Ab lietukis veikla tarpukario Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Ab lietukis veikla tarpukario Lietuvoje

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………3

1. Lietuvos ekonominė situacija.………………………………………………………………….5

2. Kooperacijos kilmė ir vystymasis………………………………………………………………7

3. Kooperacija Lietuvoje…………………………………………………………………………..9

4.,,Lietūkio,, susikūrimas ir veiklos pobūdis……………………………..………………………12

5. ,,Lietūkio,, veiklos analizė……………………………………………………………………………………………15

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….23

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….25

ĮVADAS

Kooperacija Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas, ilgametę istoriją. Pirmasis kooperatyvas Lietuvoje buvo įsteigtas dar 1869 metais, Vilniuje. Labai reikšminga Lietuvos kooperacijos raidai buvo kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, veikusi nuo 1923 m. iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Ji atstovavo kooperatyvų narių interesus, gynė jų autonomiją. Svarbų vaidmenį kooperacija suvaidino aprūpindama gyventojus prekėmis, stiprindama materialinę bazę, pirkdama iš ūkių ir gyventojų žemės ūkio produktus. Deja, socializmo metais kooperacija buvo sunaikinta.

Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį buvo plačiai propaguojamos kooperacijos idėjos. Kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Nepriklausomos Lietuvos kooperacinis sąjūdis pergyveno įvairius laikotarpius. Iš pradžių po I pasaulinio karo iki maždaug 1926m. audringas, dažnai neapgalvotas kooperatyvų kūrimas. Po to sekė kai kurie nusivylimai, vėlyvesnė kooperatyvų sanacija ir griežtesnis jų veiklos saugojimas, sunkumai su bendra ūkine depresija. Pagaliau vyko atsistojimas į tvirtą kelią ir ypač žymus progresas paskutiniais nepriklausomybės metais.

Vienas stambiausių kooperatyvų Lietuvoje buvo ,,Lietūkis”, kuris turėjo labia didelę svarbą ir reikšmę keliant nepriklausomos Lietuvos ekonomiką. ,,Lietūkis” buvo koopertayvų centras, jungiąs 150 prekybinių kooperatyvų. Kooperatyvuose dalyvavo per 25000 narių, kas su šeimomis sudarė per 100000 narių. ,,Lietūkis” buvo įsteigtas 1923m. ir nuo to laiko daug buvo padaręs, eksportuodamas ūkininkų gaminius, parūpindamas koopertatyvams, o per juos ir vartotojams, užsieninių ir vietinių prekių. Prekybinių kooperatyvų sąjunga pradėjo veiklą su 2,6 mln. litų apyvarta ir išvystė iki 139 mln. litų 1939 metais. 1939 metais krašte buvo priskaitoma 350 kooperatininkų punktų. ,,Lietūkis” turėjo 23 stambių prekių sandėlių – skyrių, per kuriuos aprūpindavo aplink juos esamus kooperatyvus, 6 krautuves, 3 elevatorius ir 3 malūnus. Grūdų supirktuvės veikė visame krašte.

,,Lietūkis” pirko ir realizavo tradicinius produktus: javus, linus, sėmenis ir kitus, – kryptingai orientuodamas ūkininką, kad jis teiktų geresnius grūdus, švaresnius sėmenis ir linų pluoštą. Nes tik tap galima gauti geras pajamas.

Šis didžiulis milžinas įsibrovė į kooperacinį judėjimą ir užėmė prioritetinę padėti iki pat bolševikų okupacijos.

Šio darbo tikslas trumpai apžvelgti tarpukario Lietuvos ekonomiką ir kooperacinį judėjimą. Kaip po truputį kūrėsi Lietuvoje kooperacinės įmonės, kaip vystėsi ir augo vietinė ir tarptautinė Lietuvos prekyba.

Tyrimo objektas – kooperatinė bendrovė “Lietūkis”.

Tyrimo metodas – duomenų apie “Lietūkio” kūrimąsi, augimą, taip pat apie “Lietūkio” prekybą, apyvartas , pasiekimus tarptautinės prekybos srityje analizė. Pažymima “Lietūkio” nauda ir įtaka kylančiai Nepriklausomos Lietuvos ekonomikai.

1. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA

Pirmam Pasauliniam karui pasibaigus

Lietuvių tauta įvairiais istorijos raidos etapais stengėsi realizuoti savo ekonominę potenciją.

Atsikračius carinės Rusijos priespaudos, trapiai Lietuvos nepriklausomybei liko sunkus kraitis. Pirmasis Pasaulinis karas ir po jo sekusios kovos Lietuvą palietė labai skaudžiai. Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės ribos. Visiškai nuniokoti liko dvarai. 1918-1919m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas. Sudėtinga socialinė situacija, sunkiai pagydomų ligų epidemijos, su kuriomis kovoti jauna valstybė neturėjo nei patirties, nei lėšų.

Ne geriau atrodė ir šiaip menka pramonė. Karo metais į Rusiją buvo evakuota 160 svarbiausių lietuviškų gubernijų pramonės įmonių ir nemaža smulkesnių. Okupacijos metais pramonė visiškai nusmuko.

Ką tik susikūrusioje valstybėje veikiančių ar galinčių netrukus pradėti veikti pramonės įmonių beveik nebuvo, o išlikusios neturėjo nei medžiagų, nei žaliavų, nei kapitalų. Pirmojo Pasaulinio karo nuostoliai Lietuvoje siekė 4,5 mlrd Lt. Tiesioginiai žemės ūkio nuostoliai nuo karo buvo
įvertinti 1,5 mlrd Lt suma, tokia pačia suma vertinti ir piniginiai kapitalų nuostoliai. Tai labai daug, nes Lietuvos nacionalinės pajamos 1924 m. sudarė tik apie 1,3 mlrd Lt. Valstybė nebuvo pajėgi net atsikuriančių ūkių ir įmonių paremti kreditais ar pašalpomis, o Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos apsirūpinimas kapitalais ir šiaip buvo menkas. Nemažų nuostolių patirta dar ir dėl to, kad iki 1922m. Lietuvoje kursavo vis labiau smunkanti Vokietijos markė.

Jaunai valstybei iškilo uždavinys atstatyti karo metais sugriautą ir nusmukusią pramonę, nuniokotą žemės ūkį ir transportą, formuoti šalies vidaus poreikius atitinkančią ekonomikos struktūrą bei atitinkamą vidaus rinką. Iš pradžių svarbiausia buvo valstybės poreikius atitinkančiomis proporcijomis atkurti šalies ekonominį potencialą.

Taip pat jaunai valstybei, iškilo reikalas kurti savą finansų ir bankų sistemą. Buvo aišku, kad savos valiutos įvedimas būtinas ir neišvengiamas. Diskutuota tik dėl perėjimo prie savų pinigų laiko ir kai kurių specifinių klausimų (piniginio vieneto pavadinimo, kurso, padengimo auksu ir konvertuojama valiuta). Ir 1922 m. spalio 2d. valdžia įvedė litą. Tada ir prasidėjo esmingiausi ekonominiai pertvarkymai ypač nuo 1922m., paskelbus žemės reformos įstatymą. Buvo sudarytos sąlygos smulkiam ir vidutiniam valstiečių ūkiui tarpti.

Šalia žemės ūkio, kuriam pertvarkyti skirta daugiausia dėmesio ir lėšų, pramonėje nusistatyta plėtoti šakas, perdirbančias žemės ūkio produktus, taip pat gaminančias vietos rinkoje vartojamus produktus (pirmiausia tekstilės pramonė). Pastarasis ekonominės politikos aspektas labiau išryškėjo IVdešimtmetyje, kuomet po negandų jau atsigavęs ir gana dinamiškai augantis ūkis suteikė daugiau finansinių galimybių ekonominiam manevrui. Valstybė buvo gyvybiškai suinteresuota sukurti laiko poreikius atitinkančią transporto sistemą. Geležinkeliams, plentų tinklui, jūrų prekybos uostui skirtos (ypač IVd.) Lietuvos mastu gana didelės lėšos. Nesant žaliavų ir energetinių išteklių, nesant pareikalavimo šalies viduje, metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, energetikos, chemijos ir kitos šakos turėjo tik labai ribotas augimo galimybes. Bet valstybė stengėsi skatinti ir jas. Nepriklausomo gyvenimo pabaigoje jų reikšmė ekonominės politikos uždavinių sąraše padidėjo.

III-IV šio amžiaus dešimtmečiais pasaulinis ūkis išgyveno nemažus sukrėtimus, tuomet įvyko nemaža svarbių kokybinių pokyčių, todėl dėl tarptautinės konjunktūros svyravimų ne kartą keitėsi Lietuvos ūkio kryptys ir valdžios ekonominės politikos prioritetai. Tačiau šie pokyčiai, kad ir kokie svarbūs, strateginių nuostatų nepakeitė.

Lietuvos valdantieji sluoksniai stengėsi žvelgti į ateitį. Jie pakankamai pagrįstai tikėjosi, kad ateityje Lietuva ekonomiškai sustiprės, išaugs jos pramonininkų ir prekybininkų aktyvumas.

Ūkinės veiklos reguliavimas

Kuriamajam valstybės darbui – žemės ūkiui ir pramonei kelti, transporto tinklui bei prekybai plėsti buvo reikalinga tam tikra organizacinė struktūra. Toks vaidmuo turėjo atitekti Finansų ministerijai (žemės ūkyje – kartu su Žemės ūkio ministerija). Jau IIId. viduryje Finansų ministerijai keltas uždavinys iš paprastos mokesčių ir muitų rinkėjos tapti „daugiau tautinės ekonominės programos vykdytoja“. „Finansų politikos uždavinys, – teigiama Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio jubiliejui skirtame leidinyje. – šiandie yra toks: į tą natūralų, žalią ir sveiką mūsų gyvenimą įlieti gyvybės eleksyro, pirmiausia kredito ir darbo mokėjimo formoje, nustatyti planingas jam vėžes į pažangiųjų tautų ūkį ir be atodairų drįsti jį tenai vesti“.

Valstybės finansai yra piniginių santykių sistema, kurios pagalba valstybė kaupia (daugiausia per mokesčius) piniginius resursus ir juos naudoja savo interesams. Svarbiausieji valstybės finansų politikos principai, iš kurių svarbiausi yra valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų formavimas, mokesčių, kredito ir muitų politika, Lietuvoje suformuluoti iki 1927m. Galima pastebėti, kad finansų politika, ypač mokesčių sistema, Lietuvoje nebuvo originali. Orientuotasi į Rusijoje savo laiku veikusius įstatymus. Be abejo, gyvenimas nuolat reikalaudavo vienų ar kitų korektyvų, kurios ir būdavo padaromos, tačiau esminės nuostatos išliko iki pat nepriklausomo gyvenimo pabaigos.

Valstybės biudžetas

Pirmasis Lietuvos Respublikos biudžetas patvirtintas 1920m. gegužės 14d., ir nuo to laiko valstybės finansai tvarkyti biudžeto keliu. Tačiau dėl didžiulės infliacijos pirmasis valstybės biudžetas nebuvo įvykdytas, nors valdžia išleido vidaus paskolą, skolinosi iš užsienio. 1922m., dėl infliacijos, biudžetas taip pat nebuvo įvykdytas. Tik 1923m. biudžetas jau subalansuotas, jo apimtis – 166 mln Lt. Bet ir tuomet, tik įvedus litą ir pasibaigus infliacijai, pinigų krašte labai trūko. Normalesnį lygį biudžetas pasiekė tik 1924m., ir jo pajamų bei išlaidų proporcijos išsilaikė ilgesnį laiką. Nuo to laiko valstybės biudžetas įgijo tikro finansinio plano reikšmę. Apskritai Lietuvos biudžeto palitika buvo labai atsargi. Stengtasi žūtbūt taip subalansuoti biudžetą, kad metų pabaigoje pajamos būtų didesnės už išlaidas. Vengta didinti ir valstybės įsiskolinimą. 1937m. vidaus
tesiekė 38,9 mln Lt. Užsienio paskolų taip pat nedaug teimta. Kiek daugiau jų gauta nepriklausomo gyvenimo pradžioje ir 1930-1939m. [11]

Bendri ūkinės raidos tarpukario Lietuvoje rezultatai

Energingos ir pakankamai racionalios valstybės ekonominės politikos rezultatai ganėtinai geri. 1924–1939 m. valstybės biudžeto pajamos išaugo per 2 kartus. Biudžeto augimas daugmaž sutapo su materialinės gamybos šakų augimu. Lietuvos nacionalinės pajamos einamųjų metų kainomis 1924 m. buvo lygios 1.266,9 mln. Lt, 1938 m. – 1.165,9 mln. Lt, 1939 m. – 1.259,1 mln. Lt. Žemės ūkis 1924 m. davė 782,5 mln. Lt nacionalinių pajamų, 1938 m. – 539,3 mln. Lt, 1939 m. – 577,9 mln. Lt. Skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 m. kainomis, Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis: 1924 m. – 631,8 mln. Lt, 1938 m. – 1.222,6 mln. Lt, o žemės ūkis davė pajamų: 1924 m. – 353,2 mln. Lt, 1938 m. – 555,4 mln. Lt.

Taigi Lietuvos nacionalinių pajamų apimtis 1924–1938 m. padidėjo 1,94 karto, o vidutinis metinis prieaugis tuo laikotarpiu buvo 4,8%. Grynoji žemės ūkio produkcija per tą laiką išaugo kiek mažiau – 1,57 karto, ir vidutinis metinis prieaugis taip pat kiek mažesnis – 3,3%. Žemės ūkio produkcijos lyginamasis svoris nacionalinėse pajamose, skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 m. kainomis, nuo 55,9% 1924 m. sumažėjo iki 45,4% 1938 m. Bendroji žemės ūkio gamyba 1924–1939 m. išaugo apie 1,36 karto (metinio prieaugio vidurkis – 2,1..2,2%), bendroji pramonės produkcija – 2,6 karto (metinio prieaugio vidurkis – 7..7,6%). Galima daryti prielaidą, kad apskritai 1919–1939 m., t.y. per 20 nepriklausomo gyvenimo metų, pramonės gamyba didėjo vidutiniškai 6..7%, žemės ūkio produkcija – 3,5..4%, nacionalinės pajamos – 4,7..4,9%.

Nepaisant konjunktūros svyravimų ir kai kurių kitų nepalankių aplinkybių, žemės ūkis Lietuvos Respublikos laikais padarė didelę pažangą. [12]

2. KOOPERACIJOS KILMĖ IR VYSTYMASIS

Kooperacija (lot. bendradarbiavimas) – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti steigiamos kooperatinės bendrovės (kooperatyvai). Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų, savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Vienas iš pagrindinių kooperatizmo bruožų yra tas, kad jis, būdamas ūkio sistema, turi stiprų socialinį turinį ir specifinius socialinius tikslus, kurie skirtingi nuo šios rūšies kitų ūkio sistemų tikslų. Kooperatizme galima išskirti ekonominius ir socialinius elementus. Su ekonominiais elementais susiduriame tada, kai turime reikalo su kooperatinėmis įmonėmis, kaip verslo organizacijomis, su jų tvarkymo metodais ir su jų ūkinėmis operacijomis. Socialiniai kooperatizmo elementai ir jo socialiniai tikslai iškyla liečiant organizacinę kooperatyvinių verslovių struktūrą, santykius tarp verslovės ir jos narių.

Jau pats pavadinimas “kooperatyvas” rodo, kad jis siekia ne kokio asmeniško pelno, o jo pastangos yra padėti tiems, kurie buriasi apie šią organizaciją galimai geriausimis sąlygomis parduoti atliekamas prekes ir nepermokant nusipirkti jiems reikalingų prekių.

Nuo to, kokią vietą norima skirti kooperatyvams bendrame tautos ūkyje, nemažai priklauso ir paties kooperatyvo apibrėžimas. G.Fauquet iškelia ir nagrinėja šiuos būdingus bendrinio pobūdžio kooperatyvų požymius:

1. Kooperatyvai – tarnavimo įmonės;

2. Nuo kitų tarnavimo įmonių skiriasi tuo, kad jie pirmon eilėn tenkina savo narių reikmes;

3. Kooperatyvai pirmoj eilėj yra taikomi ūkiškai silpnesniems asmenims, bet tuo pačiu metu jie nėra uždari ir daugiau pasiturintiems;

4. Pelno skirstymas nariams pagal dalyvavimą kooperatyvo apyvartoje, reikalui esant, papildoma finansinė narių atsakomybė už ūkinius kooperatyvo įsipareigojimus;

5. Asmens pirmenybė prieš kapitalą, narių lygybė, ūkinių problemų sprendimas turint prieš akis socialinį momentą, savigarbos, tarpusavio pagalbos, solidarumo ir laisvo dalyvavimo sąjūdyje principų pabrėžimas.

Šie požymiai kooperacinėms įmonėms suteikia atitinkamą pobūdį ir išskiria jas iš kitų įmonių tarpo. [4;13]

Kooperacinio sąjūdžio kilmė ir jo pradininkai

Modernaus, organizuoto kooperacinio sąjūdžio pradžia yra XIX a. vidurys. Kartu su pramonine revoliucija Didžiojoje Britanijoje prasidėjo įvairūs sąjūdžiai ir bandymai ano meto ūkinėms ir socialinėms negerovėms šalinti. Vienas bandymas įėjo į istoriją duodamas pradžią visam naujų laikų kooperaciniam sąjūdžiui. Tai įvyko 1844 m. Ročdelio mieste, kur 28 tekstilės pramonės darbininkai įsteigė vartotojų bendrovę ir atidarė krautuvę. Jie aiškiai suformulavo tam tikrus dėsnius, kurie turėjo būti pagrindiniai kelrodžiai visos jų veiklos ateityje.

Pirmaisiais vartotojų kooperacijos idealogais yra laikomi:

1. W.King (1786-1865), nors pats praktinio kooperatyvo nesukūrė, bet labia palaikė kooperatinį judėjimą.

2. H.Schulze-Delitzsch (1808-1883). Jis daugiau veikė miesto gyventojų tarpe. Taip pat pabrėžė kooperacinio sąjūdžio savarankiškumo reikalą.

3. F.W.Raiffeisen (1818-1888) veikė ūkininkų tarpe. Jis sukūrė
taupomąsias kasas, pabrėžė moralinio elemento reikšmę sąjūdyje. [4]

Pagrindiniai žemės ūkio kooperatyvų veiklos principai:

 savanoriška narystė;

 savivalda ir lygios narių teisės – vienas narys – vienas balsas, nepriklausomai nuo įnešto pajaus dydžio;

 naudotojo – savininko. Nariai besinaudojantys žemės ūkio kooperatyvo paslaugomis yra jo savininkai.

 narių santykiai – partnerystės, horizontalūs;

 narių dalyvavimas kooperatyvo veikloje būtinas;

 neapibrėžtas narių skaičius ir kapitalo dydis;

 galimybė pasinaudoti stambios verslo įmonės privalumais;

 pelnas skirstomas nariams proporcingai apyvartos su kooperatyvu dydžiui;

 švietimas, kvalifikacijos kėlimas, informacija;

 rūpinimasis kaimo bendruomene. [10]

3. KOOPERACIJA LIETUVOJE

Kooperacijos atsiradimo istorija Lietuvoje

XIX a. antrojoje pusėje XX a. pradžioje caro valdžios administracija Lietuvoje vykdė kolonijinę politiką, kuria buvo siekiama lietuvius ne tik nutautinti, bet ir ekonomiškai pavergti. Jų sumanymams lietuviai aktyviai priešinosi, ieškodami būdų kaip, neturint didelių kapitalų, įsitvirtinti šalies ekonominio gyvenimo srityse, kur lig tol viešpatavo kitataučiai amatuose, prekyboje, pramonėje. Toks lietuvių ekonominės savigynos ir savitaigos būdas buvo kooperacija.

Kooperacija Lietuvoje turi senas ir gražias tradicijas, ilgametę istoriją. Kooperatinis sąjūdis Lietuvoje prasidėjo 1873 m., įsteigus pirmąjį kredito kooperatyvą. XIX amžiaus pabaigoje įsteigtos pirmosios vartotojų bendrovės, o XX a. pr. pradėtos steigti kooperatinės pieno perdirbimo bendrovės. Prieš I Pasaulinį karą buvo įsteigti 207 kredito kooperatyvai, 200 vartotojų bendrovių ir 8 pieno perdirbimo bendrovės. 1919 sausio mėn. 30d., priėmus „Kooperacijų bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“, buvo sudarytas supaprastintas juridinis pagrindas kooperatyvams kurtis. 1922 m., įvedus nacionalinę valiutą – litą, pradėti kurti kredito kooperatyvai, o vėliau – pieno perdirbimo bendrovės. 1923 m. buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, sutrumpintai – „Lietūkis“. 1925 m. buvo įsteigtas Lietuvos kooperatyvų centras, kurio pagrindinis tikslas – organizuoti visų rūšių kooperatyvų veiklą. Vėliau susikūrė eilė kooperatyvų sąjungų, tokių kaip „Pienocentras“, „Linas“, „Maistas“, „Lietuvos cukrus“, „Sodyba“ ir kt..

Kooperacijos sąjūdyje dalyvavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Ypač didelį autoritetą čia turėjo patriotiškai nusiteikusi lietuvių katalikų dvasininkija. Ji skatino ir visokeriopai palaikė tautiečių savarankišką ekonominį veikimą. Jos iniciatyva įkurti ir veikė kooperatyvai, kredito ir vartotojų draugijos padėjo iš dalies pažaboti tarpininkų apetitus, apginti vartotojų interesus, vaduotis iš kitataučių ekonominės priklausomybės, skatino ieškoti naujų ūkininkavimo ir ūkio valdymo formų.

Kooperacija ugdė žmonių verslumą, pareigos, atsakomybės, asmeninio dalyvavimo kolektyvo reikaluose jausmą, formavo savitarpio pagalbos ir solidarumo poreikį, skatino domėtis ekonomika ir tuo kėlė bendrą krašto ūkio kultūrą. Šia prasme kooperacija Lietuvoje buvo toji terpė, kurioje formavosi žmogus kaip savarankiškos veiklos subjektas. Tačiau kooperacija iš esmės buvo orientuota į atskirų visuomenės sluoksnių ekonominių interesų gynimą, esamų struktūrų, paskirstymo sąlygų sudarymą, o ne gamybos plėtojimą. Todėl jos įtaka Lietuvos ūkiui buvo ribota. Plėtoti šalies ūkį galėjo tik verslininkystė. O ši, kaip žinoma, rėmėsi ne bendra kolektyvo iniciatyva, bet asmenine, privačia.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2650 žodžiai iš 8561 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.