Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių (Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.
Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.
1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.
1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.
1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m. išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą, 1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II ir IV) Vėlinių dalys.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas (1828).
1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas (1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže (Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą.
1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.
A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne.
Adomas Mickevičius
LIETUVIŠKŲ DAINŲ FRAGMENTAI
Gyvendamas Paryžiuje, A.Mickevičius su savo bičiuliu Liudmilewu Korylskiu (manoma, jog iš tikrųjų tai buvo iš Telšių kilęs Liudvikas Kobeckis) vakarais žaisdavo šachmatais, dainuodavo lenkiškas ir lietuviškas dainas. Kartą (tai buvo Batignol rue de la Sante 1851 ar 1852m.) A.Mickevičius pertraukė dainavimą pastaba, jog lietuviškai neteisingai dainuojama, ir paėmęs popieriaus lakštelį, užrašė, kaip turėtų būti. A.Mickevičiaus duktė Marja Gorecka tą lakštelį su užrašu išsaugojo, o sūnus Władysławas 1908m. pirmą kartą paskelbė. Lakštelyje užrašyti trijų lietuviškų dainų fragmentai, ir tai yra vienintelis žinomas A.Mickevičiaus autografas lietuvių kalba. Įvairūs (daugiausia lingvistiniai) autografo tyrinėjimai parodė, jog A.Mickevičiui lietuvių kalba nebuvo svetima – jis suprato tai, ką dainavo ir ką užrašė.
Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė.
Vilnius įsikūrė nuostabiame Neries ir Vilnelės upių slėnyje, išaugo Europos kultūrų ir religijų sandūroje. V-IXa. prie Pilies kalno jau buvo didelė gyvenvietė. Oficiali miesto paminėjimo data – 1323 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Trakų į Vilnių.
1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas tapo kultūrinės traukos centru.
XX a. pradžioje Vilnius – nacionalinio judėjimo centras.
Dabar Vilniuje yra valstybės valdymo įstaigos, čia ir šalies mokslo, meno ir kultūros centras.
Mieste gyvena 590 tūkst. žmonių.
Adomas Mickevičius (1798 – 1855)
įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Įkvėpimo savo kūriniams jis sėmėsi iš Lietuvos praeities. Ištaręs žodžius „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“ jis atsistojo į mūsų literatūros kūrėjų tarpą, o nacionalinės kovos metais jo kūriniai žadino pasididžiavimą Lietuva, ugdė meilę jai. 1815 – 1819m. studijos Vilniaus universitete.
1822m. Vilniuje išleistas „Adomo Mickevičiaus poezijos“ I tomas, 1923m. – II tomas.
1823m. suimamas ir kartu su kitais filaretais įkalinamas bazilijonų vienuolyne.
1924m. paleistas be teisės kur nors išvykti. Spalio 25d. ištremiamas iš Lietuvos ir daugiau į ją nebesugrįžta.
„A.Mickevičiaus paminklas stovi skvere prie Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių. Paminklo aikštelė grįsta bazalto trinkelėmis. Į ją iš trijų pusių veda takai ir bazalto laiptai.
Poetas vaizduojamas gilaus susimąstymo akimirką, stovi pasirėmęs į neaukštą, horizontaliai perdalintą koloną. Veidas mąslus, akys beveik užmerktos. Veidas atkurtas pagal poeto atvaizdus. Pozos dvasingumą paryškina iškilmingas, klostėmis krintantis žemyn drabužis. Paminklo kompozicijoje plastiškai reikšmingas elementas – kolona. Dvi jos dalys simbolizuoja poeto gyvenimą tėvynėje ir tremtyje, priklausomybę lenkų ir lietuvių kultūroms.
Skulptūra – 4,5 m aukščio, postamentas neaukštas – 0,57 m., – viskas iš rusvo granito. Figūros pobūdis ir architektūrinis aplinkos sutvarkymas suteikia aukštam postamentui kameriškumo.
Paminkas pastatytas 1984 m. Skulptorius – Gediminas Jokūbonis, architektas – Vytautas Čekanauskas.“
ROMANTIZMAS XIX-ą amžių galima vadinti istorijos mokslo amžiumi. Išties, būtent tuo metu istoriografija ir istorikai įgijo iki tol niekuomet neturėtą tokios reikšmės visuomeninį ir profesinį statusą. Tai visu pirma buvo susiję su romantizmo sąjūdžiu, kuris įkūnijo naujo domėjimosi praeitimi bangą.
Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto).
Renesansas žavėjosi Antikos vertybėmis kaip antlaikėmis ir tobulomis, o Romantizmas – viduramžiais, todėl, kad juos laikė savo praeitimi. Vienas iš pagrindinių romantizmo teoretikų buvo Herderis, parašęs veikalą „Idėjos apie visuotinės istorijos filosofiją“ (1784-1791). Jis žmogų laikė tarpininku tarp gamtos ir dvasios pasaulių. Europocentristas, nes Europa jam reiškė istorijos sąmonės tėvynę. Dėl to jos padėtis privilegijuota (evoliucionistas). Jam žmogaus prigimtis ne vieninga, bet įvairialypė. Žmogaus tipą lemia jo rasė – tai yra paveldėtos psichologinės savybės. Taigi, pavienio individo prigimtis kinta, bet rasės psichologinės savybės – ne. Jo teorija problematiška. Pagrindinis dalykas – skirtumai tarp socialinių ir politinių įvairių rasių institucijų remiasi ne rasės istorine patirtimi, o jos vidinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Iš čia tiesus kelias rasizmo link.
Vienas iš romantizmo šaltinių buvo atsigręžimas į liaudies kultūrą. Atrandama prancūzų herojinė poema, trubadūrų poezija, skandinavų sagos, ispanų romancero, Nybelungų giesmė… Nepaprastai suklesti istorinis romanas ir drama (Valterio Skoto ir Viktoro Hugo romanai išverčiami į daugelį kalbų). 1831 m. Šatobrianas konstatuoja: „viskas šiandien įgyja istorijos pavidalą: polemika, teatras, romanas, poezija“.
„Tautų pavasaris“ išryškina istoriografijos, kaip nacionalinės savimonės pagrindimo poreikį. Tai ypač buvo svarbu tautoms, kurios, išlikdamos anachronistinių monarchijų sudėtyje, siekė pagrįsti savo nacionalinį identitetą bei pretenzijas į valstybingumą (italų, čekų, vengrų,, lenkų, serbų kultūrinio gyvenimo (literatūros ir muzikos meno) suklestėjimas). Dėmesys provincijų ir specifinių kultūrinių ar tautinių regionų istorijai. Tai inspiravo tam tikrą visuomeninę veiklą – kūrėsi praeities mylėtojų ir kraštotyrininkų draugijos.
Kaip Renesansas atranda Antiką, taip romantizmas – viduramžius. Vokiečių poeto Lesingo mintis: „Viduramžiai – tai naktis, tebunie. Bet naktis pilna žvaigždžių.“ Graikai ir romėnai nebetenka monopolinio intereso. Dar labiau plečiasi istorinės tematikos laukas. Romantikai atranda viduramžius, deja kaip galutinai prarastus, iš čia egzotizmo, tapybiškumo, pusiau mitinio folklorizmo ilgesys. Juos stebina didžiuliai papročių ir tikėjimų
kontrastai. Savo paties kilmės, šaknų paieškos. Taip formuojamas nacionalinis identitetas.
Romantizme mokslas tarsi susilieja su svajonėmis, vaizduote, vizijomis. Šalia kritinio metodo lygia greta stovi poezija, intuicija, įsijautimas. Istorikas – romantikas siekia su praeities žmonėmis užmegsti intuityvų kontaktą smpatijos, įsijautimo, emocijos pagalba, ir tai suprantama, nes tie žmonės laikomi protėviais, turinčiais tiesioginius giminystės (kraujo) ryšius. Žinoma, jis naudojasi dokumentais, bet jų atžvilgiu elgiasi kiek keistai, pvz.; Augustin’as Thierry prie darbo stalo jaučia „kažką panašaus į emocijas, kurias patyria aistringas keliautojas šalies, kurią ilgai geidė pamatyti ir dažnai regėjo svajonėse, atžvilgiu“. J.Michelet (Ž.Mišle), kurį kai kas vadino istorijos ligoniu, būdamas daugiau poetas, nei istorikas, atskleidžia šį keistą metodą savo 1869 m. pasirodžiusios Prancūzijos istorijos įvade. Jis aprašo haliucinacinį transą, kuris jį apėmė vaikščiojant Paryžiaus archyvų koridoriais: „Šie popieriai, pergamentai kadaise čia palikti, prašė dar pas juos sugrįžti. Tai buvo ne popieriai, bet žmonių, provincijų, tautų gyvenimai… Jei norėtum jų klausytis, jie apsuptų tave šimtais kalbų. (…)Nupūstamas jų dulkes, aš jaučiau juos atgyjant. Jie kėlė iš kapo kas ranką, kas galvą kaip Mikelanželo Paskutiniame teisme ar Mirusiųjų šokyje. Tą pašėlusį šokį, kuriuo jie sukosi aplink mane aš pabandžiau atgaivinti šioje knygoje.“ Michelet buvo daugiau poetas nei istorikas, tačiau ir kiti romantikai naudoja tokius kraštutinumus bei metaforas, kurios stebuklingu būdu transformuoja analogiją į demonstraciją, įvaizdį – į idėją, antromorfizaciją, o kas liečia valstybes ir tautas – vartoja vitalistines savokas: gimimas, gyvenimas, senatvė, mirtis, kurios vienu metu susišaukia su cikline ir progresistine istorijos filosofija.