Abstrakcionizmas (lot. abstractio – nutolimas), kitaip bedaiktis, nefigūrinis menas, galutinai susiformavo jau XX a. pirmąjame dešimtmetyje ir plačiausiai reiškėsi tapyboje bei skulptūroje.
Tai labiausiai prasymanymais apipainiota, beveik biblinėmis legendomis grindžiama meno srovė. Keistai, paradoksaliai atsiradęs ir pats pirmasis abstrakčiosios dailės paveikslas. Kartą Miunchene iš pasivaikščiojimo grįžęs Vasilijus Kandinskis (1860 – 1944) savo ateljė pamatęs įspūdingą, nuostabiai spalvingų dėmių paveikslą. Pasirodo, tai buvo ant šono pavirtęs, pro langą krentančių spindulių apšviestas paties Kandinskio sukurtas visai realių formų darbas. Tačiau dėl paveikslo nenatūralios padėties tų formų visiškai nesimatė. Nuo tada Kandinskis ir padaręs išvadą, kad realumas, daiktiškumas jo paveikslams žalingas. Taip gimęs abstraktusis menas.
Sunku pasakyti, kiek čia yra istorinės tiesos, greičiausiai tai tik graži legenda. Tačiau su Kandinskiu abstrakcionizmo kilmė yra glaudžiai susijusi. Faktas, kad jis pirmasis sąmoningai pradėjo kurti visiškai abstrakčiai, kad pirmasis teoriškai pagrindė savo kūrybą. Dėl to ir laikomas abstrakcionizmo tėvu.
Istorinė abstrakcionizmo tiesa yra žymiai sudėtingesnė ir mažiau idiliška. 1910m. Kandinskio nulieta pirmoji abstrakti akvarelė yra dar gerokai sukaustyta, dirbtinė. Tai rodo, kad dailininkas kūrė ją ne impulsyviai, „ne vienu ypu“, o stropiai vykdydamas išankstinę užduotį, sudėtingą estetinę programą.
Nors Kandinskio asmenybė formavosi vokiškos kultūros įtakoje (laiške savo pirmąjai žmonai Gabrielei Miunter, jis rašė, kad išaugo pusiau vokiečiu; pirmoji kalba, pirmosios knygos buvo vokiškos; 1900 m. baigė Karališkąją akademiją Miunchene), bet pats teigia, jog pirmą impulsą nefigūriniam menui gavo ringdamas Vologdos gubernijoje etnografinę medžiagą. Esą, šių vietovių liaudies dailė, architektūra priminė tapybą, kuri atrodė bedaiktė, visiškai abstrakti ir nieko konkretaus nepasakojo. Matyti, rusų liaudies menas negalėjo nedaryti įspūdžio jautriai menininko akiai.
Tačiau liaudies menas negalėjo stumti Kandinskio į bedaiktiškumą, nes jis yra pats turtingiausias ir „daiktiškiausias“ menas. Lygiai taip pat abejotinos reikšmės yra jo rėmimąsis praeitų epochų dailininkais: D. Rosečiu, A. Biokliu, Dž. Segantinu, kurie ieškoję „išorėję vidaus“, tai yra stengėsi abstrakuotis nuo išorės poreikio. Kaip žinoma, kiekvienas dailininkas vengia antraeilių reiškinių poveikio. Svarbu, tik kokiu būdu, dėl ko? Atrodo, Kandinskiui nueinant abstrakcionizmo keliu, žymiai esmingesnė aplinkybė yra ta, kad nuo 30 metų amžiaus jis gyveno užsienyje.
Kandinskis žavėjosi vokiečių subjektyviojo idealizmo filosofija, visomis ankstesnėmis modernistinėmis kryptimis tapyboje, literatūroje, muzikoje. Jis stengėsi tapyboje pritaikyti muzikos principus. Polinkis atitolti nuo realios tikrovės irgi vaidino tam tikrą vaidmenį dailininko kelyje į abstrakčią dailę. Jau 1912m. kitas menininkas, čekas F.Kupka, bandė nutapyti muziką ir pademonstravo paveikslą „Dviejų spalvų fūga“.
Kai kurie užsienio teoretikai mano, kad Čiurlionis savo kūryboje pasiekęs tapybos ir muzikos sukeitimo ir davęs pradžią abstrakcionizmui arba bent paskatinęs Kandinskį kurti abstrakčius darbus. Esą, Čiurlionis tapęs gaidas, muzikinių įspūdžių dinamiką. Kadangi tapyba yra erdvės menas, o muzika laiko, tai Čiurlionio tapyboje, esą sukeista erdvė su laiku. Dėl to jo paveiksluose („Žvaigždžių sonata“, „Saulės sonata“, „Žalčio sonata“, „Žiemos“ ciklas ir pan.) vietoje daiktiškos tapybos kalbos pavartota bedaiktė dvasiškesnė muzikos kalba: spalvų ir linijų ritmas, harmonija, kontrapunktas. Vadinasi, Čiurlionį į abstrakcionizmą atvedusi muzika, kuri stūmėį bedaiktiškumą ir Kandinskį.
Reikia pasakyti, kad Čiurlionio tapyba nėra abstrakti, antra, jis nesukeitė vietomis laiko ir erdvės. Išvardinti jo darbai, kaip ir „Pasaulio sutvėrimo“ ciklas, iš tikrųjų yra labiausiai netradicinės, nekonkrečiai suvokiamos formos. Jie yra nutolę nuo įprastinio žemiškos realybės vaizdavimo, kaip tuo metu ir pats autorius buvo atsiplėšęs nuo tradicinio žvilgsnio į žemę, visatą. Jis žvelgė į pasaulį iš labai didelio, dar ir dabar ne visada pasiekiamo nuotolio, dabartinį žodyną vartojant, iš kosminio laivo kabinos. Ir todėl žemė matėsi kitokia. Tačiau tai buvo realus pasaulis, žemė, žmogus. Tai buvo kosminė vizija, tapusi ralybe.
Tai buvo laiko ir erdvės išžvalgymas ir patikslinimas, o ne jų sukeitimas. Todėl paveikslai neprarado savo tapybinės specifikos. Jie nėra muzikos kūrinio spalvinė ar grafinė projekcija į plokštumą. Greičiau tai naujo, muzikos prisotinto jausmo regima projekcija. Todėl, Čiurlionio, panašiai kaip ir Puseno, Van Gogo, visiškai skirtinga maniera tapyti paveikslai sukelia muzikinį skambesį. Bet tai akimi suvokiamas skambesys, grožis, nes jis išreikštas regimomis, tapybinėmis priemonėmis.
Įrodyta, kad tapybos kūrinių ritmas yra pagrindinė konkreti priežastis, sukelianti muzikinės harmonijos nuotaiką. Paveikslo kompozicija visuomet remiasi spalvotų dėmių ir plokštumų, linijų, figūrų ritmu. Jis iškyla žiūrovo vaizduotėje, gilinantis į paveikslo atskiras dalis, kaip į tam tikrų
įspūdžių dinamiką. Paveikslai, pasižymintieji aiškesniu ritmu, ypatingu tapybos elementų sukonstravimu, sukelia išraiškingesnį muzikinį skambesį.
Kaip tapytojas, Kandinskis į abstrakcionizmą atėjo betarpiškai nuo Matiso, su kuriuo plokštuminėmis dekoratyvinėmis kompozicijomis jis pirmą kartą susipažino 1906 metais. Šiose kompozicijose jis įžiūrėjo didelės muzikinės jėgos spalvinį skambesį. Beveik tuo pat metu Kandinskį ypač stirpriai patraukė nauja, išraiškinga dailės srovė – vokiškasis ekspresionizmas. Kiek vėliau, nuo 1910 iki 1913 metų jis tapė kartu ir abstrakčias, ir daiktines fovistinės krypties drobes. Vėliau sutelkė dėmesį vien tik į abstrakcionizmą.
Rusijoje Kandinskio darbai pirmą kartą buvo išstatyti Odesoje. Čia jis susipažino su dailininkais. Vėliau jie taip pat pasidarė abstraktaus meno šalininkais.
Daug minčių apie spalvos išraiškingumą pasakė visų laikų dailininkai. Kandinskis, kiti abstrakčiojo meno dailininkai, išaukštindami spalvos, linijų emocinę jėgą, objektyviai sudavė smūgį natūralizmo tendencijoms, privertė ieškoti naujo kalorito skambesio. Tačiau, skatindami kitus, patys puolė į kraštutinumą: paneigė bet kokį spalvos ir linijos ryšį su gamtos formomis.