Adamas smithas ekonominės minties raidos istorija
5 (100%) 1 vote

Adamas smithas ekonominės minties raidos istorija

Turinys

Įvadas …………………………………………………………………………………3

Darbininkų judėjimo augimas. Robertas Ovenas………………………………………5

Kapitalizmo raida. Sen Simono ir Furjė utopinis socializmas…………………………6

Adamas Smithas……………………………………………………………………….9

Tautų turtas……………………………………………………………………………11

Išvados………………………………………………………………………………..21

Literatūra……………………………………………………………………………..22

Įvadas

Ekonomikos teorija formavosi kartu su visuomenės santykių raida. Ekonominius gyvenimo reiškinius žmonės pradėjo suvokti žymiai ankščiau negu buvo sukurtas mokslas nagrinėjantis šiuos reiškinius. Tai reiškia, kad ekonomika kaip mokslas susiformavo apibendrinant įvairus ekonominius dėsnius, kurie vyko realiame žmonių gyvenime.Daugelis ekonominių reiškinių, kurie tapo šio mokslo tyrimo objektu buvo žinomi jau senovės egiptiečiams ir senovės graikams ( reiškiniai: mainai, pinigų atsiradimas ir panaudojimas mainuose). Ekonominė mintis tai yra visuomeninių ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje. Ekonominė mintis atsispindėjo: tautosakoje, religijoje, o vėliau įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose t.y įstatymų rinkiniuose ūkio tvarkymo nuostatuose ir fiskaliniuose dokumentuose (fiskalizmas iš lotyn. kalbos iždo biudžeto politika kai pajamos formuojamos pagrindinai iš mokesčių).

Pirmieji rašytiniai šaltiniai atsirado kartu su įstatymo rinkiniais, ūkio tvarkymo nuostatais ir fiskaliniais dokumentais.Ūkinės veiklos patyrimai ir žinių apie ūkinę veiklą skleidimas sudarė sąlygas teoriškai apibendrinti ekonominius reiškinius, pažinti jų priklausomybę ir savitarpio ryšius, paruošti rekomendacijas kaip tvarkyti privatų ir valstybės ūkį.

Vergovinės santvarkos laikotarpyje aukščiausią teorinį lygį ekonominės minties paskelbė graikų filosofo Ksenofonto, Aristotelio, Platono veikaluose. Pirmasis specialus ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo Ksenofonto “EKONOMIKOSAS” būtent šiame veikale pirmą kartą buvo išaiškinta žodžio ekonomika kilmė.

Ekonomikos mokslo objekto keitimasis. Jei anksčiau tai buvo mokslas apie kaip tvarkyti privatų ar atskiros valstybės ūkį, tai dabar ekonomika vis daugiau analizuoja visuomenines ekonomikos jėgas, jų sąveika su gamybiniais santykiais, be to ekonomika vis daugiau nagrinėja problemas kaip kurti, didinti ir teisingai paskirstyti turtą. Skirtingos ekonominės mokyklos tai darė skirtingai. 16-18 a.viduryje Merkentalistinės mokyklos atstovai turtą tapatino su pinigais, auksu, brangiaisiais metalais, pagr. turto didinimo šaltinis užsienio prekyba, klasikinės mokyklos atstovai laikė, kad pagr. turto didinimo šaltinis yra gamyba, šios mokyklos pradininkai fiziokratai laikė pagr. turto didinimo šaltiniu žemės ūkio gamyba. Anglų klasikinės mokyklos atstovai Adomas Smitas, ir Dovydas Ricardo sukūrė prekės darbinės vertės teoriją, kuri reiškė ,kad bet kokią prekę, o tuo pačiu ir turtą kuria darbas, 19a. matematinės mokyklos atstovai sukūrė ribinio naudingumo teoriją, norint gauti pajamas reikia padaryti išvadas taip pat ši teorija sprendė tokias problemas kaip ribotų išteklių vartojimas, paklausos ir pasiūlos suderinimas, kainų rinkoje susidarymas, ekonominė pusiausvyra. Pagal Keinsistinę teoriją yra pateikiama programa priemonių kurių pagalba turėtų, galėtų reguliuoti ūkį, pagal neoklasikinę teorija valstybė neturėtų kištis į ekonomiką, bet pati rinka turėtų sureguliuoti, pasiūlą ir paklausą, kainas, pragyvenimo lygį.

Dabartinė ekonominė teorija formavosi kartu su kapitalizmu, ekonominę mintį atstovavo skirtingos ekonominės mokyklos (Merkantilistinė 16-18a vid. , Klasikinė 18a, Matematinė 19a. Pab., Neoklasikinė, Keinso 20a.). Kapitalizmui yra būdinga ne tik privati gamybos priemonių nuosavybė, bet ir išaugęs gamybos mastas, išsivystęs darbo pasidalijimas, išsiplėtę prekiniai piniginiai santykiai, aukštas darbo našumas, stambios įmonės ,kurios dažnai tampa monopolijomis, taip pat išsiplėtę visuomeniniai ekonominiai santykiai ne tiktai tarp įmonių, atskiros šalies viduje, bet ir tarp skirtingų atskirų pasaulio valstybių.

Merkantelistinė mokykla (perkant. iš italų kalbos pirklys) pagrindiniu turto didinimo šaltiniu laiko užsienio prekyba, ne taip klasikinės mokyklos atstovai, kurie turto didinimo šaltiniu laikė gamyba. Idėjos labiausiai buvo paplitusios nuo 16 iki 18a vid. Trūkumas būtų tas, kad jie pagrindiniu turto didinimo šaltiniu laiko užsienio prekybą, nes šalies ekonominis pagrindas yra gamyba. Nuo gamybos išsivystymo lygio priklauso netiktai bendras valstybės ekonominio išsivystymo laipsnis, bet ir tos šalies gyventojų pragyvenimo lygis, bei valstybės pripažinimas tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose.

19a. pabaigoje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti Matematinė ekonominė mokykla ir ypač populiari šios mokyklos sukurta Ribinio naudingumo teorija, kuri yra naudojama sprendžiant tokias problemas kaip ribotų išteklių vartojimas, paklausos ir pasiūlos suderinimas, kainų susidarymas
rinkoje bei ekonominė pusiausvyra. Pagal Ribinio naudingumo teoriją , kad gauti pajamas reikia padaryti išlaidas ir iki kiek naudinga daryti išlaidas pvz.: reklamuoja daiktą ir kiek dėl reklamos kyla daikto pardavimas.

Darbininkų judėjimo augimas. Robertas Ovenas.

Savarankiškas proletariato judėjimas, kaip ir ankščiau,vyko ekonominės kovos formomis. Daugėjo tredjunionų,kurie buvo įteisinti 1824 m.; buvo daroma žygių suvienyti juos visos šalies mastu. 1829 m. tai pamėgino atlikti darbininkas Dž. Dogertis, o 1834 m., padedant R. Ovenui, buvo įkurta Didžioji nacionalinė profesijų sąjunga, kuri turėjo daugiau kaip puse milijono narių.

Žymiojo socialisto utopisto Roberto Oveno (1771-1858) veikla turėjo didžiulę reikšmę darbininkų klasei. Pradėjęs ją kaip darbininkas filantropas, lengvinantis darbininkų buities ir darbo sąlygas savo įmonėje, Ovenas tapo socialistu, pripažino būtinumą iš pagrindų pertvarkyti kapitalistinę visuomenę ir sukurti naują sąjungą bendros nuosavybės principu. To meto tvarką Ovenas laikė ‘neracionalia’ ir griežtai kritikavo jos pagrindus: privatinę nuosavybę, išnaudojimą, religiją. Pasirodė spaudoje Oveno pasisakymas, kritikavę buržuazinės visuomenės ydas, buvo puiki medžiaga darbininkams auklėti. Ateities ‘racionalią’ visuomenę Ovenas įsivaizdavo kaip federaciją savivaldžių bendruomenių, kurios kolektyvinė nuosavybė ir kolektyvinis darbas atves į išnaudojimo ir skurdo panaikinimą.

Nors Ovenas paskyrė visą savo sąmoningą gyvenimą proletariatui, vis dėl to nesuprato jo, kaip visuomeninių santykių pertvarkytojo, istorinio vaidmens. Darbininkų klasė Oveno akyse buvo tik kenčianti klasė, kurią jis be galo užjautė. Proletariato išsilaisvinimas iš išnaudojimo pančių, naujos visuomenės sukūrimas galėjo įvykti, Oveno nuomone, tik tobulinant protą švietimo būdu. Ovenas tikėjosi, kad turtingosios klasės ir vyriausybės pačios reformuos visuomenę. Šiuo įsitikinimu rėmėsi praktinė Oveno veikla: ‘gėrio ir teisybės’ pagrindu jo sukurta JAV bandomoji darbo kolonija, pavadinta ‘naująja harmonija’, jo organizuoti ‘teisingų darbo mainų turgūs’, kuriuose vienos prekės buvo keičiamos į kitas,nenaudojant pinigų. Tų bandymų nesėkmingumas akivaizdžiai rodė Oveno socializmo utopiškumą.

Ovenas atidavė daug jėgų darbininkų kooperacijos ir profesinių sąjungų stiprinimui, laikydamas jas naudingomis proletariatui. Jis atkakliai siekė, kad būtų išplėsti įstatymai, liečiančius fabrikus, kovojo už darbo dienos sutrumpinimą. Savo idealams propaguoti Ovenas leido laikraštį ‘Naujas dorovinis pasaulis’, tuo pavadinimu pabrėždamas žmogaus dorovinio perauklėjimo problemą, jo įsitikinimu, tokią svarbią teisingai visuomenei sukurti. Oveno laikraštyje 1843-1845 m. bendradarbiavo F. Engelsas.

Oveno idėjos turėjo įtakos kitiems to laiko anglų socialistams- Dž. Brėjui, V. Tompsonui, Dž. Grėjui, kurių veikalas buvo tada paskelbti. Tačiau nepaisant nuoširdaus Oveno tarnavimo proletariatui, jis netapo pastarojo praktinės kovos vadovu,nes jo utopinė teorija neturėjo šaknų realiame darbininkų judėjime: bręstanti proletariato klasinė sąmonė skatino darbininkus imtis savarankiškų politinių veiksmų.

Kapitalizmo raida. Sen Simono ir Furjė utopinis socializmas.

Reakcingųjų sluoksnių pastangos atkurti feodalinę santvarką buvo bevaisės. Kapitalistinė gamyba pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais palaipsniui iškovojo lemiamas pozicijas. Spartėjo pramonės revoliucijos tempai. Augo fabrikinė gamyba, formavosi nauja klasė – pramonės proletariatas.

Gamybos augimas ir kapitalistinių santykių plėtotė nepagerino liaudies padėties; priešingai išnaudotojų klasėms turtėjant, didėjo liaudies skurdas ir žiauri eksploatacija. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad Prancūzijos didžiosios revoliucijos svajonės apie ‘Proto’ valstybę, apie ‘teisingumo karalystę’ neišsipildė.

XIX a. pradžioje formavosi didžiųjų Prancūzijos socialistų utopistų Anri de Sen Simono ir Šarlio Furjė idėjos. Nugalėjusios ir stiprėjančios kapitalistinės sistemos kritika, o ne abstraktūs samprotavimai socialinį neteisingumą, atkaklios teorinės kapitalizmo alternatyvos paieškos suteikė socialistinėms idėjoms naują ryškų skambesį.

Anri de Sen Simonas (1760-1825) gimė kilmingoje bajorų šeimoje. Jaunystėje jis gavo gerą išsilavinimą, dalyvavo JAV nepriklausomybės kare. Direktorijos metai Sen Simonas nuskurdo, gyveno varge ir beveik visą laiką leido gilindamasis į gamtos ir visuomenės mokslus.

Argumentuotai kritikuodamas to meto buržuazinę visuomenę, Sen Simonas priešino jai ateities visuomeninę santvarką, kurioje nebus gamybos anarchijos, skurdo ir socialinio parazitizmo. XVI-XVIII a.buvo budingas racionalistinis socialistinių idėjų grindimas prigimtine teise., o Sen Simonas socialinę mintį papildė istorizmo principu: harmoningą ateities visuomenę jis laikė būtina visos ankstesnės istorijos tąsa

Sen Simonas manė, kad XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija yra dėsningas viduramžių ‘feodalinės teologinės sistemos’ irimo rezultatas. Tačiau revoliucija,Sen Simono nuomone, iškrypimo iš teisingo kelio: viešpataujančią padėtį užėmė ne vaisingo darbo ir mokslo žmonės, o dykūnai (aristokratai, valdininkai, kariškiai, rentininkai). Naują
epochą atitinkančią visuomenės santvarką dar reikia sukurti. Tai turi būti ‘nauja pramoninė sistema’ ( taip vadinosi ir vienas iš pagrindinių mąstytojo darbų).

Kaip ir kiti kritinio utopinio socializmo teoretikai, Sen Simonas įveikė asketizmo ir lygiavos teiginius, būdingus utopinio socializmo idėjoms, išplaukusioms iš manufaktūros epochos techninio lygio. Nauja santvarka, teigė Sen Simonas, suprantama kaip didžiausias žemės ūkio ir pramonės suklestėjimas. Gamyba turi būti planinė, grindžiama mokslo laimėjimas. Visi visuomenės nariai privalo kartu dirbti asociacijoje, kiekvieno vieta nustatoma pagal jo sugebėjimus, parazitizmo ir veltėdžiavimo nėra. Kartu ‘naujojoje pramonės sistemoje’ Sen Simonas išsaugojo privatinę nuosavybę, o vadovavimą atidavė pramoninkams, bankininkams ir mokslininkams.

Kaip ir kiti socialistai utopistai, Sen Simonas proletariato nelaikė atskira klase, nematė jo interesų priešingumo buržuazijos interesams. Proletariatas (kartu su valstietija ir amatininkais) jam sudarė ‘industrialų’ klasę.

Sen Simono idėjos stulbinamai prieštaringos, tačiau jo minties giluminė tėkmė veržiasi į socializmą, ieškojo būdų skurdui ir išnaudojimui panaikinti.

Sen Simono mokyme slypinčias tendencijas išplėtojo jo mokiniai, jie susistemino ir papildė mokytojo idėjas, sukurdami vientisą utopinę socialistinę pažiūrų sistemą. Plėtodami idėją istorijos raidoje pasikeitusias klasines eksploatacijos formas – vergus, baudžiauninkus, samdomus darbininkus, sensimonininkai pirmą kartą suformulavo žinomą šūkį ‘žmogaus išnaudojimo panaikinimas’. Privatinės nuosavybės teisę būtina panaikinti ir pakeisti darbo ir sugebėjimų teise, tvirtino jie, iškeldami socialinį principą: ‘kiekvienam pagal jo sugebėjimus, kiekvienam sugebėjimui pagal jo veiklą’. Sensimoninkai įrodinėjo, jog perėjimas į naują santvarką įvyks taikiai ir laipsniškai.

Šarlis Furjė (1772-1837) gimė pirklio šeimoje ir pats visą gyvenimą buvo smulkus prekybos tarnautojas. Gerai pažindamas konkrečias kapitalistinės visuomenės ir ūkio (ypač prekybos) realijas, Furjė negailestingai ir sąmojingai kritikavo XIX a. pradžioje įsitvirtinusią buržuazine visuomenę. Pliekianti kapitalizmo kritika – stipriausias Furjė pažiūrų bruožas.

Ydinga ‘ civilizacijos santvarka ‘, įrodinėjo Furjė, turi pakeisti ‘naujas pramoninis ir visuomeninis pasaulis’ (šiuo pavadinimu 1829 m. išėjo išsamiausias ir labiausiai išbaigtas Furjė veikalas). Skirtingai nuo švietėjų ir Sen Simono svarbiausių pažangos veiksnių Furjė laikė ne protą, o žmogaus prigimčiai būdingus ‘jausmus’ – sveikatos, meilės, lenktyniavimo, kūrybos ir t.t. siekimą. Visi šie ‘jausmai’ naudingi ir būtini, tačiau jų poveikis esamos santvarkos siaubingai iškraipytas. Naujoji santvarka turi užtikrinti visišką ‘jausmų harmoniją’,jų vystymąsi ir suklestėjimą.

Furjė parengė iki smulkmenų apgalvotą tokios visuomenės projektą. Pagrindiniu jos narveliu turi tapti ‘falanga’ – darbo žmonių gamybinė vartotojų bendruomenė, užsiimanti žemės ūkiu ir pramone. Jos nariai nuo 1600 iki 2000 žmonių – gyvens rūmuose, falansteriuose, kur bus visa materialiniams ir dvasiniams poreikiams patenkinti. Kiekvienas dirbs falangoje pagal savo polinkius, panorėjęs galės keisti vieną darbo rūšį kita. Falangose bus įgyvendinta ir visiška moters lygybė.

Furjė, kaip ir Sen Simonas, tuometinėje Prancūzijoje nematė ir negalėjo matyti, jog naujos visuomenės kūrėja yra darbininkų klasė. Jis kūrė planus taikiai pertvarkyti visuomenę padedant kapitalistams, kurie duos pinigų pirmosioms falangoms įkurti. Neabejotina jų sėkmė, manė Furjė, lengvai įtikins visas klases naujosios santvarkos nauda joms. Daugelį metų nustatytą valandą Furjė veltui laukė ateinant jo idėjoms patikėjusio milijonieriaus.

Furjė mokymas turi nemaža smulkiaburžuazinių bruožų, jis nenuoseklus privatinės nuosavybės klausimu: kapitalistams į falangas įtraukti Furjė siūlė jiems pardavinėti falangų akcijas, o pajamas jose skirstyti pagal darbą,talentą ir įdėtą kapitalą. Jo ateities prognozėse daug fantazijos, doktrinos apgaubtos savotišku religiniu mistiniu apvalkalu. Tačiau Furjė mokyme yra įžvalgių numatymų apie komunistinę santvarką, kaip laisvo ir džiaugsmingo kolektyvinio darbo karalystę, apie žmogaus asmenybės suklestėjimą, harmoningą asmenybės ir visuomenės interesų darną, fizinio ir protinio darbo, miesto ir kaimo prieštaravimų panaikinimą.

Adamas Smithas

‘Tik mano knygose esu gražuolis’, – taip kartą apibūdino save Smithas, su pasididžiavimu rodydamas draugui savo branginamą biblioteką. Jis tikrai nebuvo labai gražus. Iš profilio medalionuose matyti atsikišusi apatinė lūpa, kone siekianti didelę erelišką nosį, liūdnos, kiek išverstos akys po sunkiais vokais. Visą gyvenimą Smithą kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, kalbėjo jis keistai ir užsikirsdamas. O dar jo tas garsusis išsiblaškymas. XVIII a. 9 dešimtmetyje, kai Smithas buvo bebaigęs šeštąją dešimtį, Edinburgo gyventojas nuolatos regėdavo juokingą vaizdą: įžymiausias miesto pilietis, apsirengęs šviesiu paltu, su kelnėmis iki kelių, baltomis šilkinėmis kojinėmis,batais su sagtimis, žema plačiabrylė bebro kailio kepurė, su lazda,
grįstomis gatvėmis, akis įsmeigęs į vieną tašką, lūpas judindamas lyg poteriaudamas. Kas pora žingsnių suabejoja – sukti į šalį, o gal net eiti atgal; vienas bičiulis jo eiseną pavadinęs kirmėlišką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2234 žodžiai iš 7408 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.