Administracinių sprendimų psichologija
5 (100%) 1 vote

Administracinių sprendimų psichologija

11213141

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..2

PSICHOLOGIJOS SAMPRATA………………………………………………………………………………..3

ADMINISTRACINIS SPRENDIMAS IR JO PRIĖMIMAS…………………………………………5

ADMINISTRACINIŲ SPRENDIMŲ PSICHOLOGIJA………………………………………………8

Racionalumo ribos………………………………………………………………………………………………….8

Tikslingas asmens elgesys……………………………………………………………………………………….9

Planavimo procesas………………………………………………………………………………………………11

Socialinės organizacijos funkcijos………………………………………………………………………….11

Koordinavimo procesas…………………………………………………………………………………………12

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………15

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………17

ĮVADAS

Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą. Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Administracinių sprendimų psichologija bendriausia prasme – tai priežastys, kuriomis remdamasis individas priima vienokius ar kitokius sprendimus. Administracinis sprendimas šiuo atveju yra suprantamas, kaip viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. Administracinių sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys: 1) mąstymas – tai veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir priima sprendimą; 2) projektavimas – alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas; 3) pasirinkimas – išsirinkimas tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.

Šiame darbe, visų pirma, aptariama psichologijos ir administracinio sprendimo samprata. Taip pat nagrinėjamos žmogiškojo racionalumo ribos ir galimybės. Pažymėtina, jog žmogaus racionalumas veikia jo psichologinės aplinkos ribose.

Darbe naudojama literatūra, susijusi su administracinių sprendimų psichologija, nagrinėjamas sprendimų priėmimo procesas, lyginamos atskirų autorių nuomonės, taigi naudojamas lyginamasis metodas.

Darbo tikslas – atskleisti administracinių sprendimų psichologijos sampratą bei požymius.

PSICHOLOGIJOS SAMPRATA

Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą. Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Psichologijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XVIII amžiuje.

Psichologija tiria žmogaus ir gyvūnų vidaus procesus, reiškiančius ir jų išorines apraiškas, užtikrinančius organizmo egzistavimą ir raidą (tobulėjimą) prisitaikant prie tikrovės, t. y. fizinės ir socialinės aplinkos sąlygų, keičiant tą aplinką ir savo elgesį. Tai apima paveldėtus, įgimtus ir įgytus veiksnius, lemiančius pažinimo procesus, emocijas ir jausmus, vidinio ir išorinio elgesio formavimo mechanizmus. Tų reiškinių visuma vadinama psichika. Psichologija yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsningumus ir mechanizmus. [2.1, p. 6]

Žmogaus psichika – tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė. Kiekviename individe jie sudaro tam tikrą integruotą visumą. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių, jei netirtume jų tarpusavio ryšio, neaprėptume visumos. Psichologija tiria asmenybės, kaip psichikos reiškinių integruotos visumos, formavimąsi, jos poreikius ir tikslus, santykius su gamta, žmonėmis ir kitas ypatybe. Žmogaus psichika nuo žemesniųjų gyvūnų psichikos skiriasi daugeliu ypatybių. Svarbiausia žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, jog jį patiria. Žmogus ne tik mato, girdi, junta ar užuodžia, ne tik kuria naujus vaizdus, sprendžia problemas, planuoja, bet ir nusimano apie tuos reiškinius, supranta jų reikšmę. Žmogus gali įsisąmoninti aplinkos reiškinius. Jis turi sąmonę, kurios neturi gyvūnai. [2.1, p. 6]

Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia žmogaus elgesį, taip pat kiek žmogus tuos reiškinius supranta, skiriami šie sluoksniai: nesąmoningi reiškiniai (pasąmonė), sąmonė ir savimonė.

Pasąmonė – tai psichikos procesai, aktai ir būsenos, kurių vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia. [2.1, p. 7] Pasąmonė, kaip nesąmoningoji psichikos sritis, jo nuomone susiformavo ilgos žmogaus biologinės raidos metu.Svarbią pasąmonės reiškinių dalį sudaro paveldėti institnktyvūs polinkiai (gyvybės išlaikymas, savisaugos, dauginimosi ir kt.).

Sąmonė – tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį. [2.1, p. 7] Sąmonė leidžia pažinti mus
supančią aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius bei įgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiami (integruojasi) visi psichikos reiškiniai: jutimai, suvokimas, vaizduotė, jausmai, mąstymas sąvokomis ir kt. Jie mūsų nagrinėjamu atveju turi didelę reikšmę administracinių sprendimų priėmimo psichologijai. Pažymėtina, jog sąmonė yra aukštesnioji psichikos forma, būdinga tik žmogui. Manoma, jog jos atsiradimą lėmė trys veiksniai: darbas, visuomeninis gyvenimo būdas ir kalba.

Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų, norų ir interesų vertinimas. [2.1, p. 8] Tai sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti bei kurti save.

Psichikos reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis: psichikos procesus, psichines būsenas ir psichines savybes.

Psichikos procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms arba vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Jie dar skirstomi į pažinimo, jausmų ir valios procesus. Psichikos būsenos – tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni nei psichikos procesai. Psichikos būsenomis galima laikyti darbingą nuotaiką, energijos didėjimą sporto varžybose, įkvėpimą meninėje kūryboje, įtampą ypač sunkaus ir rizikingo darbo sąlygomis ir pan. Psichikos savybės ¬– tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su tikrove, nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. [2.1, p. 8 -9] Psichinėmis savybėmis laikytinos žmogaus temparamento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas ir pan.), charakterio savybės (darbštumas, humaniškumas, egocentrizmas ir pan.), gabumai ir sugebėjimai (gabumai muzikai, matematikai, technikai ir kt.).

Taigi trumpai aptarus psichologijos sampratą, galima teigti, jog tiek pasąmonė, tiek sąmonė, tiek ir savimonė turi didelę reikšmę administracinių sprendimų priėmimui ir administracinei organizacijai.

ADMINISTRACINIS SPRENDIMAS IR JO PRIĖMIMAS

Žodis „administracio“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ir reiškia – valdymą, vadovavimą. Apskritai sąvoka valdymas reiškia įvairaus pobūdžio veiklą. Yra mechaninis arba techninis valdymas, biologinių procesų valdymas, taip pat socialinių procesų valdymas. Pastaroji valdymo rūšis apima specifinę sistemą – žmonių bendruomenę. Tai gali būti visi toje valstybėje gyvenantys žmonės (piliečių ir kitų tos valstybės gyventojų visuomenė), taip pat didesnės ar mažesnės jų grupės (savivaldybės teritorijos gyventojai, įmonės, įstaigos kolektyvas ir pan.). Visose šiose sistemose sprendžiami įvairaus lygmens valdymo uždaviniai – valstybinai, municipaliniai, tarnybiniai ir kiti. Atitinkamai valdomos žmonių grupės. Enciklopedinėje literatūroje socialinis valdymas apibrėžiamas kaip poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti, laikant tai būtina kiekvienos visuomenės gyvavimo sąlyga. [2.3, p. 40 – 41] Taigi šiuo požiūriu valdomasis subjektas turi paklusti valdančiojo subjekto teisėtam reikalavimui, kadangi taip yra siekiama bendro tikslo – nukreipti žmonių elgesį tokia linkme, kad valdymo sistemoje būtų sukurta bei palaikoma socialinių santykių harmonija.

Administracinis sprendimas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatyme (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) yra suprantamas kaip viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. Viešojo administravimo institucija – tai viešojo administravimo subjektas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ir savivaldybės funkcijas.

Pažymėtina, jog bet kokia praktinė veikla apima ir „sprendimą“ ir „veikimą“, vis dėlto visuotinai nėra pripažinta, jog administravimo teorija su sprendimų procesais turėtų būti susijusi tiek pat, kiek ir su veikimo procesais. Tačiau, pažymėtina ir tai, jog sprendimo procesas nepasiekia savo tikslo tada, kai apibrėžiamas pagrindinis organizacijos tikslas. Užduotis spręsti po visą administravimo organizaciją pasklinda lygiai taip pat greitai, kaip ir užduotis veikti. Žinoma, jos abi tarpusavyje yra neatsiejamai susijusios.

Administracinių sprendimų priėmimas, visų pirma, pasireiškia tam tikro elgesio (būdo, priemonių, veiksmų ir pan.) pasirinkimu. Elgesys apima sąmoningą arba nesąmoningą tam tikrų veiksmų, kuriuos fiziškai gali atlikti veikėjas ir tie asmenys, kuriems jis turi įtakos ir valdžios, atranką. Pasirinkimo procesą daugeliu atvejų sudaro įtvirtinti refleksiniai veiksmai – mašininkė tam tikrą klavišą paspaudžia pirštu, kadangi tarp puslapyje atspausdintos raidės ir šio konkretaus klavišo yra refleksinis ryšys. Čia veiksmas tam tikra prasme visai nėra racionalus (t. y. orientuotas į tikslą), bet jame nėra jokio sąmoningumo ar apgalvojimo elemento.

Kitais atvejais pasirinkimas jau savaime yra sudėtingos įvairių veiksmų, vadinamų „planavimo“ ar „projektavimo“ veikla, grandinės produktas.

Antra, priimant sprendimą, turi būti nustatyta administracinio sprendimo vertė ir faktai sprendime.

Administracinių sprendimų būtinumas paprastai išplaukia iš administravimo esmės, kai grupė žmonių privalo
„padaryti darbus“, o tikslas nurodo principinį kriterijų – apibrėžia, kas turi būti padaryta. Kiekvienas sprendimas apima tikslo ir jį atitinkančio elgesio pasirinkimą; šis tikslas gali būti tarpinė grandis kelyje į tolesnį tikslą; ir taip toliau, kol pasiekiamas galutinis tikslas. [2.2, p. 22] Taigi tokie sprendimai, kurie veda link galutinių tikslų pasirinkimo, vadinami „vertybiniais sprendimais“, o apimantys tokių tikslų įgyvendinimą – „faktinėmis nuomonėmis“.

Tikslingumo sąvoka apima sprendimų hierarchijos idėją – kiekviena žemesnė pakopa priklauso nuo įgyvendinimo tikslų, išdėstytų aukštesnėje pakopoje. Elgesys yra tikslingas tiek, kiek yra grindžiamas bendraisiais tikslais arba uždaviniais, o racionalus – kiek leidžia rinkti alternatyvas, vedančias link anksčiau pasirinktų tikslų įgyvendinimo. [2.2, p. 23]

Iš tiesų visas sprendimas yra kompromisinis. Alternatyva, kuri galiausiai pasirenkama, niekada neleis iki galo arba idealiai įvykdyti uždavinius, – ji tik yra geriausias sprendimas, įmanomas tam tikromis aplinkybėmis. Aplinka neišvengiamai riboja galimas alternatyvas ir taip nustato maksimalų įmanomą pasiekti tikslą. [2.2, p. 23 – 24]

Šis pasiekimo reliatyvumas (kompromiso elementas) dar labiau išryškina būtinybę rasti bendrą vardiklį, kai elgesiu vienu metu siekiama kelių tikslų. Tačiau tuo atveju, kai vieno tikslo siekimas trukdo pasiekti kitą, tada yra būtina pasirinkti svarbesnį iš jų, o kitą – paaukoti.

Administravimo procesas – tai grupės veikla. Yra daugybė paprastų situacijų, kai žmogus planuoja ir atlieka savo individualų darbą; tačiau kai tik užduotis pasiekia tą tašką, kuriame jai atlikti reikia kelių asmenų pastangų, tai jau tampa nebeįmanoma ir atsiranda būtinybė sukurti organizuotą grupę užduočiai atlikti. Mechanizmai, palengvinantys šį pritaikymą, vadinami administravimo procesu. [2.2, p. 25] Taip organizacija iš individo atima tam tikrą jo sprendimų autonomijos dalį ir pakeičia ją organizacijos sprendimų priėmimo procesu. Ir pakeičia ją sprendimų priėmimo procesu. Sprendimai, kuriuos organizacija priima už individą paprastai yra:

1) tiksliai apibrėžia jo funkciją, tai yra bendras apimtis, ir jo pareigų prigimtį;

2) priskiria autoritetą, ta i yra nustato, kas organizacijoje tolesnius sprendimus gali priimti už individą;

3) nustato tokius kitus jo pasirinkimo apribojimus, kurių reikia kelių individų veiklai organizacijoje koordinuoti. [2.2, p. 25]

Administravimo organizaciją apibrėžia specializacija – tam tikros užduotys paskiriamos tam tikros organizacijos dalims atlikti. Specializacija gali įgyti „vertikalaus“ darbo pasidalijimo formą arba „horizontalaus“ darbo pasidalijimo formą. „Vertikalioji“ specializacija šiuo atveju yra sprendimo priėmimo pareigų pasidalijimas tarp darbininkų ir juos prižiūrinčiojo personalo. Šios specializacijos atsiradimo priežastys yra trys. Pirma, jei yra bet kokio pobūdžio horizontalioji specializacija ( tai darbo pasidalijimas), vertikaliajai specializacijai teikiama absoliuti pirmenybė darbininkams koordinuoti. Antra, horizontalioji specializacija leidžia išugdyti dirbančiųjų grupių aukštesnius gebėjimus ir kompetencijos lygį, kurio reikia jų užduotims atlikti, o vertikalioji – užtikrina aukštesnį kompetencijos lygį priimant sprendimus. Trečia, vertikalioji specializacija dirbančiam personalui leidžia prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

ADMINISTRACINIŲ SPRENDIMŲ PSICHOLOGIJA

Administracinių sprendimų psichologija yra organizacijos dalykas. Viena iš organizacijos atliekamų funkcijų – tai organizacijos nariams sukurti tokią psichologinę aplinką, kuri jų sprendimus leistų derinti su organizacijos tikslais ir teiktų jiems tą informaciją, kurios reikia teisingiems sprendimams priimti.

Administracinių sprendimų psichologija bendriausia prasme – tai priežastys, kuriomis remdamasis individas priima vienokius ar kitokius sprendimus. Administracinių sprendimų psichologija yra neatsiejama nuo racionalumo. Taigi pamėginkime trumpai aptarti žmogiškojo racionalumo sąvoką, ribas ir galimybes.

Racionalumo ribos

Tarptautinių žodžių žodyne racionalumas, visų pirma, yra siejamas su protingumu, apgalvotumu, pagrįstumu. [2.4, p. 293] Taigi objektyvus racionalumas reiškia, kad veikdamas subjektas visą savo elgesį formuoja pagal vientisą modelį taip: 1) prieš priimdamas sprendimą panoramiškai peržiūri elgesio alternatyvas; 2) apgalvoja visą grandinę padarinių, kuriuos sukeltų atitinkamas pasirinkimas bei 3) vertybių sistemos pagrindu išsirenka vienintelį variantą iš viso alternatyvų rinkinio. [2.2, p. 117]

Elgsena šiuo atveju turi daugybę fragmatiškų elementų, kas reiškia, jog kiekviena elgesio modelio detalė integruojama su kitomis orientuojantis į bendrą tikslą; bet tie tikslai ilgainiui kinta keičiantis žinojimui ir susidomėjimui ir tik menkai išlaikomi drauge remiantis visaapimančia pasirinkimo kriterijaus samprata.

Tikrasis elgesys bent trimis būdais smarkiai nukrypsta nuo tokio objektyvaus racionalumo:

1) racionalumas reikalauja išsamiai žinoti ir numatyti padarinius, kuriuos lems kiekvienas pasirinkimas. Tikrovėje žinios apie padarinius visada būna fragmatiškos (žinojimo ribotumas);

2) kadangi padariniai
išryškėja ateityje, vaizduotė turi kompensuoti jų gyvos pajautos stoką. Tačiau vertybes galima nujausti tik apytiksliai (numatymo sunkumai);

3) racionalumas reikalauja rinktis iš visų įmanomų elgesio alternatyvų. Iš tikrųjų tik labai nedaug tų įmanomų alternatyvų apskritai ateina į galvą (elgesio galimybių apimtis). [2.2, p. 118]

Taigi pamėginkime aptarti šiuos būdus. Racionalumas reiškia išsamų ir neįmanomą žinojimą apie konkrečius kiekvieno pasirinkimo padarinius. Tikrovėje žmogus visada tik fragmatiškai žino apie savo veiklos sąlygas ir tik menkai įžvelgia dėsningumus bei taisykles, kurios jam leistų numatyti būsimus padarinius remiantis esamų aplinkybių žinojimu. Taigi žinių trūkumas visišką racionalumą daro negalimą. Todėl atsižvelgiant į šią problemą yra būtina taip sutvarkyti sprendimų priėmimo procesą, kad visa svarbi informacija patektų ten, kur priimami sprendimai.

Žmogus, kuris siekia racionalumo ir kurį riboja neišsemiamos žinios, sukūrė keletą darbinių procedūrų, padedančių iš dalies įveikti aptartąją problemą. Tos procedūros grindžiamos prielaida, kad nuo likusio pasaulio galima atskirti uždarą sistemą, kurioje liktų tik ribotas kintamųjų skaičius ir padarinių spektras. Racionaliai pasirinkti įmanoma tada, kai skaičius veiksnių, nuo kurių priklauso sprendimas, yra ribotas, ir kai jie tikrovėje sudaro uždarą kintamųjų sistemą, t. y. kai nėra svarbių netiesioginių veiksnių. Tik labai svarbių sprendimų atveju įmanoma sutelkti pakankamai išteklių tam, kad būtų atskleista labai sudėtinga padarinių grandinė. [2.2, p. 119]

Pažymėtina, jog netgi ir gana išsamiai numačius pasirinkimo padarinius, vargu ar nuojauta gali taip veikti emocijas, kaip tikroji jų patirtis. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, yra ta, kad protas negali iš karto suvokti visų padarinių. Paprastai dėmesys nuo vienos vertybės perkeliamas prie kitos, atitinkamai teikdamas jei pirmenybę.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2347 žodžiai iš 4663 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.