Administravimo teorijų istorinė raida
5 (100%) 1 vote

Administravimo teorijų istorinė raida

TURINYS

ĮVADAS

1. KLASIKINĖS VADYBOS TEORIJOS….……………………………………………….. 4

2. ADMINISTRAVIMO TEORIJŲ PARADIGMA…………………………………………… 5

2.1. H.Fayolio administravimo principai……………………………………………………… 5

2.2. Maxo Weberio biurokratijos modelis……………………………………………………. 7

2.3. Chester Barnard teorijos…………………………………………………….. 9

3. KLASIKINIO BIUROKRATINIO MODELIO KRITIKA ……………………………. 9

4. ANKSTYVASIS VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS – SĄSAJOS SU BIZNIO ADMINISTRAVIMU…………………………………………………………………………………… 10

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Valstybės valdymo klausimais imta domėtis labai seniai, dar valdant Prancūzijos karaliui Liudvikui IX , kuris turėjo keturis raštininkus. Vėliau Liudviko XIV monarchija buvo vadinama biurokratų valstybe. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles tarnautojams ir parinkti reikiamos kvalifikacijos žmones. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą. [1, p.206]

Tad XX amžiaus pradžioje vystėsi administravimo teorija, kuri nagrinėjo organizaciją kaip visumą ir siekė sukurti taisykles bei principus, kurie padarytų vadovų darbą efektyvesniu.

Vadybos praktikai mano, kad sąvokos vadyba ir administravimas yra sinonimai, mokslo požiūriu – tai nepriimtina. Šių sąvokų apibrėžimai remiasi savo poreikiais ir tikslais. Administravimo sąvoka vartojama apibūdinti aukštas vadovo pareigas, kurios nustato organizacijos pagrindinius tikslus, ir strateginę veiklą. Ši sąvoka vartojama, kai nusakoma aukščiausio aparato veikla. Kiti siūlo administravimo sąvoką vartoti kaip įmonės vadovo kasdieninio darbo apibūdinimą. Sakoma, kad sąvoka vadyba yra platesnė.

Mano darbo tikslas apžvelgti tradicinius administravimo teorijų modelius (paradigmą) ir istorinę raidą.

Pirmame savo darbo skyriuje aš trumpai apžvelgsiu klasikines vadybos teorijas, kurios padėjo pagrindus vėlesnėms teorijoms.

Antrame savo darbo skyriuje aš aprašysiu administravimo teorijų paradigmą, detaliai paanalizuosiu Fayolio administravimo principus, jų taikymo administravimo veikloje praktinius aspektus. Taip pat apžvelgsiu Maxo Weberio biurokratijos modelį ir Chester Barnard teorijas.

Trečiame savo darbo skyriuje aprašysiu kaip Robertas K. Mertonas, Thompsonas ir Gouldneris kritikavo klasikinį biurokratinį modelį.

Administravimo terminas daug kur, o ypač žiniasklaidoje, taikomas kai kalbama, pavyzdžiui, apie valstybę. Todėl ketvirtąjame savo darbo skyriuje išdėstysiu ankstyvojo viešojo administravimo sąsajas su biznio administravimu.

1. KLASIKINĖS VADYBOS TEORIJOS

Klasikinės teorijos ir iš jų išsivystę principai su kai kuriai pakeitimais yra populiarūs ir dabar. Pagrindiniais šios valdymo teorijos privalumais dažnai įvardijama tai, kad ji:

1. Padėjo pagrindus vėlesnėms teorijoms.

2. Nusakė valdymo proceso esmę, funkcijas, būtinus vadovo sugebėjimus.

3. Valdymas tapo mokslinio tyrimo objektu.

Tačiau klasikinės valdymo mokyklos atstovai nelabai kreipė dėmesį i socialinius valdymo aspektus, o stengėsi įžvelgti pagrindinius organizacijų, kaip visumos bendrumus ir dėsningumus. Šios teorijos atstovų tikslas – buvo sukurti universalius valdymo principus, kurie apimtų du pagrindinius problemos aspektus – racionalios valdymo sistemos sukūrimą ir organizacijos struktūros bei vadovavimo darbuotojams tvarkos suformavimą. Pirmasis aspektas orientuotas į valdymo funkcijų išskyrimą, o antrasis grindžiamas principu, jog darbuotojas gali turėti tik vieną viršininką.

Tačiau klasikinė vadybos mokykla buvo daug kritikuojama. Štai keletas pagrindinių klasikinės teorijos trūkumų:

1. Rėmimasis patyrimu.

2. Nepatikrintos prielaidos.

3. Neformalios organizacijos nebuvimas.

4. Nenumatytos pasekmės.

5. Žmogiškosios mašinos.

Darbo jėga nebuvo pakankamai išsimokslinusi, kad galėtų atlikti visus tuo metu egzistuojančius darbus. Žmonės tuo laiku negalvojo kaip pasiekti karjerą. Daugeliui rūpėjo tik saugus darbas ir pakankamas šeimos išlaikymui atlyginimas.

Antra, daugelis klasikų veikalų buvo sukurti sparčiai kintant technologijomis, ypatingai gamybos srityje. Technologijos pasikeitimai klasikams buvo svarbiau, o ne organizaciniai ir socialiniai. Jie manė, kad viskas, ką žmonija turi daryti, tai – prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų. To pasekoje, daugelis gamybos firmų buvo neefektyvios ir jų vadovai bandė išspręsti šias problemas. Be to, iki mokslinės vadybos teorijos buvo labai mažai pažengta kuriant vadybos teorijos pagrindus. Taigi, daugelis teoretikų turėjo pradėti nuo nulio, remiantis tik savo patirtimi ir neturėdami jokių žinių apie kitų vadybos mokslininkų pasiekimus.

Nors dabar manoma, kad to meto tyrimai apėmė tik labai siaurą sritį, tačiau žiūrint iš tos epochos taško, jie buvo daug ką apimantys.

Klasikinei vadybos mokyklai priskiriama: mokslinė valdymo teorija ir klasikinė administravimo teorija.

Klasikinė vadybos mokykla turėjo trūkumų,
tačiau negalima neįvertinti ir to, kad kaip atsakas į klasikinės vadybos teorijos trūkumus vystėsi kitos teorijos. Kitame skyriuje aš plačiau apžvelgsiu administravimo teorijas.

1. ADMINISTRAVIMO TEORIJŲ PARADIGMA

Valstybės valdymo klausimais imta domėtis labai anksti. Dar XII amžiuje Prancūzijos karalius Liudvikas IX turėjo keturis raštininkus. O Liudviko XIV laikais Prancūzija buvo vadinama aristokratiška profesionalių biurokratų valstybe. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą. Žymiausi šios krypties teoretikai buvo H.Fayolis, M. Weberis, Ch. Barnard. [1, p.206]

2.1. H.Fayolio administravimo principai

XX amžiaus pradžioje jau buvo daug didelių pramonės įmonių, kuriose kilo daug panašių valdymo problemų kaip ir valstybės įstaigose. Tarp stambių įmonės valdytojų buvo tokių, kurie bandė perteikti sukauptą valstybės įstaigų valdymo patyrimą. Vienas iš jų buvo H.Fayolis.

Fayolis buvo kvalifikuotas karybos inžinierius ir didelės Prancūzijos bendrovės valdytojas. Jis išleido knygą „Bendrasis ir pramonės valdymas“. Kitaip nei Teyloras , Fayolis pradėjo nuo valdymo ir mėgino sukurti administravimo mokslą valdymui. Jis tikėjo, kad yra universalus valdymo mokslas, kurį galima pritaikyti komercijai, pramonei, politikai, religijai ir filantropijai. Jis buvo vienas pirmųjų vadovų praktikų, sudariusių valdymo principų sąrašą. [2, p.27]

Fayolis manė, kad šie principai naudingi įvairių sričių vadovams, tačiau nesuprato, kad norinčiam sėkmingai vadovauti, vadovui nepakanka išmokti vien tik valdymo principus. Jo manymu aukščiausio lygio vadovams svarbiau administravimo dalykų išmanymas, nei techninis išprusimas. Tuo metu, kai JAV plėtojosi mokslinio valdymo idėjos, Fayolis dirbo Prancūzijoje. Baigęs mokslus jis suprato, kad nepakanka studijų metais įgytų įgūdžių, norint vadovauti įmonei.

Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie: administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas. Valdyti reikia įvairias tarnybas – technines, finansų, prekybos, aprūpinimo, apskaitos, ir administravimo.

Jis sukūrė administravimo doktriną ir padarė išvadą, kad verslo organizacijų veiklą galima suskirstyti į 6 pagrindines grupes:

1. Techninė (gamyba, apdirbimas)

2. Komercinė(pirkimas, pardavimas, mainai)

3. Finansinė (kapitalo įgijimas ir naudojimas)

4. Apsauga (nuosavybės ir asmens saugumas)

5. Apskaita (balansas, inventorizacija, statistika, išlaidų apskaita)

6. Administravimo

Jis priėjo išvados, kad šios 6 veiklos grupės yra tarpusavy susiję ir, kad vadovo vaidmuo yra užtikrinti, kad siekiant įmonės tikslų, visos 6 veiktų darniai. [2, p.28]

H. Fayolis administravimo funkcijas suskirstė į keturias dalis:

– numatymą (planavimą);

– organizavimą;

– koordinavimą;

– kontrolę.

H.Fayolis sukūrė efektyvaus valdymo taisykles. Daugelis jo sujormuluotų principų yra reikšmingi ir šiandien:

1. Autoritetas – vadovo formalųjį autoritetą (teisę duoti įsakymus) lemia jo pareigos, o tikrąjį (asmens) – inteligencija ir patyrimas.

2. Drausmė – organizacijos tarnautojai turi laikytis vidaus tvarkos taisyklių.

3 .Vadovavimo vienybė – kiekvienas pavaldinys privalo turėti tik vieną viršininką.

4. Direkcijos būtinybė – vienas vadovas, vienas planas, vienam uždaviniui.

5. Interesų derinimas – pavienių asmenų interesai negali būti svarbesni už organizacijos interesus.

6. Atlyginimas – atlyginimas turi tenkinti ir organizaciją ir tarnautojus.

7. Centralizacija – valdžia ir autoritetas turi būti sutelkti kaip galima aukštesniame lygyje.

8. Hierarchija – įsakymai turi eiti tam tikru hierarchiniu keliu – nuo vadovo pavaldiniui, kad būtų užtikrintas jų perdavimas bei išlaikytas valdymo vientisumas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1199 žodžiai iš 3993 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.