ADMINISTRACINĖ TEISĖ
TURINYS
I. SKYRIUS 6
ADMINISTRACINĖ TEISĖ – SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA 6
1. TEMA. ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA 6
Konstitucinis valstybės valdžios vaidmuo 6
Vykdomosios valdžios sąvoka 6
Vykdomosios valdžios požymiai 7
Vykdomosios valdžios funkcijos 9
Vykdomoji valdžia ir administracinė teisė 11
Vykdomosios valdžios veiksmingumo pagrindinės problemos 12
Administracinės teisės esmė, socialinė prigimtis, samprata, dalykas ir reguliavimo metodas 13
Administracinės teisės funkcijos 14
Administracinės teisės principai 15
Administracinės teisės sistema 16
Administracinės teisės sisteminimas 16
Administracinės teisės santykis su kitais socialiniais mokslais, kitomis teisės šakomis jos vieta teisės ir teisinėje sistemoje 17
Administracinės teisės mokslo samprata, jos dalykas ir funkcijos, metodai 18
Užsienio šalių administracinės teisės bendroji charakteristika 19
2. TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS 21
Administracinis teisinis reguliavimo mechanizmas ir jo elementai 21
Administracinės teisės normos sąvoka ir struktūra 22
Administracinės teisės normų rūšys 24
Administracinės teisės normų išraiškos formos, jų rūšys 24
Administracinės teisės normų įgyvendinimas, įgyvendinimo formos 25
Administracinės teisės normų taikymas, taikymo formos, stadijos 26
Administracinės teisės normų galiojimas tam tikroje teritorijoje, taip pat laiko ir asmenų atžvilgiu 26
3. TEMA. ADMINISTRACINIAI TEISINIAI SANTYKIAI 27
Administracinio teisinio santykio sąvoka 27
Administracinių teisinių santykių ypatumai 28
Administracinių teisinių santykių struktūra ir požymiai 28
Administracinių teisinių santykių rūšys 29
Administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai 30
II. SKYRIUS 30
VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI 30
4. TEMA. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA IR ESMĖ 30
Bendroji valdymo sąvoka 30
Pagrindinės valdymo kategorijos(sistema, subjektas, objektas, funkcijos, valdymo ciklas) ir sisteminio požiūrio reikšmė organizuojant administracinį teisinį valdymą 31
Socialinio valdymo sąvoka, požymiai 34
Socialinio valdymo rūšys, viešojo ir visuomeninio valdymo santykis 35
Viešojo administravimo sąvoka, struktūra ir pagrindiniai bruožai 35
5. TEMA. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI 36
Viešojo administravimo principų sąvoka, sistema ir santykis su teisinės sistemos nuostatomis 36
Pagrindiniaiarba politiniai – teisiniai viešojo administravimo principai 37
Organizaciniai – techniniai viešojo administravimo principai 39
Viešojo administravimo principai viešojo administravimo institucijų veikloje 40
III. SKYRIUS 40
ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTAI 40
6. TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMA 40
Administracinės teisės subjektų samprata, jų teisinė padėtis 41
Administracinės teisės subjektų sistema 41
7. TEMA. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS 42
Vykdomosios valdžios institucijos sąvoka ir pagrindiniai požymiai 42
Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis 43
Vykdomosios valdžios institucijų vieta kitų valstybės institucijų sistemoje. Vykdomosios valdžios institucijų sistema 43
Vykdomosios valdžios institucijų sistemos pertvarkymas po Nepriklausomybės atkūrimo 46
Aukščiausiosios, centrinės ir teritorinės vykdomosios valdžios institucijos 50
Vykdomosios valdžios institucijų vidinė organizacinė struktūra, jų formavimo teisiniai pagrindai ir tvarka 52
8. TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS 53
Respublikos Prezidento teisinė padėtis vykdomosios valdžios institucijų sistemoje 53
Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant vykdomąją valdžią 55
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų Respublikos Prezidento ir Vyriausybės funkcijų, įgyvendinant vykdomąją valdžią, santykis 55
9. TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ 56
Vyriausybės paskirtis ir jos teisinė padėtis įgyvendinant vykdomąją valdžią 56
Vyriausybės sudėtis ir formavimo tvarka 57
Vyriausybės kompetencija, funkcijos 58
Vyriausybės įgaliojimų laikas, įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas 60
Vyriausybės atskaitomybė ir atsakomybė 60
Vyriausybės vykdoma ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklos kontrolė 60
Vyriausybės veiklos organizavimas. Vyriausybės posėdžiai 62
Ministrą pirmininką ir Vyriausybę aptarnaujančios institucijos 63
Vyriausybės ir Ministro Pirmininko priimami teisės aktai, jų parengimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka 63
Vyriausybės programa, jos rengimas ir įgyvendinimas 64
Vyriausybės santykiai su Seimu, Respublikos Prezidentu ir vietos savivaldos institucijomis 65
Vyriausybės ir visuomenės santykiai 66
10. TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITOS CENTRINĖS VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS 68
Lietuvos Respublikos ministerijos, jų steigimo ir panaikinimo tvarka 68
Ministerijų kompetencija ir svarbiausios funkcijos 69
Lietuvos Respublikos ministerijų rūšys ir jų vidinė organizacinė struktūra 71
Ministro teisinė padėtis, imunitetas, garantijos ir funkcijos 72
Viceministras, ministerijos sekretorius, jų teisinė padėtis ir funkcijos 73
Vyriausybės įstaigos 74
Vyriausybės įstaigų steigimo tvarka 74
Vyriausybės įstaigų teisinės padėties ypatumai bei vidinė organizacinė struktūra 75
Vyriausybės
įstaigų veikla 75
Vyriausybės komitetų ir komisijų steigimo tvarka, jų teisinės padėties ypatumai 76
Vyriausybės komitetų ir komisijų vykdomosios funkcijos 77
Įstaigų prie ministerijų rūšys, jų teisinė padėtis ir vykdomos funkcijos 79
Įstaigų prie ministerijų vidinė organizacinė struktūra ir apribojimo kriterijai nuo Vyriausybės įstaigų 80
11. TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS ADMINISTRACINIAI VIENETAI. REGIONINĖ PLĖTRA 80
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių sampratos 80
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis suskirstymas 81
Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių nustatymas ir jų ribų keitimas 82
Pavadinimų suteikimas Lietuvos Respublikos teritorijų administraciniams vienetams ir gyvenamosioms vietovėms, jų keitimas 83
Regiono samprata. Regiono plėtros politikos tikslai 83
Regiono plėtros planavimo dokumentai, jų rengimas, tvirtinimas ir įgyvendinimas 84
Regioninės plėtros valdymo institucijos, jų funkcijos, struktūra ir veiklos organizavimas 84
12. TEMA. TERITORINĖS VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS 87
Apskrities valdymo institucijos 87
Apskrities viršininkas, jo kompetencija ir leidžiami teisės aktai 87
Apskrities viršininko administracija 88
Apskrities viršininko santykiai su vietos savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis 89
13. TEMA. VIETOS SAVIVALDOS INSTITUCIJOS 90
Savivaldybių institucijos 90
Savivaldybių institucijų ypatumai vykdomosios valdžios institucijų sistemoje 90
Vietos savivaldos samprata, principai, jų formavimo ir veiklos teisiniai pagrindai 93
Savivaldybių funkcijos 94
Savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetencija, jų sudarymas 96
Savivaldybių institucijų leidžiami teisės aktai 99
Savivaldybių viešojo administravimo įstaigos, jų sudarymo tvarka ir įgaliojimai 99
Savivaldybių turtas ir finansai 102
Savivaldybių santykiai su kitomis valstybės institucijomis 103
Savivaldybių veiklos teisinės garantijos 103
14. TEMA. ĮMONĖS IR ĮSTAIGOS 104
Įmonės ir įstaigos sąvokos, jų rūšys, administracinio teisinio statuso pagrindai 104
Valstybės ir savivaldybių įmonės bei biudžetinės įstaigos, jų administracinis teisinis statutas 105
Įmonių ir įstaigų steigimas ir likvidavimas 106
Įmonių ir įstaigų savarankiškumo garantijos 107
15. TEMA. PILIEČIAI IR UŽSIENIEČIAI 108
Administracinės teisinės piliečių padėties sąvoka 108
Piliečių administracinis teisnumas ir veiksnumas 108
Pagrindinės piliečių teisės, laisvės ir pareigos viešojo administravimo srityje 109
Užsieniečių administracinis teisinis statusas 110
Administracinės teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijos. Viešojo administravimo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių ir užsieniečių administracinį teisinį statusą 111
16. TEMA. VALSTYBĖS TARNYBA IR VALSTYBĖS TARNAUTOJAI 112
Valstybės tarnybos sąvoka ir rūšys 112
Valstybės tarnybos pagrindiniai principai 113
Valstybės tarnautojo sąvoka plačiąja ir siaurąja prasmėmis 114
Valstybės tarnautojų klasifikavimas, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas 115
Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos 116
Pretendentų į valstybės tarnybą atranka 118
Valstybės tarnautojų priėmimas 118
Valstybės tarnautojų teisės, pareigos ir ribojimai 119
Valstybės tarnautojų tarnybos vertinimas 120
Valstybės tarnautojų karjera 121
Valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir kitos išmokos 122
Valstybės tarnautojų mokymas 123
Valstybės tarnautojų atsakomybė 124
Valstybės tarnybos valdymas 126
Valstybės tarnautojo statuso praradimas ir atkūrimas 127
17. TEMA. NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS 128
Nevyriausybinių organizacijų samprata 128
Nevyriausybinių organizacijų sistema Lietuvoje, jų rūšys 129
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos dėl nevyriausybinių organizacijų 131
Nevyriausybinės organizacijos kaip administracinės teisės subjektai, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas 132
Nevyriausybinių organizacijų veiklos reglamentavimo ypatumai 132
Nevyriausybinių organizacijų įstatų registravimas 134
Nevyriausybinių organizacijų veiklos kontrolė, teisiniai jų veiklos pasibaigimo pagrindai 135
IV. SKYRIUS 136
VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO FORMOS IR METODAI 136
18. TEMA. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO FORMŲ IR METODŲ SAMPRATA IR RŪŠYS… 136
Viešojo administravimo formos sąvoka ir formų rūšys 136
Neteisinės viešojo administravimo formos 137
Teisinės viešojo administravimo formos 138
Viešojo administravimo metodų sąvoka ir rūšys 139
Įtikinimo ir prievartos metodai 141
Administraciniai ir ekonominiai metodai 142
19. TEMA. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO AKTAI 142
Viešojo administravimo aktų sąvoka, juridinė reikšmė, bruožai 142
Viešojo administravimo aktų skirtumas nuo kitų teisės aktų ir dokumentų 143
Viešojo administravimo institucijų aktų klasifikacija 144
Viešojo administravimo aktų parengimo ir priėmimo tvarka 145
Viešojo administravimo aktams keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo pasekmės 146
Viešojo administravimo aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarka 147
V. SKYRIUS 148
VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO TEISĖTUMO UŽTIKRINIMAS 148
20. TEMA. TEISĖTUMO UŽTIKRINIMO VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME BŪDAI 148
Teisėtumo užtikrinimo viešajame administravime sąvoka 148
Kontrolės, vykdymo, tikrinimo ir
priežiūros santykis 150
21. TEMA. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KONTROLĖ 153
Viešojo administravimo socialinis teisinis patikimumas 153
Viešojo administravimo kontrolės sąvoka, rūšys, uždaviniai ir pagrindiniai principai 154
Seimo (parlamentinė) kontrolė 156
Vykdomosios valdžios institucijų vykdoma viešojo administravimo kontrolė 158
Valstybės kontrolė, jos uždaviniai ir funkcijos 159
Valstybės kontrolės institucijų struktūra, jų įgaliojimai 160
Vietos savivaldos institucijų vykdoma kontrolė 161
Audito samprata ir rūšys. Audito valstybinis reguliavimas 163
Valstybės audito tarnybos, jų uždaviniai, funkcijos bei veiklos organizavimas 164
22. TEMA. TEISMO KONTROLINĖS FUNKCIJOS VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME 166
Teismo kontrolinių funkcijų formos ir jų vykdymo ypatumai 166
Konstitucinis Teismas ir viešojo administravimo kontrolė 170
Bendrosios kompetencijos teismų atliekama viešojo administravimo kontrolė 171
Teismo atskiroji nutartis 174
Administracinių bylų teisminis nagrinėjimas 176
Administracinės teisės pažeidimo bylų teisminis nagrinėjimas 177
Viešojo administravimo institucijų, pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų neteisėtų sprendimų, veiksmų ar neveikimo apskundimas teismui 179
Kvaziteisminių institucijų statusas ir veikla 181
I. SKYRIUS
ADMINISTRACINĖ TEISĖ – SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA
1. TEMA. ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA
Konstitucinis valstybės valdžios vaidmuo
Valstybės valdžios esmė ir struktūra juridiškai paprastai įtvirtinta Konstitucijoje ir įstatymuose. Ji įgyvendinama remiantis įstatymų leidyba, valstybės aparatu, materialiniais resursais, finansinėmis lėšomis, įtikinimo ir prievartos mechanizmais. Demokratinė valstybės valdžia išreiškia gyventojų daugumos interesus ir įgyvendinama sutinkamai su valdžių padalijimo, pagarbos žmogaus teisėms, vietos savivaldos pripažinimo, teisinės valstybės kūrimo ir kitais principais. Iš minėtų principų demokratinėse šalyse valstybės valdžios esmę bei jos realizavimo procesą geriausiai atskleidžia valdžių padalijimo teorija, nes istorinė patirtis rodo, kad valstybės valdžią būtina padalinti.
Pasaulio visuomenei valdžių padalijimo principas žinomas nuo senų laikų. Jo esmė ta, kad valstybės valdžia priklauso tautai, ji vieninga ir nedaloma, savarankiška ir nepriklauso nuo kitos valdžios. Kadangi suvereniteto šaltiniu laikoma tauta, vadinasi jai turi priklausyti ir visa valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinta, kad “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Tai reiškia, kad Tauta deleguoja valstybės valdžią valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro valstybės aparatą.
Įdomus ir svarbus Lietuvos teisinės minties istorijai ir tas faktas, jog dar XVI amžiuje Lietuvoje buvo kalbama apie valdžių padalijimą. Žymus to meto veikėjas, mokslininkas A. Volanas jau tada tvirtino, kad “įstatymai negali apsaugoti viešosios laisvės, jei nebus valdžios, kas juos vykdo”. Išanalizavus jo teiginius, darytina išvada, kad juose galima įžvelgti valdžių padalijimo idėjos užuomazgas, tik jinai nebuvo pakankamai aiškiai išsikristalizavusi, neturėjo tam tikrų sisteminių rėmų, bet tos mintys tuo metu aiškiai buvo novatoriškos ir savalaikės, jos atspindėjo senovės graikų idėjas ir buvo šaukliai tų idėjų, kurios vėliau pasklido po Vakarų Europą. Vėliau šį principą savo darbuose įtvirtino kitas žymus tarpukario Lietuvos teisininkas P. Leonas: “Kiekvienoje valstybėje esama trijų valdžios rūšių: a) įstatymų leidžiamoji valdžia; b) valdžia, kuri vykdo dalykus priklausančius tautų teisei; c) valdžia, kuri vykdo dalykus, priklausančius civilinei teisei”. Taip pat reikšmingos yra garsaus Lietuvos teisės apologeto M. Riomerio mintys valdžių padalijimo doktrinos aspektu, kurią jis vadina valdžios funkciniu suskirstymu: “kartais yra kalbama apie valdžios ar valdžių suskirstymą. Bet mes žinome, kad valstybėje yra ir gali būti tik viena valdžia. Taigi, galima kalbėti apie valdžios funkcijų suskirstymą, arba, kitaip sakant funkcionalinį valdžios suskirstymą”, kuris yra “toks: įstatymų leidimas, administracija ir teismas”.
Valdžių padalijimas objektyviai išreiškiamas nustatant valstybės institucijų specializaciją pagal veiklos rūšis, kurioms suteikiama atitinkama kompetencija. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog valdžių padalijimo principas reiškia, kad kiekvienai valdžios institucijai nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurią lemia tos valstybės valdžios vieta tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykis su kitų institucijų įgaliojimais. Taigi, kiekviena jų turi apibrėžtą veiklos sritį, vykdo tam tikras konstitucines funkcijas.
Valstybės valdžios kartu yra savarankiškos ir nepriklausomos realizuodamos savo įgaliojimus. Kaip minėta anksčiau, nė viena iš valstybės valdžių negali vykdyti kitos funkcijų Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei, kad tokie įgaliojimai negali būti apriboti ar pakeisti įstatymu, bet jos taip pat negali funkcionuoti viena nuo kitos izoliuotos. Todėl jos nuolat sąveikauja,
vieningą valstybės aparatą.
Valstybės valdžią realizuoja valstybės institucijos, kurias galima traktuoti kaip vieno medžio šakas. Nežiūrint to, valdingų funkcijų ir kompetencijos tarp jų diferencijavimas neišvengiamas, todėl atitinkamai egzistuoja trys valstybės institucijų rūšys. Iš esmės tai būdinga ir sovietinio laikotarpio valstybės aparato organizavimui darbo padalijimo principu. Buvo skiriamos valstybės valdžios (taip vadinosi visų lygių Tarybos), valstybinio valdymo ir teisminės institucijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo pereita prie valdžių padalijimo doktrinos.
Vykdomosios valdžios sąvoka
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai nepateikia kategorijos “vykdomoji valdžia” definicijos. Mokslinėje literatūroje teoretikai labai diferencijuotai ją apibrėžia. Rusų teoretikas D.N. Bachrach vykdomąją valdžią apibūdina kaip “pilietinės visuomenės ir atskirų jos narių interesų užtikrinimo ir apsaugos instrumentą”. Kitas rusų mokslininkas A.B. Agapov pateikia tokį vykdomosios valdžios apibrėžimą: “Vykdomoji valdžia sudaro vieningą hierarchiškai pavaldžių valstybės institucijų sistemą, įgyvendinančią vykdomąją – tvarkomąją veiklą realizuojant įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus bei jų realizavimo kontrolę”. Pasak D.M. Ovsianko “Kalbant apie vykdomąją valdžią, tai šiai valstybės valdžios rūšiai priskirta organizacinė, vykdomoji – tvarkomoji veikla, kurią įstatymų pagrindu ir juos vykdant įgyvendina valstybės nustatytos institucijos ir pareigūnai, su tikslu užtikrinti kasdieninį valstybės ir jos aparato funkcionavimą”. J.M. Kozlovas mano, kad “Vykdomoji valdžia kaip ir valstybinis valdymas – tai ne atitinkamų valstybės institucijų sistema, o jų įgyvendinama tam tikros srities veikla, kurios rėmuose atsiranda, keičiasi ir pasibaigia administracinės teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai”. I.L. Bačilo teigia, kad “vykdomoji valdžia – valstybės valdžios rūšis, išreikšta vykdomosios valdžios institucijų sistema, kuri įgyvendina visuomenės reikalų valdymą, užtikrina jos vystymą įstatymų pagrindu ir savarankišką vykdomojo – tvarkomojo pobūdžio valstybinių valdingų įgalinimų realizavimą”. Anot prof. S. Vancevičiaus “vykdomoji valdžia yra antrinė valstybės valdžios šaka, esanti universali, dalykinė, organizacinė ir skirta įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymui užtikrinti”.
Paminėtų mokslininkų suformuluotos definicijos visapusiškai ir objektyviai neapibrėžia kategorijos “vykdomoji valdžia”. Šie teoretikai vykdomosios valdžios sąvoką pagrinde sieja su viena jos vykdoma funkcija, kuri artimai susijusi su jos pavadinimu. Tačiau kaip rodo atlikta funkcijų analizė vykdomosios valdžios funkcijų spektras gana platus. Jos definicija taip pat turėtų apimti ir vykdomosios valdžios požymius. Todėl galima sakyti, kad vykdomoji valdžia – tai savarankiška ir nepriklausoma, antraeilė, organizacinė, sisteminga, poįstatyminė, atstovaujamųjų institucijų kontroliuojama valstybės valdžios rūšis, kuri pasireiškia vykdomosios valdžios institucijų veikla įgyvendinant viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo, valdymo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisėkūros, vykdymo ir jurisdikcinę funkcijas, kurių realizavimo ribas bei vykdomosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus nustato administracinės teisės normos.
Vykdomosios valdžios požymiai
Kuriant teisinę valstybę labai svarbu išsiaiškinti ne tik valstybės valdžios, bet ir kiekvienos jos rūšies, pirmiausia labiausiai sudėtingos ir mažiausiai Lietuvos mokslinėje literatūroje ištyrinėtos – vykdomosios valdžios esmę. Valdžių padalijimo principas sudaro prielaidas naujam valdymo praktikoje socialinio reiškinio, vadinamo vykdomoji valdžia, analizei. Jos analizę reikėtų pradėti nuo šio objektyvaus socialinio reiškinio požymių ir funkcijų išskyrimo. Būtent požymių ir funkcijų visuma leis pilnutinai jį apibūdinti. Šios valdžios požymius išsamiai analizuoja rusų profesorius J. M. Kozlovas. Jis skiria šiuos vykdomosios valdžios požymius:
1) vykdomoji valdžia charakterizuojama kaip savarankiška valstybės valdžios rūšis, glaudžiai susijusi su jos įstatymų leidžiamąja ir teismine rūšimis. Valdžių padalijimą negalima suabsoliutinti, pripažįstant kiekvienos valdžios rūšies pilnutinę ir visapusišką nepriklausomybę. Visos jos tarpusavyje susijusios ir negali egzistuoti viena be kitos, tačiau negalima sukoncentruoti dvi valdžios rūšis vienose rankose;
2) vykdomoji valdžia nepriklausoma, bet tik funkcine ir kompetencijos prasmėmis. Jos funkcijos susijusios su teisės aktų įgyvendinimu praktikoje valstybės mastu, dėl ko panaudojama dalis jai skirtų valstybės valdingų įgalinimų. Kita dalis tokių įgalinimų suteikiama įstatymų leidžiamajai ir teisminei valdžioms;
3) vykdomoji valdžia – neatskiriamas valstybės aparato, sukurto valdžių padalijimo doktrinos pagrindu, atributas. Ji visada egzistuoja kartu su įstatymų leidžiamąja ir teismine valdžiomis bei artimai su jomis bendradarbiauja įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas;
4) vykdomoji valdžia, kaip bet koks kitas valdingų įgalinimų pasireiškimas, užtikrina galimybę daryti atitinkamą poveikį asmenų veiklai,
elgesiui bei priversti savo valiai paklusti kitus. Jos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji turi specifinį vykdomosios funkcijos pobūdį;
5) vykdomoji valdžia kaip valstybės valdžios rūšis negali būti tapatinama su valstybine veikla. Atitinkama tokios veiklos rūšis – ne pati vykdomoji valdžia, o jos praktinės realizacijos forma. Vadinasi, vykdomoji valdžia nesutampa su vykdomąja veikla. Valdžia esminis tokios veiklos apibūdinimas, jos funkcinio nukreipimo ir kompetencijos nustatymo, t. y. bazinio pobūdžio kategorija. Todėl vykdomoji valdžia negali būti tapatinama ir su viešuoju valdymu (administravimu), kuris visada charakterizuojamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis;
6) vykdomoji valdžia apibūdinama kaip ypatinga valstybės valdžios rūšis, kuri savo esme yra teisės taikomoji. Tai – jos principinis požymis ir paskirtis. Vis dėlto šiuo atveju turima omenyje ypatingo pobūdžio teisės taikymą. Teisminei valdžiai taip pat būdingas teisės taikymas, bet teismai taiko teisės aktus tik atsiradus negatyviems reiškiniams, t. y. tada, kai pažeidžiami tų teisės aktų reikalavimai ir iškyla teisminės prievartos būtinybė. Vykdomajai valdžiai pagrinde būdingas pozityvus teisės taikymo pobūdis, t. y. tiesioginis teisės aktų nurodymų vykdymas, siekiant užtikrinti jos kompetencijoje esančių institucijų normalų ir efektyvų darbą ekonomikos, socialinės – kultūrinės ir kitose viešojo gyvenimo sferose;
7) vykdomoji valdžia turi teisės aktų nustatytą subjektinę išraišką. Tai reiškia, kad ją įgyvendina specialūs subjektai, kuriems suteikiama vykdomojo pobūdžio kompetencija. Tai vienas iš valdžių padalijimo doktrinai būdingų bruožų. Vykdomąją valdžią valstybės aparate atstovauja vykdomosios valdžios institucijos. Akivaizdu, jog jomis negali būti nei įstatymų leidžiamosios, nei teisminės valstybės valdžios institucijos. Vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą vykdomosios valdžios subjektų sistemą;
8) vykdomoji valdžia organizuojama ir įgyvendinama vadovaujantis konstitucija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad “valdžios galias riboja Konstitucija”. “Šią nuostatą plėtoja Konstitucijos 84, 94, 105 ir 108 straipsniai, nustatantys atitinkamai Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimus bei Teismo funkcijas“. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai detalizuoja veiklos kryptis, funkcijų ir kompetencijos diferencijavimą ne tik tarp valstybės valdžių, bet ir tarp vykdomosios valdžios institucijų;
9) vykdomosios valdžios realizacijos procesui būdingas organizacinis aspektas. Organizavimas reiškia, kad visas vykdomosios valdžios aparatas užtikrina įstatymų vykdymą praktikoje. Taip pat šis aparatas turi būti ypatingu būdu organizuotas (pavyzdžiui, nustatyta vykdomosios valdžios institucijų sistema, kiekvieno jos lygmens kompetencija ir t. t.);
10) vykdomajai valdžiai būdinga tai, kad jos tiesioginiame pavaldume randasi visi esminiai valstybės valdžios atributai: finansai, svarbiausios komunikacijos priemonės, kariuomenė ir kitos jėgos struktūros.
Mokslinėje literatūroje vykdomoji valdžia kartu apibrėžiama ir kaip administracinė valdžia. Rusų mokslininko D.N.Bachrach darbuose vartojama kategorija “administracinė (vykdomoji) valdžia”. Adekvačią kategoriją vartoja ir rusų mokslininkų – V. M. Manochin, J. S. Aduškin, Z.A. Bagišajev – kolektyvas. Jų darbuose sutinkama formuluotė “vykdomoji valdžia (arba kitaip – administracinė)”. Toks šių kategorijų traktavimas inicijuoja klausimą: ar sąvoka “administracinė valdžia” nėra tapati terminui “vykdomoji valdžia”.
Norint atsakyti į šį klausimą reikia išanalizuoti, kokie požymiai būdingi administracinei valdžiai. D. N. Bachrach ją charakterizuoja sekančiai:
1) administracinei valdžiai būdingas antraeiliškumas, pavaldumas, priklausomybė nuo aukščiausios valdžios (įstatymų leidžiamosios);
2) kitas administracinės valdžios požymis – jos organizacinis pobūdis. Ji užtikrina valstybės funkcijų ir uždavinių realizavimą socialinėje – kultūrinėje, ekonominėje ir administracinėje – politinėje sferose. Administracinės valdžios pagalba politinės problemos transformuojamos į organizacines. Jinai privalo apjungti piliečių pastangas užtikrinti tvarką tiek normaliomis, tiek ekstremaliomis sąlygomis;
3) administracinė veikla – tai sisteminga, nepertraukiama organizacija, nukreipta į socialinės sistemos išsaugojimą, jos stiprinimą bei vystymą;
4) administracinė valdžia turi universalų pobūdį laike ir erdvėje, t. y. įgyvendinama visur, kur funkcionuoja žmonių kolektyvai. Jinai tiesiogiai organizuoja krašto apsaugą, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, atlieka bendro pobūdžio nevyriausybinių organizacijų valdymą (jų registracija, licencijavimas, mokesčiai, kontrolė) bei teisės normų pagalba daro įtaką asmenims ir organizacijoms. Vykdydama aukštesniųjų institucijų priimtus teisės aktus jinai dar įgyvendina teisėkūros ir jurisdikcinę funkcijas ( skiria administracines nuobaudas, nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pareiškimus ir pan.). Administracinė valdžia naudodama teisės aktų nustatytus žmonių valios poveikio būdus, užtikrina jų veiklos organizavimą bei tvarką visuomenėje;
5) esminis
administracinės valdžios požymis – jos tiesioginiame pavaldume esantys milžiniški įvairių resursų kiekiai – teisiniai, informaciniai, ekonominiai, techniniai, ideologiniai, organizaciniai. Joje sukoncentruota faktinė valstybės galia, nes tik jinai suteikia konkretiems subjektams atitinkamas teises bei skiria jiems resursus;
6) turėdama savo žinioje didžiulius išteklius, administracinė valdžia tiesiogiai jų nenaudoja, nes ji negamina produkcijos, negydo ir nemoko. Jinai disponuoja žmonių veiksmais, gamtiniais ir kitais resursais, kad organizuoti gamybą, švietimą, sveikatos apsaugą ir pan;
7) tiesioginiame administracinės valdžios valdyme randasi krašto apsaugos pajėgos, policija, valstybės saugumas bei specialios prievartos įstaigos. Administracinės valdžios subjektai naudoja jų kompetencijai priskirtą neteisminę administracinę prievartą. Prievarta – galimybė administracine tvarka savarankiškai įgyvendinti fizines, organizacines ir kitas prievartos priemones – svarbus administracinės valdžios požymis;
8) žinoma, kad ir įstatymų leidžiamoji, ir teisminė valdžios ne disponuoja organizacine vienybe, hierarchija, žemesniųjų valdymo lygmenų pavaldumu aukštesniesiems. Skirtingai nuo kitų valdžių, administracinė valdžia organizaciškai vieninga, jos žemesnieji lygmenys pavaldūs aukštesniesiems, jinai dalinama į hierarchinius lygmenis;
9) tiesioginė kasdieninė įvairių socialinių ryšių organizacija, realus prievartos įgyvendinimas reikalauja didelio aparato darbuotojų skaičiaus. Neabejotina, kad administracinio aparato sudėtis, skaičius asmenų, užsiimančių administracine veikla, kartu paėmus žymiai viršija bendrą visų kitų valstybės institucijų darbuotojų skaičių. Administracinės valdžios realizavimas reikalauja didelio specialistų skaičiaus ir racionalaus darbo organizavimo. Pagrindinė administracijos figūra – valstybės tarnautojas. Administracinė valdžia – valstybės tarnautojų valdžia;
10) administracinė valdžia traktuojama kaip antraeilė lyginant su įstatymų leidžiamąja, kadangi atstovaujamoji valdžia nustato jos struktūrą, jos institucijų įgaliojimus, net jeigu vykdomosios valdžios nešėjus tiesiogiai renka tauta (pavyzdžiui, Respublikos Prezidentą). Vykdomosios valdžios institucijų leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai, nes jie tikslina, detalizuoja, taiko konkrečiu atveju įstatymą. Administracijos veiksmai negali prieštarauti įstatymui, nes ji yra jo vykdytoja;
11) teisinės valstybės sąlygomis pastebimai keičiasi vykdomosios valdžios veiklos apimtis ir kontrolė. Ji nepavaldi kitoms valdžioms, savarankiška, tačiau ją turi teisę kontroliuoti visos funkcionuojančios valstybės valdžios: ir parlamentas, ir teismai, ir kitos institucijos, nepriklausančios nei vienai iš trijų valstybės valdžios rūšių (pavyzdžiui, prokuratūra, Valstybės kontrolė ir kt.). Lietuvoje didžiuliai kontrolės įgaliojimai priklauso Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat ir Respublikos Prezidentui, užimančiam ypatingą vietą Lietuvos valdžių padalijimo sistemoje.
Kaip matyti, administracinė valdžia pasižymi analogiškais požymiais kaip ir vykdomoji valdžia, tačiau D.N. Bachracho nuomone administracinei valdžiai būdingi pirmi devyni požymiai, o paskutiniai du priklauso jos brandžiai atmainai – teisinės valstybės vykdomajai valdžiai. Tai suponuoja mintį, kad teisinės valstybės kūrimo procese administracinė valdžia transformuojama į vykdomąją valdžią, nes jos požymių spektras papildomas dviem naujais požymiais, būtent, ji tampa poįstatyminė ir kontroliuojama. V.S.Četverikov pažymi, jog “vykdomoji valdžia netapati administracinei, kadangi pastaroji – tai, visų pirma, neteisminės, t.y. administracinės prievartos realizavimas”. Nors minėti autoriai iš dalies diferencijuotai apibūdina šias dvi kategorijas, tačiau vis dėlto galima daryti bendrą išvadą, jog terminas “administracinė valdžia” nėra tapatus sąvokai “vykdomoji valdžia”.
Vykdomosios valdžios funkcijos
Norint visapusiškai ir objektyviai charakterizuoti vykdomąją valdžią bei suformuluoti jos apibrėžimą vien tik požymių išskyrimo ir jų analizės nepakanka, – būtinas ir vykdomosios valdžios funkcijų tyrinėjimas. Visuotinai pripažinta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia atlieka koordinavimo ir kontrolės funkcijas, o vykdomoji valdžia – vykdomąją ir poįstatyminę. Tačiau įvairiapusiška vykdomosios valdžios veikla rodo, kad jos esmę neįmanoma sutalpinti į žodžio “vykdymas” rėmus.
Vykdomosios valdžios funkcijos – tai vykdomosios valdžios veiklos tikslai, kuriuos valstybė kelia vykdomajai valdžiai, ir svarbiausios jos veiklos kryptys, ir teisinės priemonės (pareigos ir įgaliojimai), kurios naudojamos iškeltiems tikslams pasiekti. Kiekviena vykdomosios valdžios funkcija turi savo veiklos sferą ir kaip taisyklė įgyvendinama remiantis atitinkamais metodais. Joms būdingas savarankiškumas, giminiškumas ir pakartotinumas. Funkcijos atspindi vykdomosios valdžios veiklos turinį bei jos esmę. Vykdomosios valdžios struktūra ir ypatumai tokie, kad detali jų analizė duoda pagrindą kalbėti apie du jos funkcijų lygmenis – pagrindinį ir papildomą.