Rašytojas Antanas Vienuolis, tikroji pavardė Žukauskas, pergyveno ilgą ir įdomų gyvenimą.
Jis gimė Anykščių valsčiuje, Užuožerių kaime, valstiečių šeimoje dar praeitame šimtmetyje, 1882m. balandžio 7d. (mirė 1957m. rugpjūčio 17d. Anykščiuose). Šventosios sidabrine vaga atžymėta, kalnuota, miškais ir ežerais išmarginta Anykščių žemė dar sunkios carizmo priespaudos metais pagimdė du žymius lietuvių raštijos pionierius- A. Baranauską, nuostabios simfonijos „Anykščių šilelio“ autorių, ir sielvartingos prozos meisterį- J. Biliūną. Baranausko ir Biliūno kamieno atžala, trečiasis šlovingas anykštėnas- Žukauskas-Vienuolis. Tie patys vaizdai, kuriuos matė „ant Šventosios upės kranto“ Biliūnas, lydėjo ir A. Vienuolį,- tai ponų, grafų ir carinių samdinių savivalė, lietuvių liaudies skurdas ir tamsa šiaudinėse, dūminėse pastogėse. Vienuolis žinojo, kad, norint padėti savo vargingajai liaudžiai, norint ją apšviesti, nurodyti jai tikruosius kelius- reikia pirmiausia pačiam išprusti, žinių ir patyrimo įgyti.A. Vienuolis buvo prozininkas, dramaturgas, nusipelnęs Lietuvos TSR meno veikėjas (1947), žinomas Lietuvos TSR liaudies rašytojas (1957).
1899m. A. Vienuolis baigė Liepojos gimnazijos 4 klases. Nors religingi tėvai troško savo Antanėlį išleisti į kunigus, tačiau sūnus atsisakė dvasininko karjeros, išvyko į Maskvą ir gavo vietą vaistinėje. Po darbo jis lankė vakarinius kursus, klausėsi paskaitų apie literatūrą. Maskvos universitete, medicinos fakultete, Vienuolis įgijo provizoriaus teises, dirbo vaistininku apie vienuolika metų Maskvoje, paskui Šiaurės Kaukaze- Železnovodske, Vladikaukaze (dabar Ordžonikidzė), galų gale persikėlė į Gruziją, į Tbilisį. Ten Vienuolis žavėjosi kalnų gamta, kalnėnų papročiais, jų dainomis, šokiais, legendomis. A. Vienuolis, pažadintas Kaukazo įspūdžių ir jo stebuklingos gamtos, pradėjo rašyti.
1904m. rašytojas dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, už kuriuos 1905m. buvo suimtas ir pasodintas į garsų Tbilisio kalėjimą- Metecho pilį. Vėliau jis buvo ištremtas į šiaurę. Kalėjime rašytojas susipažino su visa eile jaunų revoliucionierių- gruzinų, rusų, armėnų, iš kurių ne vienas vėliau ėjo į pergalingą Rusijos proletariato mūšį po bolševikų vėliavomis. Jei Gruzija, jos gamtos grožis Vienuoliui, kaip rašytojui, praskaidrino ir užžiebė jo poetinį talentą, tai pažangioji rusų tautos kultūra , jos giliai humanistinės demokratinės literatūros pavyzdžiai buvo tikrieji Vienuolio įkvėpėjai ir mokytojai. Savo atsiminimuose Vienuolis pasakojo, kad ne mažesnį įspūdį nei švytinti Kazbeko viršūnė jam padarė žavi, tobula Čechovo proza.
1918m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą ir kurį laiką gyveno Kaune. Dėl silpno ir menkai organizuoto to meto jaunos lietuvių literatūros gyvenimo, Vienuolis buvo priverstas dirbti pašalinius darbus. Jis vėl grįžo į vaistinę, jau savo gimtinėje, Anykščiuose. Čia rašytojas praleido didesnę savo amžiaus dalį. Rūpinosi poeto A. Baranausko klėtelės apsauga. Nuo 1945m. buvo A. Baranausko memorialinio muziejaus direktorius, Lietuvos TSR rašytojų sąjungos valdybos narys. Nuo 1947m. tapo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatas.
Apsakymus A. Vienuolis pradėjo spausdinti 1907m. Iš pirmojo kūrybos laikotarpio pažymėtina Kaukazo tematikos lyrinių romantinių nuotaikų legendos ir realistiniai apsakymai. Daugelyje apsakymų kritiškai vaizduojama lietuvių inteligentija, jos atitolimas nuo liaudies, dvasinis išsekimas. Reikšmingiausiame apsakyme „Paskenduolė“ sukurtas dramatiškas kaimo merginos paveikslas, smerkiami religiniai prietarai, valstiečių tamsumas. Apsakymams būdingas lyrizmas, nuotaikingi gamtos vaizdai, subtilus veikėjų dvasinių būsenų perteikimas.
1919-1940m. laikotarpiu daugiausia kūrė apysakas ir romanus. Apysakoje „Inteligentų palata“ parodyti carinio režimo gynėjai Lietuvoje ir jų moralinis bankrotas, apysakoje „Vėžys“- feodalinės dvarininkijos degradacija ir žlugimas. Apysakoms būdingi socialiniai apibendrinimai, istorizmas. Romane „Prieš dieną“ vaizduojamas buržuazinių valdininkų savivaliavimas, ką tik susikūrus buržuazinei Lietuvos valstybei, socialiniai prieštaravimai kaime. Istorinio romano „Kryžkelės“ tema- XIVa. lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarybinio laikotarpio apysakoje „Išdukterė“ keliamos buržuazinio laikotarpio valstiečių gyvenimo moralinės psichologinės ir socialinio išnaudojimo problemos. Romane „Puodžiūnkiemis“ parodyta buržuazijos moralinė degradacija, klasių kova ikitarybinių metų kaime. Drama „1931 metai“ 1939m. pastatyta Valstybės teatre (Kaune), „Prieblandoje“-1941m. Kauno dramos, operos ir baleto teatre (pavadinimu „Dauboje“), 1945m. Panevėžio dramos teatre, 1956m. Kapsuko dramos teatre. Vienuolio apsakymo motyvais LTSR akademiniame dramos teatre 1956m. pastatyta pjesė „Paskenduolė“ (A. Liobytės ir K. Kymantaitės inscenizacija), 1958m. Kauno muzikiniame dramos teatre- opera „Paskenduolė“ (kompozitorius V. Baumilas). Romano „Puodžiūnkiemis“ inscenizacija 1969m. pastatyta Lietuvos televizijoje. Romanas „Puodžiūnkiemis“ išleistas rusų, ukrainiečių, lenkų, bulgarų, vokiečių kalbomis, apsakymų, legendų
knygų- rusų, latvių, estų, gruzinų, lenkų, vokiečių kalbomis.