Adomas mickevicius2
5 (100%) 1 vote

Adomas mickevicius2

A. Mickevičiaus biografija. Adomas Mickevičius gimė 1798, Zaosėje arba Naugarduke. Lakė Naugarduko domininkonų mokyklą, o ją baigęs, atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Pasirinkęs laisvųjų menų fakultetą, klausėsi garsių ano meto profesorių paskaitų: G.E. Grodekas (G.E. Groddeck) dėstė antikinę filosofiją, L.Borovskis (L.Borowski) – retoriką ir poetiką, J.Lelevelis (J.Lelevel) – istoriją. Kartu su kitais studentais A.Mickevičius įkūrė Filomatų draugiją ir dalyvavo jos veikloje. Legendinė Lietuvos praeitis atgimė poeto kūriniuose. Jis laikė save lietuviu, o savo tėvyne Lietuvą, nors iš tikro buvo lenkas. Lietuvių rašytojas ir tyrinėtojas Vincas – Mykolaitis Putinas rašė: “įvairių tautų plejadoje, kurią nušviečia . A.Mickevičiaus genijaus spinduliavimas, mes, lietuviai, užimame toli gražu ne paskutinę vietą. Lietuvių – lenkų raida santykių ilgų amžių raida išaiškina tą faktą, kad šis, vienas iš didžiausių lenkų literatūros kūrėjų ir laisvės kovotojų buvo kilęs iš senos lietuviškos giminės, laikė save lietuviu, o Lietuvą savo tėvyne, kad beveik visi žymesni jo kūriniai siejosi su Lietuva”.

Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena Rimvydų – Mickevičių giminė yra gyvenusi pačioje etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. Pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

A. Mickevičius įėjo į literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visakeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.

A.Mickevičiaus kūrybos poetikoje Anima turi daugybę pavidalų, sublimuojama ir į gamtą, kuri tampa Eroso veidrodžiu, simboliu. Tai instinktyvios jaunuoliškos, didele dalimi narciziškos, “veidrodinės” meilės raiška. Ankstyvojo A.Mickevičiaus Erosas dar nekyla į dvasinį lygmenį, netampa brandžios savasties dalimi, įgydamas ypatingų, individualizuotų bruožų, kaip V.Šekspyro meilės sonetuose, kur nusakoma mylimosios išvaizda, net jos kvapas. Anima, Eroso sublimacija, atveria savęs ieškojimo kelią, A.Mickevičiaus kūryboje ir gyvenime jis – jaunatviškai klaidus ir neužbaigtas, teikiąs pačiam kūrėjui daugybę kančių ir nusivylimų. (Ankstyvąjį A.Mickevičiaus gyvenimo Vilniuje ir Kaune etapą aprašęs A.Piročkinas daro digresiją į poemą “Ponas Tadas”, pastebėdamas, jog Zosės personažas neturi individualizuotų bruožų, Zosė – tik figūra balta suknele, jaunos mergaitės siluetas šviesos ir šešėlių žaismėj.)

Moteris A.Mickevičiaus kūryboje kuriama iš jo paties dvasios poreikių, lūkesčių. A.Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto dvasia. Tačiau meilės kelias niekuomet nesibaigia priešybių sulydymu, dvasios sužadėtuvėmis, karališkos poros sąjunga, netampa, K.G.Jungo terminu, Animos-Sofijos dvasinio lygmens išminties ir brandos mylimosiomis. A.Mickevičiaus moterys – gamtos dalis, ištirpstanti gamtoje – vandenyje, ugnyje, žemėje, ore, pirminiuose gamtos elementuose. Poetas per visą savo gyvenimą patyrė daug kančių dėl moterų, bet nė vienos moters nepavadino, kaip Dantė ar Petrarka, vedle į dangų, tik vedle į žemę, į tėvynę.

A. Mickevičiaus sonetų rinkinys išleistas Maskvoje 1826 metais. Sonetuose brėžiama poeto praeities jausmų trajektorija, žmogaus, gerai pažįstančio savo polinkius, aistringumą ir romantinę idealizaciją, žvelgiančio į savo gyvenimą tarsi iš šalies, suvokiančio, kad meilė atneš jam tik kančią, tačiau ruošiančio savo širdį naujam, žemiškesniam ir žmogiškam jausmui: “Nelaimingas, kas veltui maldauja abipusio jausmo,/ Nelaimingesnis, ką vargina tuščia širdis,/ Bet tas visų nelaimingiausias,/ Kas nemyli, nes mylėjo, užmiršti negali”. Sonete tarsi fiksuojama nestabili, pereinama būsena. Toks yra ir visas sonetų rinkinys – savotiškos jausmų svarstyklės tarp moters garbinimo, sudievinimo (angelas, deivė) ir paniekos pernelyg žemiškiems, praktiškiems moters polinkiams (šaltumas, godumas, išskaičiavimas), XI sonetas “Rezignacija”. Tipiška romantizmui širdies tuštumos baimė: “Nedrįsta nužydėjusią širdį padėti prie angelo kojų”.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 676 žodžiai iš 1240 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.