar ji suvokta,

ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini.

Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam

Tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

(K. Jaspersas)

Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris – vienas iš labiausiai įvairiapusiškai išsilavinęs savo meto mąstytojas. Jis priklauso tų didžiųjų Vakarų mąstytojų plejadai, kurių idėjos formavo įtakingiausias XX a. Filosofijos tendencijas.

A. Šopenhaueris gimė 1788 m. Dancinge (dabartiniame Gdanske) nepriklausomo charakterio , linkstančio į depresiją, komersanto šeimoje. Jo motina – senatoriaus duktė Johana Froziner Šopenhauer – tikra vyro priešingybė. Tai subtilaus meninio skonio, linksma, mėgstanti visuomenę moteris, gamtos apdovanota žavinga išvaizda ir literatūriniu talentu. Artūro tėvai nuolat konfliktuodavo, kol galų gale išsiskyrė. Po poros metų į melancholiją ir pesimizmą linkstantis tėvas nusižudė. Labai mylėjusiam ir gerbusiam tėvą sūnui tai buvo didelė psichinė trauma.

Norėdamas įtikti tėvui, A. Šopenhaueris iš pradžių mokėsi komercijos mokykloje, bet tai neatitiko jo dvasinių polinkių, todėl po tėvo mirties 1805 m. jis pereina į Gotos ir Veimaro gimnazijas, ir ten pagrindinį dėmesį skiria humanitariniams dalykams. 1809 m. jis ima studijuoti mediciną Getingeno universitete, bet 1811 metais persikelia į Berlybną , nusprendęs imtis filosofijos studijų. 1813 m. Jenoje Artūras Šopenhaueris apgina filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Pokalobiai su J. V. Gėte Šopenhauerį įkvėpė parašyti studiją „Apie regėjimą ir spalvas“, 1816 m. Savo veikale, kuris išeina 1819 m., „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, išsamiai išdėsto valios metafiziką. Šopenhaueris semiasi minčių iš Platono, Kanto bei indų Upanišadų. Tarsi pratęsdamas Kantą, Šopenhaueris pasirenka apriorinį principą – pažinimo siekiančiam žmogui jį supantis pasaulis duotas tik kaip vaizdinys, tai yra tik santykyje su tuo, kuris įsivaizduoja, o tai yra pats žmogus. Skilimas į subjektą ir objektą yra ta forma, kuriai paklūsta visas pažinimas. Vaizdiniai pasirodo erdvėje ir laike, jie subordinuoti „pagrindo principui” ir pasak šio principo, visi mūsų vaizdiniai yra susieti dėsningai ir formos požiūriu aprioriškai apibrėžtu būdu. Taip tampa įmanomas patyrimas ir mokslas. Tačiau vaizdiniai yra tarsi išorinė pasaulio pusė, pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime, todėl savo kūną, pasak mąstytojo, mes patiriame dvejopai: „kaip objektą (vaizdinį) ir kaip valią.”

Nors ši knyga Šopenhauerio neišgarsino, tačiau padėjo gauti, 1820 m., privatdocento vietą Berlyno universitete, kuris tuo metu buvo laikomas Vakarų filosofijos sostine ir kuriame, pasiekęs savo šlovės zenitą, dėstė G. Hegelis. A. Šopenhaueris nuolatos pabrėžia atsainų požiūrį į J. G. Fichtę, F. Šelingą ir G. Hegelį. Pastarojo jis nekenčia ir jam taiko „ intelektualaus kalibano”, „pasigailėjimo verto F. Šelingo arlekino”, „popieriaus žiurkės” epitetus, o G. Hegelio filosofiją vadina „kolosaline mistifikacija“, mat prie šios neapykantos prisidėjo ir tai, jog, Šopenhaueris savo paskaitas universitete skaitė tuo pačiu laiku kaip ir jo varžovas Georgas Hėgelis (todėl Artūras Š. nesulaukė tokios didelės klausytojų auditorijos).

Išgyvendamas dėl nenusisekusios dėstytojo karjeros A. Šopenhaueris, bėgdamas nuo choleros epidemijos 1837 m.persikelia į Frankfurtą prie Maino, kur visų pamirštas ilgam atsiriboja nuo išorinio pasaulio. 1836 m. jo konkursinis veikalas „Apie žmogaus valios laisvę” laimi Karališkosios Norvegijos mokslo dgaugijos premiją, tačiau jam tai buvo menka prošvaistė nepripažinimo atmosferoje.
1851 m. pasirodo paskutinis filosofo dvitomis veikalas „Parerga und Paralipomena”, kurį į lietuvių kalbą galima išversti kaip „ Papildymai ir priedai”. Tada požiūris į A. Šopenhauerio skelbiamas idėjas radikaliai keičiasi, pradeda pildytis 1844 m. išsakyti žodžiai: „kad mano filosofija užimtų katedrą, turi ateiti kiti laikai.” Ir jo gyvenimo pabaigoje atsiranda vis daugiau jo pasėkėjų Rusijoje , Anglijoje, JAV, o Šopenhauerio sistema dėstoma Vokietijos universitetuose.

Artūras Šopenhaueris mirė 1860 m. jau sulaukęs taip trokštos šlovės, kurią jam atnešė jo paskutinis veikalas „Parerga und Paralipomena”, nors čia turėjo įtakos ir bendras socialinis to meto pesimizmas.

Artūras Šopenhaueris – niūrus niurzgantis pesimistas, todėl gyvenimas yra kentėjimas, todėl optimizmą jis laiko ne tik „absurdiška”, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių”.(1,7) Šopenhauerio nuomone, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne meilė gyvenimui. Jis pesimistiškai aiškina iracionalųjį valios principą: troškimas visada lieka nepatenkintas, todėl pasaulyje egzistuoja tik kančia , o ne tikra laimė. Žmogus yra priverstas mylėti save patį ir nekęsti savęs, geisti bei atstumti. Valia yra visiškai reali, tačiau ji nei laisva, nei turi galutinį tikslą, todėl galutinis tikslas, kurio reikia siekti gyvenime, tai stengtis išsivaduoti iš valios.

Svarbiausiu ir visa lemiančiu savo filosofijos sistemos principu A. Šopenhaueris skelbia aklą ir nesąmoningą valią, valią kaip iracionalų instinktą. Ji niekada nenurimsta, nuolatos stengiasi įgyti pavidalą, tačiau visą ką ji sutinka savo siekių kelyje, iš tikrųjų yra ji pati, tad ji be paliovos kovoja su savimi pačia, o iš tos kovos kyla įvairios jos objektyvacijų pakopos. Gamtos pakopoje valia reiškiasi kaip cheminės ir fizinės jėgos, o organinės gyvybės pakopoje, kaip gyvenimo geismas, kaip savisaugos ir lytinis instinktas. Galiausiai žmoguje ji reiškiasi kaip protas, kurį kaip savo instrumentą pagimdo valia. Šopenhaueris kategoriškai neigia Dievo įrodymą, nes valia kaip pasaulio pagrindas ir esmė yra amžina, niekieno nesukurta, pati valia yra begalinis siekis, tačiau koks tas siekis – niekas nežino. Pasak jo, mūsų pasaulis – blogiausias iš visų galimų pasaulių. Dėl to valia ir yra absoliutus blogis ir kančios šaltinis. Budizmo mituose filosofas aptinka išeitį iš gyvenimo kančių. Tik pasiekęs nirvaną žmogus lieka gyventi, bet tas gyvenimas jau yra niekas. Į gyvenimą siūlo žiūrėti kaip į mums duodamą griežtą pamoką, nors į kitus tikslus orientuota mūsų mąstysena negalime suprasti, kaip mums gali tos pamokos prireikti. Valia trokšta būti patenkinta ir užbaigta , tačiau šitame pasaulyje ji neranda nei vieno, nei kito, joks pasitenkinimas nėra amžinas ir nė vienas troškimas pasiekęs tikslą nenurimsta. Kančia yra neaprėpiamos ir jos auga augant sąmonei. Tik regėdama įdėjas mene valia gali trumpam nurimti. Šitokia įžvalga gali būti pagrindas dviem nuostatoms gyvenimo atžvilgiu.

Nė vienas filosofas pagrindinio savo filosofijos principo paprastai nepaverčia blogio šaltiniu, tai gali padaryti tik visiškas pesimistas. A. Šopenhauerio filosofijoje valia – iš esmės bloga valia, blogį gimdanti valia. Valia jam – tai pirmiausia valia gyventi, nes ten kur yra valios, bus ir gyvenimas ir pasaulis. Valios susiejimas su gyvenimu lemia ne tik kančios, bet ir egoizmo prado iškėlimą etikoje.

Šopenhaueris rašo, kad nėra didesnio kontrasto tarp to, kaip kiekvienas žiūri ir vertina save, ir to abejingumo, su kuriuo jis žiūri į kitus. Mąstytojas mandagumą laiko ir išmintimi, o nemandagumą – kvailyste. Jis pateikia nemažą išties vertų dėmesio ir sunkiai nuginčijamų taisyklių, kiap žmonėms naudinga elgtis kasdieniniame gyvenime, bendraujant su kitais, koks turi būti teisingas požiūris į save ir į savo gyvenimą. Susipažinę su žmonėmis mes ieškome nors kokios tai naudos sau, o jos neradę nustojame domėjasi tuo žmogumi, ir jeigu mes tai demonstruotume atvirai, bet koks bendravimas su kitais būtų neįmanomas, todėl, norėdami paslėpti egoizmą, žmonės išrado mandagumą. Todėl, kaip sakoma, mandagiu būti apsimoka. A. Šopenhaueris skiria tris pagrindinius žmonių poelgių impulsus kaip egoizmą, pyktį ir užuojautą. Užuojautą filosofas laiko bet kokio teisingumo ir tikros žmonių meilės pagrindu ir išskiria du užuojautos lygmenis – aktyvųjį ir pasyvųjį. Pasyvusis iškyla tada, kai užuojauta sustabdo norą kenkti kitam, taip kyla teisingumo principas. Kitoje dorybėje – žmonių meilėje, dar akivaizdžiau iškyla užuojautos principas. Čia užuojautos jausmas ne tik sulaiko nuo skriaudos kitam, bet ir skatina padėti jam. Priklausomai nuo to kiek gili ta užuojauta, ji pareikalauja iš žmonių aukos – turto, dvasinių ar fizinių jėgų, sveikatos ar net gyvybės. A. Šopenhaueris ragina padėti kitiems tiek kiek įmanoma, tiek kiek gali. Etikoje tai yra vadinama meilės įpareigojimais. Bet kokią tikrą meilę jis laiko užuojauta, o bet kokią meilę, kuri nėra užuojauta – savimeile.

Šopenhauerio etikos pagrindas yra empirinio ir inteligibilaus charakterio perskyra. Kadangi žmogus yra pavaldus gamtos dėsniams, jo veiksmų motyvai neišvengiamai
kyla iš jo charakterio, vadinasi jie yra ne laisvi. Šiose elgsenose atsiskleidžia empirinis žmogaus charakteris. Tačiau jį apsprendžiantis pagrindas – inteligibilus charakteris yra absoliučiai laisva valia savaime. Žmogus veikia ne pirma pažindamas, o paskui norėdamas, o tik tada, kai žino ko nori. Kadangi žmogaus veiksmai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, filosofo nuomone, beprasmiška kurti etinius įstatymus, todėl jis ir išvardina tik tai, kas moralės požiūriu vertintina.

Šopenhauerio etiką dar galime priskirti prie elito etikos. Ji yra individualistinė ne tik ta įprasta prasme, kad teorijoje iškelia valios primatą, bet ir dėl to, kad tiesiog vadovaujantis nuotaikos akimirka, nustato įvairių vertybių skalę. Vienas tokių nuotaikos vertinimo pavyzdžių gali būti jo svarstymai apie moteris ir gyvūnus.

Šopenhauerio filosofijoje stebėtinai daug vietos yra skiriama gyvūnų teisėms ginti ir moterims pastatyti į joms „prideramą“ vietą. Filosofas sako, kad šuniškos ištikimybės ir prisirišimo retai tesutiksi tarp žmonių ir kad dėl neteisingų pažiūrų gyvūnai turėjo visiškai susilieti su išoriniu pasauliu, netekdami savojo „aš“. Jis mano, kad net ir mažiausiam gyvūnui būdingas egoizmas ir teigia, kad žmogaus ir gyvūno esmė, tai yra valia, skirtumas tik antrinis – intelekte, pažinimo galioje, sugebėjime abstraksčiai mąstyti. Dar filosofas teigia, kad tarp žmonių ir gyvūnų yra daugiau panašumų, nei skirtumų, o tuo tarpu iš teiginių apie moteris atrodytų, kad tarp žmonių, kuriems atstovautų vien vyrai, ir moterų yra daugiau skirtumų, o ne panašumų.

A. Šopenhauerio teorijos dviejų pagrindinių dorybių vertė nesutampa su „Parerga ir paralipomena“ išdėstyta prigimtine žmonių nevienodumo teorija. Čia aiškiai į pirmą vietą iškyla ne solidarumas, o atskirumas. Atskirumas, atsiribojimas nuo masės laikomas turtingos dvasios žmogaus bruožu ir neabejotina vertybe, nors gyvendamas atsiskyręs žmogus turi tapti neabejingas kitų kančioms. Tik išleidęs knygą „Parerga ir paralipomena” A. Šopenhaueris išgarsėjo. Knygoje aprašomi filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę.

„Kaip tik todėl,

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1967 žodžiai iš 6320 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.