VPU
Istorijos fakultetas
Sociologijos ir politologijos katedra
Istorijos fakulteto
Soc. mokslų specialybės
II kurso studento
Karolio Laukio
REFERATAS
Tema
A. Žmuidzinavičius
XX a. Lietuvių dailės atstovas
Vilnius
2003
Turinys
1. Įvadas ……………………………………………………………… 2
2. A.Žmuidzinavičius ir jo pirmieji žingsniai į dailę ………………… 3
3. Kultūrinė bei visuomeninė veikla …………………………………. 4
4. Plačiajame pasaulyje ………………………………………………. 6
5. Kūrinių tematika ir kūrybos savitumas ……………………………. 8
6. Apibendrinimas ……………………………………………………. 10
7. Literatūros sąrašas …………………………………………………. 11
Įvadas
XX amžius yra labai svarbus Lietuvos dailei, nes būtent šiame amžiuje atsirado labai daug garsių dailininkų. Vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių dailės atstovas yra Antanas Žmuidzinavičius. Neužmirštama yra žmogui ir gimtosios žemės grožiui paskirtoji jo kūryba, ilgametė pedagoginė veikla. Ypač didelis ir svarus jo indėlis pirmaisiais dešimtmečiais, kai reikėjo atiduoti daug jėgų ir energijos, kad atgimtų Lietuvos meninis gyvenimas, kad lietuvių profesionalioji dailė taptų reikšminga liaudies dvasinės kultūros reiškėja.A.Žmuidzinavičius ir jo pirmieji žingsniai
į dailę
A.Žmuidzinavičius gimė 1876 metų spalio 31 d. Seirijuose, daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Šeimoje buvo vienuolika vaikų, tačiau išaugo tik penki: dvi dukros ir trys sūnūs.
Nuo mažųjų dienų jis išmoko darbštumu ir kantrybe pelnytis duoną, atkaklumu įgyvendinti savo svajones, akylai ir su meile stebėti gamtą. Tik dideliu ryžtu 1894 metais A. Žmuidzinavičius baigė Veiverių mokytojų seminariją ir keletą metų mokytojavo Lenkijoje, Lomžos gubernijoje. Išaugęs jautrioje grožiui šeimoje, nuo pat vaikystės pamėgęs piešti, jaunasis mokytojas tvirtai apsisprendė tapti dailininku. 1898 metais jis persikėlė į Varšuvą. Ten dirbo, o laisvalaikiu mokėsi privačioje J. Zolotariovo piešimo mokykloje, kur gavo gerus dailės pagrindus. Pasiruošęs 1899 metais Peterburgo Dailės akademijoje išlaikė egzaminus ir įsigijo piešimo mokytojo teises. Dirbdamas dailės mokytoju tuo pat metu mokėsi ir pas lenkų istorinio žanro tapytoją profesorių V. Gersoną, paskatinusį jaunąjį dailininką žengti realizmo keliu.
Varšuvoje A. Žmuidzinavičius suartėjo su M. K. Čiurlioniu, P. Rimša ir kitais ten besimokančiais lietuviais. Visi drauge svajojo apie lietuvių meno atgimimą, brandino ateities planus. Čia Varšuvoje, dailininkas sukūrė pirmuosius savarankiškus darbus, kurie buvo eksponuojami Krivulto dailės salone.
1904 metų pabaigoje A. Žmuidzinavičius įšvyko į Paryžių, tikėdamasis pasisemti profesinių žinių ir įgūdžių. Tačiau paryžiuje jaunajam dailininkui nebuvo lengva susigaudyti įvairių meno srovių margumyne. Tai buvo todėl, kad Varšuvos dailės mokyklos, kuriose jis mokėsi, buvo akademiškos, realistinės pakraipos ir visai atitiko jo pasaulėjautą ir polinkius. Paryžiaus Kolarosi ir Viti dailės akademijų bei H. Anglados studijos kryptis jau buvo kitokia. Čia buovo remiamasi naujais XX a. meno principais. Karšto ispaniško profesoriaus H. Anglados temperamento, jo ryškių spalvų derinių lietuvių dailininkas taip ir nesuprato, nepamėgo. Taigi, dailininkas stengiasi daugiau lavintis savarankiškai – lanko gausius Paryžiaus muziejus, architekturos ir meno paminklus, atkakliaipiešia, tapo, daugiausia paprastus, nuotaikingus miesto vaizdus. Paryžiuje suartėja su lietuvių studentų draugija ,,Lituanija”, domisi Lietuvos istorija, kultūra.
Kultūrinė bei visuomeninė veikla
1905 metų revoliucinis judėjimas sudarė palankias sąlygas kultūrinei veiklai Lietuvoje. Kaip rašė P. Rimša – ,,Kas galima negalima, bet visuomet būtų galima surengtimums, lietuviams dailininkams – skaptoriams teplioriams, Vilniuje, mūsų sostapilėje, parodą. Tam meiliai pritaria Vilniaus lietuviai, reikale padėtų. Čia užkviestum ir kaimų drožikus, kur galima užtikti gana originališkų darbų. Apie tą prašau draugų atsiliepti.” Šis kvietimas pasiekė ir A. Žmuidzinavičiaus širdį, nes sunki lietuvių dailės ir studijuojančio jaunimo padėtis jam seniai kėlė nerimą, o paqstangas išjudinti dailės gyvenimąsuprato kaip kultūriškai atgimstančios lietuvių tautos būtinybę. Neturėdamas daugiau lėšų mokslams, A. Žmuidzinavičius 1906 metais sugrįžo iš Paryžiaus į Lietuvą. Veiklus, kupinas troškimo dirbti savo krašto labui jis visą energiją atiduoda lietuvių dailės gyvenimo organizavimui. Drauge su P. Rimša, M. K. Čiurlioniu stengiasi suburti išsiblaškiusius po pasaulį lietuvių dailininkus. 1907 metais organizuojama pirmoji lietuvių dailės paroda, įkūriama Lietuvių dailės draugija. Ši draugija, daug metų vadovaujama A. Žmuidzinavičiaus, renka ir propaguoja lietuvių liaudies meną, rengia kasmetines dailės parodas Vilniuje, Kaune ir rygoje, rūpinasi lietuvių meniniu palikimu.
Visose lietuvių dailės parodose buvo eksponuojama nemažai A. Žmuidzinavičiaus darbų: portretų, figurinių kompozicijų, peizažų. Buvo eksponuojami pirmieji
dailininko nutapyti kūrinėliai, piešiniai, akvarelės – ,,Lietuvaitė”, ,,Motina verpia”, ,,Gatvės vaikas” ir kiti kūriniai, kuriuode ryškėja dailininko būsimojo kūrybinio kelio gairės.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui A. Žmuidzinavičius pradeda rūpintis dailės kūrinių evakuacija ir apsauga, o 1918 metais paskelbus Tarybų valdžią Lietuvoje, A. Žmuidzinavičius skiriamas Švietimo liaudies komisariato Dailės kolegijos nariu, atsakingu už muziejų veiklą. Dailininkas nenustojo nuoširdžiai rūpintis lietuvių dailės palikimu, Lietuvių dailės draugijos atkurimu, kultūrinio gyvenimo organizavimu.
A.Žmuidzinavičiaus nuopelnai mūsų šalies dailei ir kultūrai, jo kūrybinė, visuomeninė ir pedagoginė veikla buvo deramai įvertinta. 1947 metais jam suteikiamas profesoriaus mokslinis vardas, 1946 – respublikos nusipelniusio meno veikėjo, 1954 – LTSR liaudies dailininko, o 1957 m. – TSRS liaudies dailininko garbės vardas. 1958 metais tapytojas išrenkamas TSRS Dailės akademijos nariu korespondentu.