Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos
vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos
tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių
klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir
šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių
ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir
kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92
mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių
palikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.
Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –
actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė
giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų
kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo
pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.
Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris
pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie
apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo
olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo
laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir
actekų imperijos metas.
Actekai – Saulės kariai (įvadas)
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu
vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino
šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais
augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam
kraštui.
Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios
taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir
kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik
šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą
laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant
Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie
pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos
apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje
veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai
išgyveno…
Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo
savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad
kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,
apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti
ieškojimams.
Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko
slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs
kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.
Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė,
kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti
vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė
turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo
maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.
Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero
negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus
nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug
turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes
galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys
sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai
(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.
Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet
atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.
Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir
žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir
medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes
ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip
kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,
vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.
Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas
Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė
turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo
apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir
pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs
kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu,
medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur
jie turi
apsistoti.
Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės
moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net
prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad
jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie
juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo
ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo
muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis
mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,
perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,
perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.
Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –
erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir
dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,
oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.
Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Ši
vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti
pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų
kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus
sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat
naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie
tęsė mainus su kaimynais.
Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie
buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto
priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami
kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už
vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat