Adomas mickevičius1
5 (100%) 1 vote

Adomas mickevičius1

Adomas Mickevičius

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes, Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra, pakelta į aukštybes „tautų pavasario“ bangos.

Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“ Gudams – Naugarduko-Lyros apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško universalumo erdves.

„Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą“, – citavo Vilniaus „romantinės mokyklos“ pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypač pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos versmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius – Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė. Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliu Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus, aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.

Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės parapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trus žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos kriterijumi.

Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir auklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas. Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu, įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame kūrinyje „Ponas Tadas“ – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės, čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII amžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose, pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga – daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliu atidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį, nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų. Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis, Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjo iš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis į pasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaip ir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjį egzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė, globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo Juozapo Mickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių. Seminaristui buvo paskirta 150 sidabro rublių metinė stipendija, už kurią jis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti
6 metus mokytoju.

Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus universitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka. Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių, studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas Ernstas Groddeckas su vokišku pedantiškumu mokė filologinės teksto analizės, kartu entuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kad Iliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtis vietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis, romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos ir poezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamas lenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių, kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausią įspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentų palydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinę teisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterio ir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičių dinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apie Lietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiaus archyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinės teisės žinovas.

Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiam Mickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika) pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančias kūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandino moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu su Jozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitais įkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti viso krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius, studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo idėjas. Susirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo ir vargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apie tautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręs ištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki o Dawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimo sąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną „Odė jaunystei“. Susiėmę už rankų „liepsningos bendraminčių šeimos“ nariai recituodavo poeto žodžius: „Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, ko nepajėgs ir protas“, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.

1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvo paskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastato vakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelis apsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyje kepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį, netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampio vienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai 1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno ir Neries santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuos klasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: „Turėk širdį ir žvelk į širdį“. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno – ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universiteto spaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija 500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijos tomas, kuriame buvo įdėta poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės“ II bei IV dalys.

Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas – tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys, užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jis dvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravymu tarp matomų ir nematomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, grįžta atgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktį sudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kare mylimasis nusineša mergelę per miškus ir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupus beribiškumas, kuris nesiduoda išmatuojamas. Romantinis žmogus – toks beribis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk
atsistojo ant Nemuno ir Neries krantų, parimo ties Svitezio ežeru. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktas į tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos, kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitu pavidalu.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1637 žodžiai iš 4972 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.