Adlerio asmenybės teorija
5 (100%) 1 vote

Adlerio asmenybės teorija

11213141

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

Socialinės pedagogikos ir psichologijos

specialybės III kurso, I grupės, I pogr.

studentės Kristinos Gerybaitės

R E F E R A T A S

Darbo vadovas:

doc.A.Juodraitis

2003

Šiauliai

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………..………………….…3

A.Adlerio biografijos faktai …………………………………….……….……………….…4

Pagrindiniai Individualiosios psichologijos teiginiai………………………………..………6

Socialinis interesas ir tikslingas elgesys…………………………………………………….7

Gyvenimo stilius…………………………………………………………………………….9

Menkavertiškumo jausmas…………………………………………………………………10

Šeimos konsteliacija………………………………………………………………………..11

Ankstyvųjų atsiminimų svarba…………………………………………………………….13

Požiūris į sapnus A.Adlerio Individualiojoje psicologijoje……………..….………………14

Pabaigos žodis……………………………………………………………………………..18

Literatūra…………………………………………………………………………………..19

Į v a d a s

Alfredo Adlerio individualioji psichologija yra bene mažiausiai Lietuvoje žinoma iš visų giluminės psichologijos teorijų. A.Adleris dažnai minimas kaip Z. Froido mokinys, pasekėjas, nors pats save laikė greičiau Z.Froido kritišku bendradarbiu, o vėliau – naujos psichologinės teorijos ir psichoterapinės krypties autoriumi. Šie abu talentingi ir originalūs gydytojai ir mąstytojai pirmą kartą susitiko 1903m. Vienoje, kur abu tuo metu dirbo. Z.Froidas jau buvo garsus, tačiau neretai užsipuolamas mokslininkas. A.Adleris domėjosi jo idėjomis, viešai išreiškė jam pritarimą ir taip pateko į žymiuosius “trečiadienio” susitikimus Z.Froido namuose.

A.Adleris žavėjosi vyresniojo kolegos atradimais, įžvalgomis, bet turėjo savo požiūrį į žmogaus psichikos reiškinius ir dėsnius.Vienos psichoanalitikų ratelio protokolai liudija, kad nuo pat pradžių vyko pagarbios ir rimtos diskusijos, atskleidusios gana skirtingas judviejų pažiūras. A.Adleris tuomet kūrė organų menkavertiškumo ir jo kompensacijos teoriją, “vyriškojo protesto” sąvoką, mąstė apie gyvenimo tikslingumą. Abu mokslininkai darė vienas kitam įtaką – tai atsispindi jų straipsniuose, knygose. Kurdamas individualiosios psichologijos teoriją A.Adleris perėme iš Z.Froido pasąmonės sąvoką ir sampratą, asmenybės susiformavimo ikimokykliniame amžiuje idėją. Daugelį psichoanalizės teiginių jis kritikavo – tai potraukių sureikšminimą; asmenybės skaidymą į Ego, Super-ego ir Id; neurozės kilmę. A.Adleris priekaištavo psichoanalitikams, kad jie kaip norma remiasi išlepinto vaiko pozicija gyvenime – malonumo principu. Anot A.Adlerio, psichologinį asmenybės vystymąsį labiau nulemia tikslas ( finališkumas), o ne iš asmeninės istorijos atsineštos priežastys.

Šio referato tikslas – paprastai ir glaustai apžvelgti Alfredo Adlerio asmenybės teoriją. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti paprasta, tačiau atidžiau patyrinėjus išryškėja visas teorijos gilumas.

ALFREDAS ADLERIS. GYVENIMAS IR KŪRYBA

1870 vasario 7 d. Vienoje gimė Alfredas Adleris.

1879-80 mokėsi realinėje gimnazijoje.

1880-88 Hernalser`io humanitarinės gimnazijos moksleivis.

1888-95 medicinos studijos Vienos universitete.

1889 įstojo į Austrijos studentų sąjungą.

1892 savanoriška tarnyba armijoje (pusė būtino laiko).

1895 Vienos universitetas suteikė medicinos daktaro diplomą.

1896 medicininė tarnyba armijoje.

1897 pirmi straipsniai darbininkų laikraštyje. Dalyvavo tarptautiniame gydytojų kongrese Maskvoje. Gruodį Rusijoje vedė Raisą Timofejevną Epštein.

1898 gimė duktė Valentina Dina.

1899 privačios medicininės praktikos pradžia.

1901 gimė dukra Aleksandra.

1902 pakviestas į Zigmundo Froido organizuotus ”trečiadienio susirinkimus”.

1903 priimtas į gydytojų draugiją.

1904 perėjo į evangelikų tikėjimą.

1905 gimė sūnus Kurtas.

1907 išleido knygą ”Studija apie organų menkavertiškumą”.

1909 gimė dukra Kornelija (Neli).

1910 drauge su V.Štekeliu išleido psichoanalizės laikraštį.

1911 atsiskyrė nuo Z.Froido. Išstojo iš psichoanalizės draugijos. Įkūrė ”Laisvosios psichoanalizės draugiją”.

1912 pradėtas leisti draugijos laikraštis. Išleido knygą Apie nerviškąjį charakterį”.

1914 draugija pervadinta ”Individualiosios psichologijos draugija”.

1916 pašauktas į karinę tarnybą.

1918-19 Vienoje įsteigta pirmoji auklėjimo konsultacija.

1919 išleido brošiūrą ”Kita pusė. Masių psichologijos studija apie tautos kaltę”.

1920-23 kursai mokytojams, vėliau tapę tęstiniu mokymu.

1920 išleido knygą
”Individualiosios psichologijos praktika ir teorija. Įvadas į psichoterapiją gydytojams, psichologams ir mokytojams”.

1922 pirmasis tarptautinis Individualiosios psichologijos kongresas Miunchene.

1923 pasirodė pirmasis ”Tarptautinio Individualiosios psichologijos žurnalo” numeris.

1925 antrasis tarptautinis IP kongresas Berlyne.

1926 trečiasis tarptautinis IP kongresas Diuseldorfe. Pirmoji kelionė į Ameriką.

1927 ketvirtasis tarptautinis IP kongresas Vienoje. Išleido knygą ”Žmonių pažinimas”.

1927-29 paskaitos Amerikoje.

1929 nusipirko vasarnamį Vienos priemiestyje. Išleido knygas ”Individualiojipsichologija mokykloje”, Paskaitos mokytojams ir auklėtojams”, ”Neurozės problemos”, ”Gyvenimo prasmė”.

1930 60-mečio proga suteiktas Vienos garbės piliečio vardas. Penktasis tarptautinis IP kongresas Berlyne. Išleido knygas ”Sunkiai auklėjamo vaiko siela”, ”Vaikų mokymas”, ”Gyvenimo stilius”, ”Homoseksualumo problema”. Paskaitos Kolumbijos universitete.

1932 individualiosios psichologijos vasaros mokykla Zemeringe ir Vienoje. Formalus persikraustymas į Niujorką.

1933 pasikeitus valdžiai Vokietijoje A.Adlerio knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašą. Pakartotini knygų leidimai anglų ir vokiečių kalbomis.

1935 žmona Raisa su Kurtu ir Aleksandra Adler persikėlė į Niujorką.

1936 vasaros mokykla Los Andžele.

1937 gegužės 28 d. Alfredas Adleris mirė Škotijoje, Aberdyno mieste, atvykęs skaityti paskaitų.

Šio amžiaus pradžioje gydytojas ir psichoterapeutas Alfredas Adleris paskelbė savo idėjas ir taip pradėjo naują psichologijos kryptį – individualiąją psichologiją.

Individualiosios psichologijos pagrindiniai teiginiai yra šie:

· asmenybė yra vientisa ir nedaloma; žmogus gyvena ir veikia visas, nes jis – individuali visuma, o ne atskirų dalių rinkinys;

· asmenybės vientisumą išreiškia gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje atitinkamai pagal vidinį žmogaus požiūrį į save, aplinką, siekiamus tikslus ir kuris suteikia visam gyvenimui kryptį;

· žmogaus veiksmai visada turi tikslą, todėl galima sakyti, kad jo elgesį lemia ne priežastys (ankstesni įvykiai), o tikslai (numatomi rezultatai); asmens elgesio prasmę galime suprasti tik suvokę jo tikslą;

· žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu. Žmogaus elgesys suprantamas tik matant jį bendruomenės kontekste.

Taigi A. Adlerio sukurta individualiosios psichologijos teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus. Šie principai būdingi visoms originalioms A. Adlerio idėjoms, ar tai būtų kalbama apie privačią logiką ar sveiką protą, menkavertiškumą ar padrąsinimą, šeimos sandarą ar gyvenimo uždavinius. Garsus psichologas A.Adleris teigia, kad žmogus turi kelis esminius poreikius: priklausyti kam nors, būti reikšmingam ir būti galinčiam, pagaliau būti vieninteliam ir nepakartojamam. Tai sveiko identiteteto atsiradimo ir jo išsaugojimo prielaidos. Kiekvienas gimęs mylinčioj šeimoj, reikalingas savai visuomenei ir ką nors dirbantis, kuriantis žmogus pasijus patenkinęs Adlerio nustatytus poreikius.

Socialinis interesas ir tikslingas elgesys

Kada Adleris ėmė gilintis į psichologinius procesus,jis ėmė plėtoti teoriją, kuri, pirma, atkreipė dėmesį į subjektyvius įvykius, o antra – pabrėžė socialinių įvykių svarbą. Tuo metu, kai dauguma mokslininkų pripažino biologinį ir fiziologinį determinizmą ir manė, jog žmogaus elgseną lemia instinktai, Adleris, atsigręžęs į subjektyvųjį asmenybės pasaulį ir įvertinęs socialinio faktoriaus reikšmę, toli pralenkė savo amžininkus.

A.Adleris teigė,jog tikslas yra pagrindinė motyvacijos ir apskritai viso elgesio varomoji jėga. Nuo pat mažų dienų tikslai lemia žmogaus veiksmų kryptį. Tikslas nebūtinai turi būti suformuluotas, ir ne visada žmogus jį įsisąmonina. Žymus psichologas teigė, jog ankstyvojoje vaikystėje tikslai būna labai paprasti, kaip, pavyzdžiui, ieškoti patogios padėties ar pan. Asmenybei bręstant tikslai taipogi tobulėja.

Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Žmogaus savijauta parodo, kaip jis pritampa prie kitų žmonių. Svarbiausia, ko reikia visiems žmonėms, – tai jausti, kad priklausai visuomenei ir turi joje savo vietą. Vaikystėje tai šeima, o žmogui augant, plečiantis jo įsisąvinamoms gyvenimo sferoms, plečiasi ir bendruomenės ratas. Žmonija, kuriai suaugęs žmogus jaučiasi priklausąs,jam tampa didžiausia visuomene,kurios dalimi jis suvokia save. “ Priklausomybės žmonijai jausmas atitinka patį aukščiausią socialinį interesą” ( E.D.Ferguson, 2000). Taigi ,anot Adlerio, visus žmones vienija pagrindinis poreikis – noras priklausyti. Didelę reikšmę turi tai, kiek šis poreikis yra patenkintas ir ką pats žmogus apie tai mano.Žmogaus savo vietos tap kitų įsivaizdavimą nulemia jo tikslai ,kuriuos jis sau kelia. Vaikas, auklėtas Adlerio psichologijos principais, šeimoje ir su kitais jausis “ lygiaverte šeimos dalimi” ir “ lygiaverte žmonijos dalimi”. Jeigu vaikas nusprendžia, jog jis nieko vertas, jeigu tokio, koks yra, jo nepriima, tada
priverstas eikvoti daug jėgų, kad surastų savo vietą tarp kitų. Vietoj to, kad prisidėtų prie visuomenės gerovės, jis rūpinsis vien tik savimi ir savo asmeniniu statusu.

A.Adleris pabrėžė socialinio brandumo jausmą (Gemeinschaftsgefuehl) ir asmeninį įnašą į šeimos ir visuomenės gerovę. Priklausymo visuomenei jausmas apima ir sugebėjimą pažinti, ir nuostatas, ir emocijas, ir požiūrį į visuomenę bei jos gerovę. Adleris teigia, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą potencialą tam jausmui atsirasti. Jis minėjo, kad kiekvienas individas, siekdamas gyvenime užsibrėžto tikslo, nori užsitikrinti lygią vietą su kitais bendruomenės nariais bei užimti bendruomenėje deramą vietą. Žmogus siekia savo ir kitų interesų bendrumo, o tai ir yra identifikacija su grupe, arba kitaip – socialinis interesas.

Alfredas Adleris pažymėjo,jog priklausymas grupei nėturi būti suvokiamas kaip fizinis ar objektyvus faktas, bet ir subjektyvus procesas. Žmogus gali suprasti, kad priklauso grupei, bet tuo pat metu nesijausti jos dalimi. Priklausymo jausmas remiasi savitarpiškumu, pripažinimu, jutimu, kad tavo dalyvavimas svarbus grupės klestėjimui. Dauguma vaikų auga žinodami,jog formaliai jie yra šeimos nariais ir ta prasme jai priklauso, bet jie giliai įsitikinę, jog šeimoje neatlieka jokio vaidmens ir todėl jai nereikalingi. Jie jaučia, kad jų būvimas nereikšmingas.

Iš priklausymo jausmo išauga ir tikslas – įnešti savo indėlį. Priklausymo jausmas, savo ruožtu,skatina bendradarbiavimą ir rūpinimąsi kitų gerove. “ Adleris pažymi,kad socialinio intereso jausmas įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau būtinos tam tikros sąlygos grupėje to vidinio potencialo atsiskleidimui” ( E.D.Ferguson, 2000). Tikėtina, kad bendradarbiavimo, pasitikėjimo, pagarbos asmenybei ir lygiavertiškumo dvasia vykstantys procesai grupėje stimuliuos socialinio intereso augimą, jei kartu bus skatinama dalyvauti priimant bendrus sprendimus ir prisiimant atsakomybę. Tik tada, kai atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus gerovę grupėje, grupės gerovė gali nepaprastai suklestėti;pagarba grupei neturi būti mažesnė nei pagarba kiekvienam žmogui.

Zenomena Pluzek teigia: “ Adleris įdomiai papildo tobulumo siekimo charakteristiką. Tai nėra siekimas nurimti, priešingai – tai siekimas įtampos padidėjimo, sudėtingumo, intensyvesnio energijos panaudojimo sunkumams įveikti. Tobulumo siekimą Adleris supranta dvejopai : tai visuomenės, kuriai žmogus priklauso, tobulinimas ir savęs paties tobulinimo procesas “ ( Z.Pluzek, 1996).

Gyvenimo stilius

Asmeninio žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi. Atskleisti gyvenimo stilių svarbu norint pažinti žmogų ir tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Atpažinti gyvenimo stilių padeda ankstyvieji vaikystės prisiminimai, sapnai, psichodrama ir meno terapija. Bet kuriuo atveju gyvenimo stiliaus tyrinėjimas – tai būdas įsisąmoninti save, savo suvokimo ypatumus, elgesį, sprendimų priėmimą.

Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „-“ į „+“, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų -vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje – dialektinio santykio.

Adleris nurodė subjektyvumo svarbą asmenybės vystymuisi. Priešingai negu Z.Froidas, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris galvojo, kad nuo pat kūdikystės žmogus pats formuoja savo reakcijas ir konstruoja patyrimą; tokiu būdu vaikas savo interpretacijomis, veiksmais ir keliamais tikslais pats kuria savąją asmenybę. Adleris nurodė, kad pirmasis gyvenimo tėvų šeimoje etapas suteikia pagrindą asmenybės vystymuisi, bet kiekvienas vaikas šeimoje turi savąją įvykių interpretaciją ir savo tikslus, kurie ir formuoja jo gyvenimo stilių. Pasinaudodamas paveldėtais daviniais ir objektyviomis aplinkybėmis, individas vaikystėje susidaro modelį ir schemą, kurie gyvenimui suteikia kryptį – kaip prisitaikyti, išaugti ir spręsti gyvenimiškas problemas, kaip pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Šį modelį kūrybiškai sudaro pats individas, pasinaudodamas subjektyviais vertinimais ir sprendimais.

Gyvenimo stilius išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą. Taip yra todėl, kad laikydamas teisingais savo fundamentalius įsitikinimus ir gyvenimo modelį, žmogus naujus gyvenimo įvykius interpretuoja pagal jau turimus įsitikinimus ir, nepaisydamas naujos patirties, įsitikinimų nekeičia. Be to, žmogus pagal savo įsitikinimus ir gyvenimo uždavinius renkasi ir draugus, mylimą žmogų, todėl tikėtina, kad jis nesusidurs su visiškai priešiga nauja informacija apie save ir kitus.

Gyvenimo stilius – asmenybės branduolys – garantuoja ir išreiškia žmogaus psichinės veiklos vientisumą, nuoseklumą, stabilumą ir individualumą. Tolimas gyvenimo tikslas, savimonė ir asmenybės pasaulėjauta numato planą, pagal kurį bus statomas jo gyvenimo “pastatas”. Su kuo draugauti ir kuo būti, ką mylėti ir su kuo tuoktis – visada turi tam tikrą tikslą ir atitinka gyvenimo stiliaus turinį.
kiekvieno žmogaus gyvenimo etapų pokyčiai rodo, kad skirtingose sąlygose egzistuoja skirtingi tikslai. Adleris kalbėjo apie artimuosius tikslus, kurie visuomet yra susiję su tolimaisiais tikslais. Jei žmogaus gyvenimo stiliaus pagrindą sudaro socialinis interesas ir žmogaus požiūris į pasaulį bei galimybes yra platus, tada jo artimi tikslai bus įvairesni ir kūrybiškesni.

Menkavertiškumo jausmas

Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra – bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame ji kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau neretai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai siekia fiktyvių tikslų ir užsisuka neadekvataus menkavertiškumo ir pranašumo jausmų rate. Menkavertiškumo jausmas kyla dėl tikro ar įsivaizduojamo kūno trūkumo, nepasitenkinimo socialine padėtimi, nemokėjimo spręsti kasdienių problemų ir kitų sunkumų. Dėl šio jausmo vengiama varžybų su aplinkiniais, sava vertė keliama juos žeminant, netinkamai reaguojama į pagyrimą ir kritiką (pavyzdžiui, perdėtai graužiamasi dėl draugiškos pastabos). Toks žmogus linkęs vienpusiškai interpretuoti kitų elgesį, kitus laikyti nepakankamai jį vertinančiais, ignoruojačiais ir niekinančiais.

Austrų gydytojas ir psichologas Alfredas Adleris menkavertiškumo jausmą laikė asmenybės vystymosi varikliu. Jis atsiranda, kai nepatenkinamas visiems žmonėms įgimtas valdžios troškimas. Tėvų auklėjimo klaidos ir traumuojanti aplinka gali šį jausmą paversti kompleksu, kuris dažnai įsitvirtina visam gyvenimui. Ši yda kompensuojama dvejopai:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2342 žodžiai iš 4648 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.