Actekų civilizacija2
5 (100%) 1 vote

Actekų civilizacija2

Meksika – kontrastų šalis

Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92 mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių palikuonys.

Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų. Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai – actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbedami apie didžiasias mūsų kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.

Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir actekų imperijos metas.

Actekai – Saulės kariai (įvadas)

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai išgyveno…

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape, apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai (Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes. Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje, vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi apsistoti.

Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo ispanai, vadovaujami
Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti, perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų, perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo – erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose, oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat ten niekas niekada nematė arklių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1087 žodžiai iš 3584 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.