Actekų civilizacija
5 (100%) 1 vote

Actekų civilizacija



Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos

vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos

tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių

klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir

šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių

ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir

kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92

mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių

palikuonys.

Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.

Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –

actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė

giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų

kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo

pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.

Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris

pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie

apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo

olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo

laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir

actekų imperijos metas.

Actekai – Saulės kariai (įvadas)

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu

vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino

šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais

augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam

kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios

taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir

kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik

šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą

laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant

Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie

pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos

apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje

veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai

išgyveno…

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo

savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad

kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,

apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti

ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko

slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs

kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė,

kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti

vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė

turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo

maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero

negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus

nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug

turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes

galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys

sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai

(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet

atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.

Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir

žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir

medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes

ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip

kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,

vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas

Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė

turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo

apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir

pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs

kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu,

medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur

jie turi
apsistoti.

Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės

moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net

prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad

jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie

juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo

ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo

muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis

mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,

perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,

perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –

erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir

dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,

oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Ši

vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti

pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų

kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus

sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat

naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie

tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie

buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto

priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami

kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1067 žodžiai iš 3554 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.