Adventas kučios kalėdos
5 (100%) 1 vote

Adventas kučios kalėdos

ADVENTAS. KŪČIOS. KALĖDOSRėda kalėdiniame virsme

Kalėdinis virsmas yra priešprieša vasarvidžio virsmui. Jeigu Rasos šventė švenčiama augalijai pasiekus aukščiausią suvešėjimo tašką — kupą (tada augalija subręsta tiek, kad gali pradėti naują gyvybę), tai Kūčios, Kalėdos švenčiamos didžiojo augalijos nuovargio, nusikalėjimo, panirimo į maros sritį metu. Jeigu aukščiausias augalijos kupos taškas yra kartu ir slenkstis iš gyvėjimo į mirimą (nokti-nykti), per kurį persiritus gyvybingumo kreivė palinksta žemyn, tai žemiausias augalijos mirimo, nusikalėjimo taškas yra slenkstis iš mirimo į gyvenimą, atkutimą (kūsti-kusti). Taigi minėtos šventės yra ne tik priešingos savo prasme, bet ir panašios: jos švenčiamos augalijos vegetacinio ciklo esminio lūžio (linkio) taškuose. Rasos bei Kūčių, Kalėdų švenčių priešingumas, bet kartu ir jų panašumas padeda įminti kalėdinių papročių prasmes.

Mūsų platumose metiniame augalijos vegetacijos cikle regime dar du svarbius gamtos pasaulio įvykius. Tai rudens virsmas, kai augalija, subrandinusi vaisius, pereina iš gajõs į marõs pusę (mirti-rimti) ir pavasario virsmas, kai augalija Kūčių naktyje praėjusi žemiausią tašką, vėl atkunta ir pereina iš maros į gyvybės sritį (gimti-migti). Šiems įvykiams pažymėti buvo švenčiamos Ilgių, Vėlinių bei Užgavėnių šventės (žr. brėž.). Rudens ir pavasario virsmai yra formos virsmai, kurių metu irsta, keičiasi buvę būties pavidalai ir iš vienos egzistencijos plotmės pereinama į kitą. Rudenį gamta miršta, o pavasarį gimsta. Svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai — gimimas, vestuvės ir mirtis — taipogi yra virsmai, tapatūs augalijos virsmams. Mums jau sunkiau suvokti, kad gimdamas, vestuviniame laikotarpyje ir mirdamas žmogus patenka į virsmą, t.y. į tapačią padėtį ta prasme, kad iš esmės keičiasi asmens gyvenimas.

Virsmo metu žmogus patenka į pavojingą nepastovią būseną, neapibrėžtą laikotarpį — virsmo sritį. Virsmai (gimties, vestuvių ir mirties) vientisą, nenutrūkstamą žmogaus būtį tarsi padalina į atskirus laikotarpius. Tokiu būdu žmogaus gyvenimą sudaro atskiri, palyginti pastovūs gyvenimo tarpsniai, kuriuos vieną nuo kito skiria nepastovios virsmo sritys. Reikia pabrėžti, kad po bet kurio virsmo sekantis pastovus žmogaus gyvenimo laikotarpis nėra vien tik prieš virsmą buvusio gyvenimo tąsa. Jis skiriasi savo kokybe iš esmės ar netgi egzistencijos sąlygomis. Taigi virsmai yra greito vystymosi laikotarpiai arba perėjimas iš vienos būties kokybės į kitą. Ypač svarbu pabrėžti, kad nuo sėkmingo virsmų įveikimo priklauso sekančio pastovaus gyvenimo tarpo sėkmė ir prasmingumas. Todėl mūsų protėviai šiems perėjimams skyrė ypatingą dėmesį.

Nesunku pastebėti, kad kalendorinio švenčių ciklo šventimas buvo aptartų virsmų įveikimas dvasinėje plotmėje. Tokios šventės pakelia virš kasdienės buities. Jas švenčiant į pirmą vietą iškyla būties ir gyvenimo prasmės klausimai, jose atstatoma kasdieninių rūpesčių sujaukta vidinė žmogaus darna. Mūsų protėvių šventės iš tikrųjų buvo šventos. Jose vykdavo ne tik linksmybės ir vaišės, bet ir būties bei ryšio su Aukščiausiuoju atnaujinimas.

Kalėdos yra apgaubtos paslapties. Jei Užgavėnes, Rasą ir Ilges — šiuos tris virsmus — žmogiškoji būtis aprėpia, tai Kalėdos tarsi iškrenta iš žmogaus pažinimo srities. Kalėdinis virsmas neturi atitikmens žemiškajame žmogaus gyvenime. Žmogiškosios būties kalėdinis virsmas vyksta už laiko ir erdvės ribų.

Pavadinimų Kūčios ir Kalėdos prasmė

Kiekvienas pavadinimas slepia savyje vienokią ar kitokią prasmę. Kokia prasmė slypi pavadinimuose kūčios, kūčia, kūčių vakaras, kūčiõs vakaras (Mažojoje Lietuvoje), kūcia arba kūca (Dzūkijoje), kūtys, kūčių, o senesnės kartos tarimu – ir kūtų vakaras (pajūrio Žemaitijoje)? E. Šimkūnaitė yra rašiusi, kad kūčių pavadinimas kilęs nuo žodžio kūtė — tvartas, gurbas: “Suvaryk karves į kūtę”. Kai kas piktinasi tokiu aiškinimu. Virsmo šviesoje E. Šimkūnaitės aiškinimas įgauna kitokią prasmę. Juk kūtė – tai uždara patalpa, kurioje žiemoja gyvuliai (kūtoti — ‘šiltai rengti, tuloti’, kūtėti — ‘būti kūtėje’: “Bandą parvarė kūtėti”. Vadinasi, gyvuliai, panašiai kaip augalai po sniegu, žiemą praleidžia kūtėdami kūtėje. Plg. kūtėti ‘gautis, taisytis, stiprėti’: “Žmogus kūtas iš ligos, o galvijai iš žiemos, kol atsikutės (atsigaus)”; iškutėti ‘išsilaikyti, išgyventi šiaip taip’: “Vargu šiandieną ligonis beiškutės, vargu nemirs” (LKŽ). Iškutėti žiemą galima ir kūtėje. E. Šimkūnaitės aiškinimas tik praplečia kalėdinio virsmo prasmę. Todėl žodis kūčios sietinos su žodžiu kūtė. Bet ne tik su juo.

Sakralinės prasmės ieškokime jau minėtoje kalėdinio lūžio formulėje kūsti-kusti, kurioje slypi gyvybės ir mirties prieštara. Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių valgio sudėtis ir jo pavadinimas kūčia. “Svarbiausias Kūčių valgis — kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių”; “Be kūčios nėra Kūčių”, — sakydavo senesni žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose:
kutja (rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.). Grūdai, t.y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.

Kalėdiniame virsme Kūčių naktį įveikiamas žemiausias Rėdos rato taškas. Einant nuo Ilgių šventės žemyn kūstama, t.y. liesėjama iki nulinio taško, o jį įveikus atkuntama, t.y. stiprėjama, augama. Kūčių pavadinime slypi kūsti-kusti prieštara, kurią įveikiant Kūčių naktyje įvyksta lūžis į naują Rėdos rato ciklą. Tokiu būdu kalėdinis virsmas yra gimimas naujo ir kartu nulinis rato taškas, naujo rėdos ciklo pradžia.

Kalėdų pavadinimu dar 1823 m. susidomėjo D. Poška. Jis, kaip ir šimtmečiu vėliau K. Būga, Kalėdas kildino iš lotyniško žodžio calendae, kuris reiškė kiekvieno mėnesio pirmą dieną, kuomet būdavo mokami nuošimčiai už skolas. Iš čia yra kilęs kalendoriaus pavadinimas. Slavai Kalėdų (Koliada) kilmę aiškina savaip. N. Kostomarovas jį išveda iš žodžio kolo — ‘ratas’, kurį sieja su soliarine (saulės) mitologija. S. Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo ‘ratas’ ir Lada, kurią jis laiko pavasario deive. P. Besonovas žodį koliada sieja su koloda — ‘kaladė’ bei papročiu ją vežioti iš kiemo į kiemą ir galop sudeginti.

Žodis kalėda, kaip žinome, yra adventinių — kalėdinių dainų priedainis, garsažodis. Garsažodžiai yra verti dėmesio. Matyt jie turėjo ne vien garsinę, bet ir sakralinę jau užmirštą paskirtį. Pavadinimą Kalėda, mūsų manymu, galima kildinti iš daugiaprasmio veiksmažodžio kalti, kaltis, kurio pagrindinės prasmės išreiškia naikinimo, nykimo ir atsiradimo priešpriešą. Naikinimo prasmę išreiškia veiksmažodžio reikšmės ‘mušti,’ ‘tvoti’, ‘nustelbti’, ‘nuvargti’: “Kalsiu tau į nosį ir gatavas būsi”; “Medis savo paunksniu kaldamas nukali žoles” (t.y. nustelbia); “Šiandien labai nusikaliau”. Šiam prasminiam laukui priklauso ir veiksmažodis kalėti, reiškiantis ‘smelkti’, ‘stelbti’, ‘nykti’. O štai to paties veiksmažodžio prasmės ‘dygti’, ‘sprogti’, ‘luptis’, ‘ristis’ išreiškia naujo atsiradimą: “Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės”; “Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito”.

Matome, kad veiksmažodis kalti, kaltis, iš kurio kilęs šventės pavadinimas Kalėdos, savyje apjungia seno sunykimą ir naujo gimimą. Iš tiesų, kad gimtų, prasikaltų Nauji metai, senieji turi mirti. S. Daukantas rašė: “Kalėdos senoje lietuvių kalboje rodo susitikimą senojo laiko su naujuoju, beje: senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus ir baigdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes praėjusių metų atminimui kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą”. Akivaizdu, kad kalama vinis arba ragas žymėjo ir senųjų metų pabaigą, ir naujųjų pradžią. Matome, kad Kalėdų ir Kūčių pavadinimuose slypi ta pati silpimo, liesėjimo ir atsigavimo, atsiradimo priešprieša, tačiau pagrįsta kitokiais veiksmažodžiais — kalti, kaltis ir kūsti-kusti. Kūčios ir Kalėdos yra virsmas, kai miršta sena ir gimsta nauja. Tai naujo Rėdos rato pradžios šventė, kurios metu įgyjamos savybės, lemtingos naujiems, ateinantiems metams.

Studijoje “Senovės baltų pasaulėžiūra” N. Vėlius rašo: “Aiškiai matyti, kad Kūčios yra tipiškiausia šventė, atitinkanti kairiąsias priešpriešas žiema-vasara, naktis-diena, uždara patalpa-laukas, senas-jaunas polius”. Vėlius kalba apie tą patį, tik bėda, kad atmeta dešniąsias prieštarų puses ir praranda galimybę eiti į gylį. Gelmė ir švenčių sakrali prasmė atsiveria sprendžiant šias nesutaikomas prieštaras, nes jų sprendimas reikalauja naujos kokybės. N. Vėlius įžvelgė uždaros patalpos – lauko priešpriešą. Kūčios valgomos uždaroje patalpoje, o Kalėdų priešprieša — Rasos šventė, švenčiama atviroje gamtoje. Uždara patalpa paryškina kalėdinio virsmo pradžios akimirką, kuri ir prasideda apibrėžtoje erdvėje. (Plg. antrą žodžio kūtė prasmę — sena, prasta trobelė; pirkelė: “Užeik pas mus į kūtę pasišildyti” (LKŽ); kutnik (rus.) — grytelninkas, trobelninkas).

Kūčių šventė yra uždara šeimos šventė, į kurią gali būti pakviesti tik vieniši asmenys. Kūčių vakarą visi turi būti namuose (ir kelionės, ir metų pabaiga). M. Katkus rašo: “Kūčių naktis. Dangus žvaigždėtas, mėnesiena, šąla. Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs Kūčių laiku? Net vagis, nakties mėgėjas, tą naktį esti namie — ir jį apsiaučia Kūčių ramumas”. Netgi tais metais mirusieji simboliškai turi būti kartu prie Kūčių stalo.

Įvedimas į virsmą: susitaikymas, atleidimas

Tai pasiruošimo laikotarpis. Kalėdinio virsmo paruošiamasis laikotarpis prasideda adventu (lapkričio 30 d.). Sunku pasakyti, ar prieš krikščionybės įvedimą kalėdinio virsmo laikotarpis irgi prasidėdavo tuo metu. Tai ne taip svarbu. Svarbu, kad advento prasmė sutapo su paruošiamojo laikotarpio dvasia, būtent — su laukimu ir pasiruošimu kalėdiniam virsmui.

Ypač svarbu, kad randame papročius skirtus dvasiniam, vidiniam žmogaus
pasiruošimui. J. Šliupas rašė: “Žmonės susitaikydavo, jei būdavo susipykę su kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams”. M. Dovydaitienė rašė: “Atsimenu, kaip tėtis Kūčių dieną mane nusiuntė pas kaimyną, su kuriuo jie nebendravo. Mūsų irgi neleisdavo eiti pas juos. Labai bijojau eiti, bet tėvų žodis buvo šventas ir privalėjau klausyti. Tėtis susuko į popieriuką Dievo pyragą (plotkelę), mama dar kažką įdėjo. Kaimynas padėkojo, man davė obuolių ir pakvietė ateiti per Kalėdas. Grįžau labai patenkinta. Mama paaiškino, jog tėtis norėjo susitaikyti su kaimynu, todėl siuntė Dievo pyragą. Su kuo pasidalini Dievo pyragu, nebegalima nesugyventi”. Tauragnų apyl. žmonės kalbėdami net vengdavo sakyti žodį ‘aš’, sakydavo ‘mes’, ‘mūsų’ ir panašiai, nes Kūčių dieną nedera būti vienam, todėl bijojo, sakydami ‘aš’, “išprašyti vienišumą” kitiems metams.

Susitaikymas, vidinė rimtis — etinė virsmo sąlyga, kurios neišpildžius, bet koks virsmas neįmanomas, nes lieki surištas, susaistytas. Taipogi prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Jei negrąžinsi, visus metus liksi skolingas. Tą pačią prasmę turį ir paprotys virsmo kulminacijoje, t.y. per Kūčias, nieko neskolinti. Virsme, t.y. perėjime į naują kokybę, žmogus turi būti visiškai laisvas, nesusisaistęs, — o daiktų skolinimas žmones saisto.

Virsmo meto ypatingumas atsispindi ir papročiuose, draudžiančiuose dirbti tam tikros rūšies darbus. Dažniausiai tai darbai, kurie kažką suriša, susuka, o tai prieštarauja nepastoviai, sužadintai būsenai. Tokių draudimų (verpti, vyti pančius) buvo ypač paisoma tarpušventyje — nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Dėl tos pačios nesusisaistymo priežasties visus pradėtus tarpušventyje darbus reikia baigti tą pačią dieną. Iš kitos pusės, draudžiama skaldyti, malti, kirsti medžius. Vienu žodžiu — atlikti darbus, susijusius su vientisumo pažeidimu. Draudžiamų darbų pobūdis apibūdina žmogaus vidinę būseną virsmo metu. Žmogus turi būti ramus, atsipalaidavęs, t.y. vidujai laisvas ir kartu vientisas bei dvasiškai susitelkęs.

Virsmo grasa ir apsauga nuo blogųjų jėgų

Kiekvienas virsmas yra nepastovi netikrumo būsena. Tai gėrio ir blogio sankirta, kurioje sužadinamos (aktyvėja) visos galios, padedančios arba galinčios sutrukdyti žmogaus virsmą, sulaikyti jį chaose ir neapibrėžtume. Ypač tai būdinga kalėdiniam virsmui, kuris kartu yra ir pradžios taškas, turintis įtakos visam Rėdos rato ciklui, visiems metams. “Advento laikas buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės. Žmonių tikėjimu, visur slankiojančios įvairios dvasios” (P. Dundulienė). Bet visos galios ypač sustiprėdavusios aukščiausiame virsmo taške (kulminacijoje) — Kūčių naktį.

Buvo pasakojama, kad Kūčių naktį, kaip ir Rasos šventės naktį, raganos iš visų kaminų sujodavę ant šluotų į vieną vietą ir keldavę puotas, linksmindavęsi, prie ekečių vanodavęsi arba ant tuščių avilių jodavę į žirnių šalį. Žemaičiai XIX a. viduryje sakydavo, kad Kūčių vakare, sutemus, piktųjų dvasių esąs pilnas oras, tada raganos ir raganiai ypač galingi. Raganos, kaip ir vasarvydžio naktį, stengdavęsi pakenkti karvėms, apkerėdavę jas, kad atimtų pieną, todėl gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius, budėdavo, o rakto skylutes, kad pro jas neįlįstų ragana, peržegnodavo. Rokiškėnai, saugodami namus ir turtą nuo pavojų, Kūčių vakare durų slenksčiuose ir duryse geležimi įdegindavo kryžius. Linkavo apyl., saugodamas, kad raganos neslogintų galvijų ir iš karvių neatimtų pieno, šeimininkas po Kūčių vakarienės nueidavo į tvartus ir su ąžuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdą palikdavo tvarte. Rokiškėnai darydavo tam tikrą apsauginį kalėdinį gėrimą ‘šermukšnyną’. Sakydavo, kad kur nors einant, reikia turėti šventintą žvakę. Bielionių apyl. su žvake vaikščiojo po kambarius, tvartą ir kluoną, kad piktoji dvasia per metus nieko blogo nepadarytų. Po stogo šelmeniu pakišdavo kalėdaitį piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakčiai ant stalo palikdavo naują lininį rankšluostį ir kryželį. Dar šio šimtmečio pradžioje Kūčių naktį, kad raganos nesukeistų kūdikių, jų lopšius apsupdavo paklodėmis.

Panašūs papročiai buvo ir kituose kraštuose. Pvz., Graikijoje gatvėse būdavo kūrenami apsauginiai laužai, o daugelyje kaimų nuo Kalėdų iki Trijų karalių naktį į lauką eidavo tik su žvake ar deglu.

Kaip ir ieškant paparčio žiedo, taip ir Kūčių naktį, apsaugai nuo blogųjų jėgų brėžiamas ratas apie save arba stojamasi į ilgo rožančiaus vidurį. Ratas — tai atskyrimas, vienuma, teigianti, kad žmogus virsmą praeiti privalo asmeniškai, vienas. Paparčio žiedo ieškotojas dar gaubdavosi paklode, kuri paryškindavo atsiribojimo įspūdį. Nuotaka, numirėlis ir gimęs kūdikis (minėtų svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo virsmų pagrindiniai veikėjai) taipogi būdavo gaubiami paklode.

Naudotoje etnografinėje medžiagoje gaubimą paklode kalėdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur paklode būdavo apgaubiamas pirmasis lankytojas.

Budėjimas

Pati virsmo kulminacija, Kūčių naktis praleidžiama budint: po vakarienės laiką leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi Bernelių mišioms. Budėjimo, o kartu ir apsauginę paskirtį
visą laiką deganti šventinė ugnis. Toji ugnis degdavo krosnyje, arba visą Kūčių naktį degdavo šventinis žiburys. Išlikęs paprotys per tarpušventį — nuo Kalėdų iki Trijų Karalių — negesinti nuodėgulių rodo, jog anksčiau šventinė ugnis būdavo kūrenama visą tarpušventį.

Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose šventinę ugnį per tarpušventį degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kalėdų vakare į ugniakurus dedamos didelės, storos trinkos, o kas iš jų lieka, saugojama ir užkuriama audros metu, esą taip nuvarant šalin perkūniją. Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo visą tarpušventį — nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d. Kūčios kai kuriose buvusios Jugoslavijos vietovėse buvo vadinamos ‘Badnj dan’, t.y. budėjimo diena (nuo apeiginės šventinės ugnies įkūrimui naudojamos pliauskos ‘badnjak’ pavadinimo). Slovėnijoje Kūčių naktį budėdavo šeimos galva. Matome, jog šventinės ugnies deginimo paprotys buvo plačiai indoeuropiečių tautose paplitęs paprotys, kuris ilgiausiai išliko pietinės Europos kraštuose. Tuose kraštuose šventinės ugnies įkūrimas ir deginimas — tai ištisas sudėtingas ritualas.

Apeiginės šventinės ugnies deginimas — tai esminės sąsajos su praeitimi arba būties nenutrūkstamumo simbolis. Vėliau ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs eglutės puošimo paprotys. Tai ryšku pietinių slavų kraštuose, kur po II pasaulinio karo chorvatai nustojo deginę šventinę ugnį ir vietoj to ėmė puošti eglutę, o šalia gyvenantys serbai dar tebedegindavo ugnį.

Šventinė eglutė su degančiomis žvakelėmis, pakeisdama šventinę ugnį perėmė ir jos paskirtį, todėl kalėdinė eglutė laikytina iki Trijų Karalių šventės.

Nulinis taškas: vyda ir kalėdiniai linkėjimai

Rasos šventės metu ieškoma paparčio žiedo, o jį radusieji įgyja visažinojimą — vydą. Kūčių nakties 12 val., t.y. kai pasiekiamas nulinis virsmo taškas, vanduo šuliniuose virsta vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai, o atsigėręs Kūčių naktį saldaus vandens, viską sužino, net gyvulių kalbą supranta.

Jeigu surasti paparčio žiedą ypač sunku, o suradus reikia dar jį ir išsaugoti — tik tada turėsi visažinystę visam laikui, — tai Kūčių naktį patirti visažinystę gali dažnas, tereikia sulaukti vidurnakčio. Tačiau tai tęsiasi labai trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Pagal sakmių nurodymus, tyčia laukti negalima: “Kartą vienas vaikinas sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną sykį pasisėmęs atsigėrė: “Vynas!” — ištarė ir tuojau mirė. O jei netyčia atsitiktų tokią valandą pasemti ir atsigerti, tai nemirs. Sakė, vieną kartą pakeleivis pasėmė vandens iš upės arklius girdyti. Arkliai prunkščia ir negeria, žmogus žiūri ir mato — vanduo raudonas, ragauna — tikras vynas. Tas žmogus nenumirė dėl to, kad netyčiomis”. Gyvuliai šią naktį matą ateitį, žiną paslaptis. Netyčiomis išgirdus, kai jie kalbasi (panašiai kaip per Jonines radus paparčio žiedą) galima sužinoti, kur slypi pinigai ar kiti turtai. Ariogalos apyl. užrašyta, kad 12 val. vanduo virsta vynu, galima suprasti gyvulių šneką, bet tik tas galįs pasisemti to vyno, kuris bus radęs paparčio žiedą. Mosėdiškiai sakydavo: “Laumės saugodavo vandenį. Norėdamos dvyliktą val. žmones nuvilioti nuo vandens, pasiversdavo baidyklėmis, gražiais žvėreliais, žibančiais žaislais, ugnimi ir kt.” (plg. baidykles, ieškant paparčio žiedo).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3167 žodžiai iš 10156 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.