Planas
1. Įžanga
2. Dėstymas:
• Gyvenimo faktai
• Būdo bruožai
• Veikla (kritikas, pedagogas, teoretikas)
• Idėjos
• Kūryba
• „Tautos teatras“
• „Vilkolakio teatras“
• Valstybės teatras
3. Išvados
4. Naudotos literatūros sąrašas
ANTANAS SUTKUS
(1892 – 1968)
Gyvenimo faktai
Antanas Sutkus (1892-1968) – režisierius ir pedagogas, teatro teoretikas ir eksperimentatorius.
Baigęs Marijampolės gimnaziją, jis ruošėsi provizoriaus darbui Kijevo ir Maskvos universitetuose. Tačiau Maskvoje J. Baltrušaičio skatinamas įstoja į F. Komisarževskio dramos studiją, kurią baigė 1916 m. A. Sutkų žavėjo F. Komisarževskio mokyklos programa, mokytojo dėmesys aktoriaus improvizacijai, fantazijai, nacionalinės dramaturgijos ir teatro specifikai. Čia A. Sutkus buvo ruošiamas režisūros darbui.
Maskvoje A. Sutkus susipažino su rusų ir pasaulio teatro istorija, aktyviai studijavo graikų, japonų, indų, prancūzų, italų teatro specifiką, žavėjosi prancūzų mugių, bulvarinių teatrų, italų comedia dell’arte ir kt. Skaitė D. Didro, N. Jevreinovą, G. Kreigą, A. Tairovą, G. Fuksą, V,Vuntą ir kt.
A. Sutkus dar mokydamasis aktyviai įsitraukė į Maskvos lietuvių kolonijos teatrinę veiklą. Statė spektaklius, pats vaidino, glaudžiai bendradarbiavo su B. Sruoga, O. Rymaite, J. Baltrušaičiu.
Po Spalio įvykių grįžo į Kauną ir 1918 m. ėmė kurti Tautos teatrą. Jis svajojo sukurti romantinį-simbolistinį teatrą. To paties kolektyvo pagrindu 1919 m. jis įkūrė Vaidybos mokyklą. Tai buvo I-oji lietuvių teatro mokykla Lietuvoje. A. Sutkus paruošė išsamią mokyklos programą, pakvietė į ją dirbti būrį Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų ir šios mokyklos pagrindu įkūrė du teatrus: satyrinį Vilkolakio (1920-1925) ir atnaujino Tautos (1923-1925) teatrą.
Budo bruožai
Vaidybos studijose Sutkus daugiausia dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Daugelis jo mokinių sudarė ne tik pirminius Vilkolakio ar Tautos teatro branduolius, bet parėję i Valstybinį dramos teatrą ir labiau subrendę kitų režisierių vadovybėj vėliau gana pajėgiai reiškėsi. Būdamas iš prigimties kiek sausoko būdo, apskaičiuoto veiksmo ir žodžio, daugiau šaltas administratorius negu veržlia dvasia degąs kūrėjas, Sutkus savo pastatymuose nebuvo linkęs ir į naujus meninius eksperimentus. Jis liko ištikimas savo maskvinei mokyklai ir rėmėsi sena patirtimi ir kartais net senų laikų repertuaru. Didelis jo nuopelnas, kad studijiniame darbe ir teatre repeticijose griežtai reikalavo taisyklingesnės lietuvių kalbos ir kreipė aktorių dėmesį į gerą tartį.
Teatro kritikas, pedagogas ir teoretikas
Nemažas Sutkaus ir kaip teatro kritiko bei teoretiko indėlis. Ypač svarbūs jo straipsniai: „Sena ir nauja vaidyba“, „Ibseną vaidinsiant“, „Dramos elementas operoje“, „Tolimojo saulėtekio teatras“ (1920), „Dėl iliustracijos teatro“, „Scena ir kostiumai“ (1922), „Keli dvasios ugdymo momentai“, „Dekoratyvinis pradas vaidyboje“ (1923), „Vaidyba ir dvasios kultūra“, „Išorinis ir vidaus natūralizmas“ (1926) ir kt.
Savo staripsniuose to meto visuomenę A. Sutkus supažino su pasaulinio teatro kūrybos kryptimis ir ieškojimais, analizavo G. Lesingo, N. Bualo, D. Didro, meningeniečių, japonų teatrų, taip pat simbolistinio-sąlyginio teatro krypčiai. A. Sutkus tvirtino, kad teatras privalo aukštinti ir taurinti žmogų, žadinti jame „kažką tobula ir giedra“. O tai gali padaryti tik aukštos kultūros žmonės. Iš čia ir jo etikos reikalavimai: teatras – tai darniųjų bendrijos žygių mokykla, „susiklausymo, meilės savo profesijai, meilės vienas kitam pradžia ir pabaiga“. Pagaliau A. Sutkaus teatro mokykla – tai pavyzdinės lietuvių literatūrinės kalbos mokymo centras.
Tautos teatro mokykloje jis suformavo mokymo programą, pagrįstą mokslinės pedagogikos principais, rūpinosi, kad mokyklos kursas būtų integruotas į kitus mokslus , ruošė artistus, teatro pedagogus, skaitovus visapusiškai išsilavinusius, suvokiančius meno reikšmę valstybiniu požiūriu. Savišvieta, saviaukla, savianalizė, savikritika – tai tas ugdymo ir auklėjimo procesas, kurį A. Sutkus per savo mokinius perdavė kaip tradiciją, vainikuojančią kiekvieno teatralo siekimą tobulėti, atsižvelgiant į tautinio teatro ir visuomenės poreikius.
Nepaisant Sutkaus nesėkmių Valstybės dramoje, šis režisierius ir aktorius turėjo teatro viziją ir sugebėjo pakoreguoti profesionalaus mūsų teatro raidą. Vienas svarbesnių praktinių Sutkaus pasiekimų – sceninės kalbos pagerinimas, įvedus privalomas tarties ir kirčiavimo pamokas, vienas įdomesnių – nuolatinės improvizacijos repeticijų metu, kurios šiek tiek erzino rezultato ieškančius aktorius, bet mokė juos nepasitenkinti vienu surastu, o išbandyti daugybę galimų variantų. Tačiau, kita vertus, Sutkus visada išliks labiau teoretiku nei iš prigimties praktiku, pedagogu, kuris skatino savo mokinius domėtis gausia teatro meno bei filosofine literatūra. Sutkaus nuomone, idealus aktorius – tai improvizacinio meno kūrėjas. Todėl, dirbdamas su savo mokiniais, jis daug dėmesio skyrė vaizduotei lavinti, apskritai jų meninei kultūrai ir išprusimui kelti.
Idėjos
Sutkus sekė tais režisieriais reformatoriais, kuriems buvo
svarbu režisūros nacionalinis savitumas ir ryški sąlygiška vaidyba. Šiuos du kraštutinumus galima suderinti tik kuriant akivaizdžiai stilizuotą, simboliškesnį teatrą, kurio ir siekė Sutkaus mokytojai rusai Vasilijus Sachnovskis ir, žinoma, tiesioginis lietuvio režisieriaus idėjų inspiratorius Komisarževskis. Remdamasis jų idėjomis, Sutkus kovojo su scenos meno natūralizmu, buitiškumu, režisūros ir vaidybos dirbtinumu bei pompastika. Neatsitiktinai kiek anksčiau, o ir atėjęs i Valstybės teatrą jis režisavo tuos veikalus, kuriuos buvo statęs Komisarževskis.
Iš dalies Sutkus nesugebėjo racionaliai įvertinti savo autoritetų palikimo, jo straipsniai buvo ne tik abstraktūs, bet ir migloti, kupini misticizmo bei nepagrįsto filosofavimo, tačiau juose buvo originalių ir iki tol Lietuvoje nagrinėtų minčių. dar iki Sruogos pasirodymo lietuvių teatro padangėje Sutkus skleidė žinias apie teatro reiškinius pasaulyje, pažindino visuomenę su scenos meno raida nuo antikos laikų iki pirmųjų XX a. dešimtmečių, aistringai kėlė teatro – tiek pavienio žmogaus, tiek visos tautos sąmonintojo ir jos kūrybinių galių žadintojo – reikšmę, kovojo su lėkšta dramaturgija, vaidybos ir režisūros paviršutiniškumu bei iliustratyvumu. Nenorėdamas pripažinti realistinės lietuvių teatro raidos krypties, nacionalinio teatro atsinaujinimo šaltiniu laikė romantizmą ir simbolizmą, vaidybos elementų ieškojo pagoniškose apeigose bei liaudies pramogose.
Kritikuodamas aktorių vaidybos iliustratyvumą, Sutkus reikalavo, kad jie sugebėtų perteikti ne tik personažo psichologiją, bet ir simbolinę jo prasmę, kuri glūdi už dramaturgo žodžių, pjesės potekstėje. Jis žavėjosi Rytų teatro, ypač japonų technika – jų aktorių muzikalumu, ritmo pajautimu, sugebėjimu „pagauti nepagaunamą ir pasakyti nepasakomą“. Nemažą reikšmę lietuvių teatro istorijai turi ir sutkaus parašyta knyga „Vilkolakio teatras“ (1969), kurioje puikiai atsispindi estetinės autoriaus pažiūros ir apžvelgiama jo kurto teatro raida, kryptys bei tendencijos, be to, šioje knygoje Sutkus pirmas mūsų teatrologijoje pateikė „grotesko“ apibrėžimą bei pagrindė jį išsamiais paaiškinimais. Nors daugelis jo samprotavimų taip ir nebuvo realizuoti praktiškai, jie tapo teoriniu „Tautos teatro“ ir „Vilkolakio“ pagrindu. Šito, beje, iki Antano Sutkaus niekas nebuvo daręs.