A.Mickevičius gimė 1798m. Zaosėje netoli Naugarduko. Jo šeima priklausė daugiatūkstantiniam būriui smulkųjų šlėktų, kurie po Respublikos žlugimo prarado ligtolinę egzistensijos prasmę. Šio sluoksnio atstovams beliko du keliai: arba nusmukti iki mužikų, arba prasiskinti kelią išsilavinimu. Vos ne žemiausiame sluoksnyje gimęs Adomas pažino spalvingą pasaulį, nors ir skurdų. Dar būdamas vaikas, A. Mickevičius kasdien susidurdavo su baltarusių ir lietuvių liaudimi, pažino jos papročius bei sunkią dalią.
Savo vaikų ateitį Adomo tėvai siejo visų pirma su mokslu. Gana anksti būsimasis poetas susidūrė su knygomis, įvairias raštais, kurių nestigo tėvo kambaryje. Jo tėvas nekantravo išsleisti savo vaikus į mokyklą, todėl jau 1807m. rudenį Adomas kartu su vyresniuoju broliu pradėjo lankyti Naugarduko mokyklą, kuri tebebuvo vienuolių rankose.
Niūriose vienuolyno patalpose įsteigta mokykla, nuo gaivesnių idėjų užsisklendę mokytojai vienuoliai bei intensyvus mokymasis atmintinai slėgė jaunuolį. Jau būdamas dvylikametis Adomas bandė savo jėgas literatūroje. Jo odė, vaizdavusi didelį 1810m. gaisrą, siautėjusį Naugarduke, tapo populiari visame miestelyje. Šie metai buvo lemtingi Mickevičių gyvenime. Mirė jauniausias sūnus, susirgo tėvas. Dėl įvairių priežaščių labai pablogėjo šeimos materialinė padėtis. 1812m. vasarį mirė tėvas. Mūrinis namas buvo įskolintas ir Adomas turėjo uždarbiauti prižiūrėdamas jaunesnius moksleivius.
Mažiau neipo trjų metų, po Adomo Mickevičiaus tėvo mirties, būsimasis poetas bei rašytojas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Tikslios jo atvykimo į Vilnių datos nežino nei vienas biografas, kadangi tą rugsejo menesį, kai A. Mickevičius buvo pakeliui į Vilnių, niekas nė neįtarė, jog į miestą skuba žmogus, kuris išgarsins tiek miestą, tiek visą kraštą ir kurio šlovė pasklis po visą pasaulį ir liks gyva per amžius, niekam neatėjo į galvą ne tik pasitikti poeto, bet ir įsiminti jo atvykimo dieną. Nepaisant to, biografai mano, jog poeto į Vilnių atvykta rugsėjo 12(24)d. sekmadienį, nes universiteto studentų registracijos knygoje įrašyta, kad studentas atvyko rugsėjo 12d.
Šiaip ar taip ne tiek svarbu kada į Vilnių atkako Adomas. Tačiau galima įsivaizduoti ką jautė septynioliktus metus bebaigiąs jaunuolis su svetimais žmonėmis keliaudamas į tokią kelionę. Būsimasis studentas vis dar negalėjo užmiršti Naugarduko, namiškių ir atsisveikinimo su artimaisiais.
Tuo metu Vilniaus universitetas jau buvo išgyvenęs didžiausio klestėjimo laikotarpį. Jam suklestėti leido caro Aleksandro I liberalizmas ir Jono Sniadeckio, rektoriaus vadovavimas. Universiteto įtaka kėlė visos provincijos veidą. Lietuvoje ėmė kurtis visuomenės vertinamas inteligentijos sluoksnis. A. Mickevičius šiame universitete rengėsi tapti tikru inteligentu. Jaunasis studentas, pasirinkęs mokytojo profesiją, gyveno iš stipendijos, už kurią reikėdavo šešerius metus atidirbti. Stipendija buvo smulkiai apskaičiuota ir suskirstyta pagal išlaidas, nustatant tam tikrą sumą netgi tokiems dalykam kaip šviesa, drabužiai, popierius.
Pirmieji kursai – labai įtempto darbo metai. A. Mickevičius turėjo paklusti uždaram, klausytojui privalomam gyvenimo būdui. Pasiduoti miesto vilionėms neleido ne tik griežtas rėžimas, bet ir kuklūs ištekliai, didelė mokymo programa, reikalaujanti studijuoti klasiką, lenkų, rusų literatūras, istoriją, logiką, metafiziką, etiką, teisę ir prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas. Atkaklus darbas, kaip parodė ateitis, subrandino nuostabius vaisius: po dvidešimties metų A. Mickevičius, nors ir nebūdamas lotynų kalbos ir literatūros specialistas, lengvai gavo dėstyti šią discipliną Lozanos Akademijoje, su milžinišku pasisekimu skaitė slavų literatūrą, garsioje Paryžiaus mokykloje Kolež de Frans, prancūzų kalba. Su juo mielai bendravo intelektualus visuomenės elitas.
Vilniaus universitete A. Mickevičius susipažino su vienu savičiausių šalies protų – istoriku J.Leleveliu. Silpnos sveikatos, tačiau nepaprastai tvirtos dvasios asmenybė buvo šis universiteto jaunimo numylėtinis. J.Lelevelis pats rinko liaudies dainas, stengėsi suieškoti kuo daugiau žinių apie Lietuvos praeitį, tyrinėjo senus raštus, archeologines iškasenas. Jis palaikė ryšius su lietuvių kultūros puoselėtojais. Tikriausiai šis istorikas pirmasis taip aiškiai atskleidė Žečpospolitos žlugimo priežastis. Galbūt ir J.Lelevelis savo entuziastingumu įkvėpė studentus domėtis savo garbinga krašto istorija. Tai galima pastebėti iš to meto A.Mickevičiaus kūrybos, kurioje atsirado labai daug lietuviškos tematikos.
Tuo metu galbūt jaunatviškas entuziazmas, rūpestis dėl gimtinės ateities ar kunkuliuojanti neapykanta priespaudai skatino Vilniaus studentus burtis į slaptas draugijas. Tikriausiai to meti šūkis: “Žuvo valstybė, neleiskime žūti tautai!” pastūmėjo šviesiuosius protus rinkti tautosaką, istorinę medžiagą, nenuilstamai skleisti mokslo, kultūros šviesą. XIXa. Vilniuje vienas po kito steigėsi viešieji ir įslaptinti masonų, Šubravcų, Moralinių mokslų, Laisvųjų menų, Filomatų, Filaretų, spindulingųjų, Bičiulių ir kiti sambūriai, savo programose įteisindami kovą su tamsa, prietarais, iškeldami dorovės principus.
Slaptosios
masonų ložės Lietuvoje atsirado XVIIIa.pab. Jas sudarė inteligentijos dalis, nepatenkinta tikrove ir skelbusi gana abstraktaus humanizmo šūkius. Jai priklausė nemažas būrys universiteto dėstytojų.