Referatą paruošė:
Darbo vadovė:
ADOMAS MICKEVIČIUS
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) antrasis vardas buvo Adomas Bernardas – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių (Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.
Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą.
1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas, L.Borovskis, J.Lelevelis. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A.Mickevičius.
1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną – apskrities mokyklos mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.
1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m. išleido pirmąjį savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl grįžęs į Kauno apskrities mokyklą, 1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo poema Gražina ir dvi (II ir IV) Vėlinių dalys.
Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas Valenrodas (1828).
1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą Ponas Tadas (1834). 1839 – 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže (Collège de France) 1840 – 1844m. – slavų literatūrą.
1841 – 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Nutraukęs su juo santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka – mirė Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.
A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne.
Iš tėvo Adomas paveldėjo ne tik herbo ženklą, vaizduojantį auksiniame fone egzotiškajį galvos apdangalą, bet ir sugebėjimą lengvai bengrauti, pagarbą mokslui, literatūrai. Mikalojus Mickevičius buvo palyginti šviesi asmenybė. Iš atminties cituodavęs poeziją, pats retkarčiais sueiliuodavęs vieną kitą posmelį. Motina buvo švelnaus būdo, geranorė moteris, visų gerbiama. Po dešimtmečių vyriausias brolis Pranciškus taip rašė: “Mikalojus ir Barbara Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne aukštais postais bei titulais, o savo doru būdu, darnia šeima, meile artimiesies, užuojauta vargšams ir ypač dėl širdingos meilės ir atsidavimo mielajai Lietuvos žemei, brangiajai mūsų tėvynei.”
Po Adomo gimė dar trys sūnūs, tad būsimas poetas jau nuo pat vaikystės įprato išgyventi bendrus džiaugsmus ir bendrą sielvartą.
Keletą metų šeimą gyveno dviejose vietose – Zaosėje ir Naugarduke. Jo centre stovėjo mūrinis tėvo namas, į kurį persikėlė ir motina su vaikais. Todėl tikrąją savo gimtine Adomas Mickevičius visuomet laikė Naugarduką. Būdamas gyvos prigimties, sumanaus proto, mažasis Adomas lengvai pasinėrė į pasakojimų, padavimų, legendų pasaulį. Kalvomis ir giraitėmis pasipuošęs peizažas, ligi pat padūmavusio horizonto atsiveriąs, žiūrint nuo didingos pilies griuvėsių, iš kartos į kartą keliaujantys pasakojimai apie Naugarduko praeitį, garbingas kovas su totoriais, kryžiuočiais
žadino vaiko vaizduotę, ugdė patriotinius jausmus. O ir pats Adomo tėvas, dalyvavęs T. Kosciuškos sukilime ir gavęs karininko laipsnį, buvo gyvas kovotojo už laisvę pavyzdys.
A. Mickevičiaus šeimos gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Penketas vaikų, serganti žmona reikalavo ne tik laiko, nuolatinės priežiūros, bet ir lėšų. Todėl, gavęs darba Arsenalo bibliotekoje, poetas apsidžiaugė. Galbūt jį traukė ir knygų lentynos, tarp kurių tikėjosi rasiąs ramybę. Amžininkai prisimena, jog A. Mickevičius noriai šnekučiuodavosi su atvykusiais iš Lenkijos žmonėmis. Per vieną pokalbį su studentais paklaustas apie ateities planus, jis atsakė: “Ateitis?.. Liaudyje, ponai! Dirbti su liaudimi – tai pirmas dalykas. Sugriauti kinų sieną, kuri mus skirsto į luomus. Liaudis – tai ateitis, tai uždavinys jaunuomenei”
1810 metai buvo lemtingi Mickevičių gyvenime. Po sunkios ligos visam gyvenumui liko kuprotas Pranciškus, mirė jauniausias sūnus, sulaukias vos penkerių metų. Susirgo ir tėvas. Dėl įvairių priežasčių labai pablogėjo šeimos materialinė padėtis. Jos ateitis gana dramatiškai atrodė 1812 m. pavasarį mirus tėvui. Mūrinis namas buvo įskolintas, ir Adomas turėjo uždarbiauti, prižiūrėdamas jaunesnius moksleivius.