Advokatų profesinė etika ir civilinis procesas
5 (100%) 1 vote

Advokatų profesinė etika ir civilinis procesas

1121314151617181

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

DARBO TEISĖS KATEDRA

Dieninio skyriaus (5 metų) IV kurso

vientisųjų teisės studijų atšaka – darbo teisė

Kursinis darbas

Advokatų profesinė etika ir civilinis procesas

Vilnius

2007

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………….2

1. Advokatų profesijos ypatumai……………………………………………………………….3

2. Advokatai – profesine veikla užsiimantys asmenys………………………………….5

3. Advokatų vaidmuo civiliniame procese………………………………………………….6

4. Etikos taisyklių taikymas civiliniame procese…………………………………………8

5. Advokatų veiklos principų reikšmė………………………………………………………10

Advokatų veiklos laisvė ir nepriklausomumas…………………………11

Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas

ir sąžininga konkurencija………………………………………………………12

Advokatų tarpusavio santykiai…………………………..13

Advokatų veiklos teisėtumas…………………………………………………14

Kliento paslapties neatskleidimas…………………………………………..16

Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas……………………17

Nepriekaištingas elgesys……………………………………………………….18

6. Advokato ir kliento etiškas bendradarbiavimas………………………………………20

Advokato profesionalumo prielaidos………………………………………20

Advokato būtinos asmeninės savybės……………………………………..22

Advokato ir kliento tarpusavio pasitikėjimo santykiai……………….23

7. Civilinės atsakomybės taikymas advokatams…………………………………………25

Civilinės atsakomybės samprata…………………………………………….25

Civilinė sutartinė atsakomybė………………………………………………..26

Etikos taisyklių pažeidimas – civilinės atsakomybės pagrindas….28

Žalos atlyginimo būtinumas…………………………………………………..30

Priežastinio ryšio būtinumas…………………………………………………..31

Išvados……………………………………………………………………………………………………………..32

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………..34

Įvadas

Advokatų profesinės kultūros pro¬blema šiandieną tapo itin aktuali dėl dau¬gelio priežasčių. Tei¬sės ir teisėsaugos reforma Lietuvoje dik¬tuoja būtinybę išanalizuoti ne tik aktualius nūdienos šalies teisės reguliavimo princi¬pus ar Lietuvos teisės tradicijų palikimą, bet ir ypač atkreipti dėmesį į etikos principų įtaką šiems ir kitiems svarbiems procesams. Nepaisant to, advokatūrai šiandieną keliami di-deli reikalavimai. Pravartu atkreipti dėme¬sį, kad dėl pasyvios kultūros politikos ir kitų veiksnių šalyje, deja, akivaizdus mo¬ralinių ir dorovinių vertybių stygius, o tai pavojingai plinta ir teisininkų bendrijoje. Todėl Advokatūros ir kituose įstatymuose, kruopščiai saugomos ir puose¬lėjamos klasikinės teisininko veiklos tra¬dicijos, visa kultūrinė socialinė mūsų gy¬venimo sankloda, kuri turi garantuoti šalies tei¬sinių institucijų tobulėjimą, veiksmingą aukštų profesinės etikos standartų ir do-rovės normų diegimą į teisininkų praktiką. Garbinga ir itin atsakinga teisininko veik¬la įpareigoja atkakliai ir kantriai ugdyti orumą, principingumą, savikontrolę. Tik aukštos dvasinės kultūros, mandagus ir gražiai besielgiąs ad¬vokatas visada palieka inteligentiško ir pa¬trauklaus žmogaus įspūdį bei palankiai nu¬teikia kūrybingam profesiniam darbui. Ir atvirkščiai – pasipūtimas, žema elgesio kultūra, elementa¬raus etiketo ir mandagumo taisyklių nepai¬symas sukelia teisininkų tarpusavio įtam¬pą ir nepagarbą arba stebinčių žmonių ironiją ir nuostabą. Taip skaudžiai nukenčia ir civilinėje byloje dalyvaujančio advokato arba net teismo profesinis prestižas. Būtent dėl šitų priežasčių advokatų etikos taisyklių bei jų laikymosi analizė tapo itin aktuali tema, kurią reikėtų išsamiai ,,ištirti”. Kadangi advokato profesijos specifika suponuoja ypatingą advokato ir advokato padėjėjo padėtį civiliniame procese, todėl etikos taisyklių problematika yra analizuojama civilinio proceso kontekste.

Siekiant detaliai aptarti šią temą, darbe bus naudojamas visų pirma lyginamasis metodas. Jo pagalba galima palyginti advokatų padėtį civiliniame procese su kitais teisininkais ir su kitų šalių advokatais. Norint išsamiai išanalizuoti pasirinktą temą, būtina naudoti sisteminį metodą, kuris reikalauja atsižvelgti į teisės sistemos suderinamumą ,ir su kurio pagalba galima rasti kolizijų ar net teisinių spragų. Neapsieta ir be istorinio metodo, kuris parodo etikos taisyklių vystymosi tendenciją bei Advokatų profesinės etikos kodekso
priėmimo priežastis.

Šio darbo pagrindinis tikslas – numatyti ir suformuluoti advokato profesijos praktiniame darbe keliamus etikos reikalavimus. Svarbu apibrėžti pagrindinius advokato veiklos principus, be kurių ši ypatinga profesija negalėtų egzistuoti ir advokatai negalėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Nagrinėjant šį klausimą, neabejotinai bus paliesta nemažai norminių teisinių aktų bei specialiosios literatūros, kurios analizė padės suformuluoti atitinkamą nuomonę dėl advokato profesinės etikos taisyklių reikšmę ir aktualumą. Bus lyginamos įvairių teisininkų ir mokslininkų nuomonės, kas padės rasti optimaliausią poziciją.

1.Advokatų profesijos ypatumai

Esminis vaidmuo teisinių paslaugų srityje Europos šalyse tenka tam tikros teisininkų kategorijos atstovams – advokatams (advocaat, advocati, asianajaja, barrister ir kt.). Advokatų vaidmuo visuomenės gyvenime labai svarbus. Kad ji įgyvendintų, jie turi supras¬ti savo santykius su teisine sistema. Tinkamai taikomos profesinės etikos taisyklės padeda šiuos santykius apibrėžti. Pagal Advokatūros įstatymo 1 straipsnį, advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą.

Advokatų veiklos sritis yra labai plati. Tačiau pagrindinė jų veikla – atstovauti klientų interesams teismuose. CPK 50 straipsnis aiškiai nurodo, kad atstovais pagal pavedimą teisme, o tai yra ir civiliniame procese gali būti advokatai bei advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokatai yra teisės specialistai, padedantys subjektui įgyvendinti savo teises civiliniuose bylose, atstovauti jo interesams teismuose. Subjektu čia suprantami visi fiziniai (konkretus žmogus) ir juridiniai (įmonės, įstaigos, organizacijos) asmenys. Labai svarbu, jog tarp atstovaujamojo ir atstovo susiklostytų pasitikėjimo grindžiami santykiai. Bendradarbiaudami su klientais, advokatai turi būti mandagūs, taktiški ir laikytis teisinės etikos normų. Konfidencialumas (klientų informacijos slaptumas ) yra pagrindinis advokatų veiklos principas. Atstovaudami savo kliento interesus, advokatai realizuoja teisinės gynybos principą. Šis darbas reikalauja greito mąstymo, geros iškalbos, teisinių procedūrų ir taisyklių išmanymo. Todėl daugelis advokatų specializuojasi tam tikroje srityje, kaip pavyzdžiui tarptautinėje teisėje, intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, tai yra gina klientų autorines teises meno, dizaino, muzikos srityje ir kompiuterinių programų gamyboje.

Kita jų funkcija – konsultuoti klientus įstatymais nustatytų teisių ir pareigų, bylos kėlimo ir sėkmingo ginčo išsprendimo klausimais. Advokatai pataria klientams oficialiųjų dokumentų, tokių kaip kontraktai ir sutartys, sudarymo klausimais. Kadangi beveik visiems procesiniams dokumentams surašyti yra taikomi tam tikri reikalavimai., paprastam žmogui yra labai sunku susiorientuoti tokioje reikalavimų gausybėje. Būtent todėl advokatai gali padėti inicjuoti civilinį procesą, taip pat jį tinkamai vesti. Taip pat jie nagrinėja klientų bankroto bylas, rengia klientų testamentus, užstato ir nuomos sutartis, kaip globėjai ar testamento vykdytojai tvarko palikimo reikalus.

Tačiau tai dar ne visos jo atliekamos funkcijos. Jie analizuoja užbaigtų bylų rezultatus, nagrinėja vienų ar kitų įstatymų taikymo aplinkybes. Analizuodami bylas, advokatai naudojasi teisinėmis bibliotekomis, kompiuterizuotomis programinėmis priemonėmis, kurios leidžia automatiškai atlikti teisinės literatūros paiešką ir sudaryti tipinius teisinius raštus.

Reikia paminėti, jog advokatai, turintys privačias įstaigas atlieka ir administracinį darbą. Jie vadovauja įstaigos darbui, samdo ir prižiūri personalą, rūpinasi įstaigos aprūpinimu medžiagomis ir priemonėmis.

Kiekvienoje Europos šalyje advokatų veikla turi savo ypatybių, kurios yra sąlygotos skirtingų tradicijų ir atspindi vienos ar kitos valstybės teisinės sistemos istorinę raidą. Paprastai advokatai sudaro atskirą profesinę kategoriją, kuri turi tam tikras išskirtines teises teisinių paslaugų srityje ir ypač atstovavimo teismuose požiūriu. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Graikija, ne tik atstovauti teismuose, bet ir kitas teisines paslaugas formaliai gali teikti tik advokatai. Tuo tarpu kitose šalyse teisinių paslaugų sritis yra labiau liberalizuota. Pavyzdžiui Suomijoje atstovauti visuose teismuose gali ne tik advokatai. Kai kuriose šalyse (Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kt.) išimtinai advokatams yra paliktas atstovavimas tik kai kuriuose teismuose.

Daugumoje Europos valstybių advokatai sudaro vieningą profesinę grupę, tačiau kai kur (Didžioji Britanija, Lenkija) ji yra padalinta dar bent į dvi kategorijas, kiekviena iš kurių turi specifinį vaidmenį teisinių paslaugų srityje.

Kaikuriose Europos šalyse advokatai išlaiko specifinį atskiros gildijos statusą, kas reiškia, kad ne kiekvienas teisininkas gali praktikuoti kaip advokatas. Paprastai advokato teisės ir vardas yra įgyjami ne tik sėkmingai baigus teisės studijas, bet dar
atlikus tam tikrą praktiką bei išlaikius papildomus egzaminus. Šiuo požiūriu išsiskiria Ispanija, kur teisinio universitetinio išsilavinimo turėjimas yra faktiškai vienintelis reikalavimas asmenims, norintiems užsiimti advokato praktika.

Paprastai advokatai praktikuoja kaip nepriklausomi (self employed) asmenys, kurie gali asocijuoti savo veiklą su kitais partneriais. Tačiau advokatų bendros veiklos formos daugelyje šalių yra ribojamos (ypač kompanijų, kurios yra ribotos civilinės atsakomybės teisės subjektai) steigimo prasme. Net ir tais atvejais, kai ribotos atsakomybės advokatų firmos yra toleruojamos, dažnai išlieka neribota advokato atsakomybė jo konkretaus kliento atžvilgiu .

Faktiškai visose Europos valstybėse šalia advokatų tam tikras teisines paslaugas teikia ir kiti asmenys, dažnai net neturintys teisinio išsilavinimo, tačiau jų veikla paprastai yra apribota tik specialiomis sritimis. Dažniausiai jie negali arba gali tik tam tikrais atvejais atstovauti savo klientų teismuose.

2. Advokatai – profesine veikla užsiimantys asmenys

Advokatų civilinės atsakomybės problemos Lietuvos teismų praktikoje dar nėra spręstos. Civilinės teisės doktrinoje šie klausimai dažniausiai nagrinėjami kartu su kitų profesine veikla užsiimančių asmenų – notarų, gydytojų, auditorių ir kitų atsakomybe.

Advokato ir advokato padėjėjo padėtis civiliniame procese ypatinga. Savo intelektine veikla, profesinėmis savybėmis jie ne tik teikia teisinę pagalbą klientams, atstovauja teisme jų interesams, bet ir padeda teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje. Reikia tei¬sėtai ginti, gerbti ir garantuoti ne tik kliento teises, bet ir veikti teisingumo labui.

Profesine atsakomybe yra vadinama konkrečios profesijos asmenų atsakomybė už netinkamą savo profesinių pareigų vykdymą. Profesine veikla besiverčiantiems asmenims yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams.

Kyla klausimas, ar advokatų ir advokatų padėjėjų veikla gali būti priskirta profesinės veiklos kategorijai, jei taip, kokie kriterijai leidžia priskirti?

Jau pats advokato arba advokato padėjėjo statusas visuomenės akyse suponuoja nuomonę, kad šie asmenys turi specialių žinių ir praktinių įgūdžių, jais valstybė pasitikėjo su¬teikdama teisę teikti teisines paslaugas asmenims. 1998 m. Teisinės sistemos reformos metmenų redakcijoje buvo nurodyta, kad teisinės pagalbos kokybei ir efektyvumui teisme užtik¬rinti sudaromos sąlygos bei skatinama įgyvendinti nuostatą, kad fiziniams asmenims tei¬smuose atstovautų advokatai. Toks įstatymo leidėjo pasitikėjimas grindžiamas atitinkamais kriterijais.

Advokatams (kaip ir kitiems profesine veikla besiverčiantiems asmenims) yra priva¬loma turėti atitinkamą kvalifikaciją. Tam, kad asmuo galėtų būti pripažintas advokatu, visų pirma jis turi turėti teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Jei būsimasis advokatas neturi penkerių metų teisinio darbo stažo, tada turi atlikti ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą.

Šie reikalavimai susiję su siekimu, kad būsimi advokatai turėtų geresnę kvalifikaciją, daugiau ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, kad jų teikiamos paslaugos ateityje taptų kokybiškesnės, būtų mažesnė profesinių klaidų tikimybė. Be atitinkamo išsilavinimo ir praktikos, kaip vieną iš pripažinimo advokatu sąlygų įstatymas numato ir kvalifikacinio egzamino išlaikymą. Jo metu patikrinamos būsimo advokato žinios, įgytos studijų ir advokato padėjėjo praktikos metu. Kaip viena iš advokatu tapusio asmens pareigų numatyta pareiga nuolat kelti savo kvalifikaciją. Minėti reikalavimai parodo, kad advokato profesinės veiklos pobūdis reikalauja specialaus profesinio pasirengimo, o tai apima tiek teori¬nių, tiek praktinių dalykų išmanymą.

Advokatams ir advokatų padėjėjams, atstovaujantiems klientų interesams, būtina lai¬kytis ne tik įstatymų, bendrųjų moralės reikalavimų, bet ir atitinkamų profesinio elgesio rei¬kalavimų, suformuluotų Advokatų profesinės etikos kodekse. Tai taip pat laikytina viena iš profesinės veiklos ypatybių.

Sudėtingėjant ekonominiams santykiams, didžiąją dalį jų sureguliavus teisės normo¬mis, daugeliui visuomenės narių, neturintiems teisinio išsilavinimo, sunku susigaudyti dau¬gybės teisės aktų nuostatuose, tinkamai realizuoti savo teises patiems, be profesio¬nalaus teisininko pagalbos. Todėl profesionalios teisinės paslaugos visuomenei yra būtinos.

Kitas kriterijus, kuriuo vadovaujantis galima advokatus priskirti prie profesine veikla besiverčiančių asmenų, yra reikalavimas prieš pradedant vykdyti profesinę veiklą apsidrausti civilinę atsakomybę. Advokatūros įstatyme nurodyta, kad minimali draudimo suma yra 100 000 litų vienam draudiminiam įvykiui. Senajame Advokatūros įstatyme buvo
mažesnė 50 000 litų suma. Šis pakeitimas atsirado atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis ad¬vokatų dirba su užsienio kompanijomis ir jų sudaromų sandorių sumos dažnai gerokai viršijo įstatyme numatytą minimalią draudimo sumą.

Minėti kriterijai leidžia teigti, kad advokato vykdoma veikla yra tikrai ypatinga, palyginti su kitomis veiklos rūšimis, jai yra taikomi griežti reikalavimai, todėl advokatai yra priskiriami prie profesine veikla besiverčiančių asmenų, kurių profesinė atsakomybė yra specifinė.

3. Advokatų vaidmuo civiliniame procese

Teisminis piliečių teisių gynimas – tai sudėtinga procesinių veiksmų visuma, ir čia svarbų vaid¬menį atlieka advokatūra. Būtent advokatai atlieka atstovavimo civiliniame procese funkciją. Pirmaisiais Lie¬tuvos nepriklausomybės atkūrimo metais advokatai daugiausiai dalyvavo baudžia¬mosiose bylose, o dabar dėl įvairių prie¬žasčių padėtis radikaliai pasikeitė, nors ad¬vokato veikla civilinėse bylose dažnai yra sudėtingesnė, nes jai reikia daugiau profe¬sinio atidumo ir fizinės ištvermės, laiko są¬naudų. Kita vertus, dalyvaudamas, pavyzdžiui, civilinėse ūkinėse komercinė¬se bylose, jis turi galimybę gauti gerokai didesnius honorarus negu baudžiamosio¬se bylose. Todėl advokato darbo ir išlaidų, susijusių su jo profesine veikla, apmokėji¬mas nepasiturinčių, nesugebančių ginti sa¬vo teisių asmenų civilinėse bylose yra itin aktualus klausimas. Advokato, tei¬kiančio teisinę pagalbą tokiose bylose, dar¬bas turėtų būti apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų. Tada advokato teisinė pa¬galba daugeliui piliečių būtų prieinames¬nė, išsiplėstų jos mastai, kartu sustiprėtų ir teisinė šių piliečių interesų gynyba.

Atstovavimas civiliniame procese – tai specifinė veikla, reikalaujanti atitinkamos kvalifi¬kacijos, atidumo, rūpestingumo, oratorinių sugebėjimų. Atstovas padeda ne tik šalims tinka¬mai ginti savo interesus, bet ir teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK) teisė atsto¬vauti teisme pagal pavedimą paliekama numatant nedideles išimtis tik advokatams ir advokatų padėjėjams. Šiuo pasirinkimu įstatymų leidėjas dar kartą patvirtino, kad atstovavimas teisme yra svarbi visuomenei ir valstybei veikla, kurią vykdantys asmenys klientams turi ga¬rantuoti kokybiškas paslaugas, o klaidos ar nepakankamo atidumo atveju – teisingą žalos atlyginimą. Taigi kalbant apie atstovavimą pagal pavedimą atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sutrumpėjo sąrašas asmenų, galinčių būti tokiais atstovais. Iš esmės yra dviejų rūšių atstovavimas pagal pavedimą: kai atstovas yra pašalinis asmuo ir kai atstovas nėra pašalinis asmuo. Jeigu atstovas yra pašalinis asmuo, fiziniam asmeniui gali atstovauti tik advokatai, tai yra įstatymo nustatyta tvarka įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą, ar jų padėjėjai. Šios sąlygos išimtis yra tik jei asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą atstovauja savo artimiesiems giminaičiams, sutuoktiniui arba sugy¬ventiniui. Kita išimtis – profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos na¬riams darbo teisinių santykių bylose. Taip pat vienas iš bendri¬ninkų kitų bendrininkų pavedimu gali atstovauti teisme. Kitais atvejais kiti asmenys, net ir turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali atstovauti civilinėje byloje. Viena iš svarbesnių priežasčių tokiom išimtims – atstovo ir atstovaujamojo teisiniai santykiai pagal savo pobūdį yra fiduciariniai (pasiti¬kėjimo), todėl atstovas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atsto¬vauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Tai yra ne tik teisinė, bet ir profesinė mora¬linė jo pareiga. Minėtas išlygas lemia ypa¬tingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga), arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesniu silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu.

Iš kitos pusės atstovaujamojo civilinėse bylose pasirinkimo ribojimus lemia keletas priežasčių, o pirmiausiai tai, kad tik advokatai privalo drausti savo civiline atsakomybę, tik advokatūroje yra aiški savivaldos, taigi ir savikontrolės sistema, tai yra garbės teismas ir galiausiai advokatai yra išlai¬kę reikiamus kvalifikacinius egzaminus, įrodančius, jog jų žinių pa¬kanka konsultuoti. Advokatų padėjėjai atitinkamas teises turi todėl, kad už juos visiškai atsako advokatai – jų praktikos vadovai.

Tačiau šiuo atveju gali kilti klausimas, ar nėra ribojama asmenų pasirinkimo laisvės principas.

4. Etikos taisyklių taikymas civiliniame procese

Vienas svarbiausių dalykų, skiriančių vieną profesiją nuo kitos, yra pačiu tos profesijos nariu sukur¬tas ir įgyvendinamas profesinio elgesio kodeksas. Daugelio užsienio šalių teisininkai jau seniai vado¬vaujasi etikos arba profesinio elgesio kodeksais dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aiškus etikos kodeksas kelia teisininko pro¬fesijos vertę, didina klientų pasitikėjimą, stiprina teisi¬ninkų nepriklausomybę. An¬tra, teisininkai, kurdami etikos kodeksus ir vadovaudamiesi jais mažina valdžios kontrolės būtinybę ir savo ruožtu saugo savo nepriklausomybę.
Trečioji priežastis tokiam kodeksui atsirasti ir Lietuvoje buvo tai, kad dėl užsienio šalyse galiojančių etikos ko¬deksų užsienio klientai, vers¬lininkai, teisininkai tikisi, jog Lietuvos teisininkai taip pat vadovaujasi panašiu kodeksu, o jo nesant užsieniečiams gali atsirasti kliūčių imantis verslo ar kreipiantis teisinės konsultacijos Lietuvoje. Šias priežastis sustiprina ir profesijos reikalavimai bei finansinė nauda. Dėl išskirtinio teisininko profesijos santykio su teise ir advo¬katu, sprendžiančiu klientų asmeni¬nius reikalus ar verslo problemas, santykių su klientais teisininkai privalo turėti elgesio taisykles.

Ne visada lengva apibrėžti, koks elgesys yra tinkamas. Juo labiau, kad daugelyje šalių jis suprantamas skirtingai. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose plačiai paplitęs sąlyginis mokestis, kai tam tikras procen¬tas nuostolių atlyginimo sumos, kurią gauna advokatas iš kliento, laimėjęs bylą, vadovaujantis etikos taisyk¬lėmis draudžiamas daugelyje Eu¬ropos šalių.

Antra vertus, Europoje dažna praktika, kai vienos šalies advokatas, nesant kitos šalies atsto¬vo, konsultuojasi su teisėju dėl bylos. Jungtinėse Amerikos Valstijose daž¬niausiai draudžiama . Net ir toje pačioje šalyje gali įvykti įvairių pokyčių, verčiančių keisti ir papildyti profesinio elgesio taisykles.

Akivaizdu, kad teisininkų profesinės etikos kodeksas turi atsižvelgti į kiekvienos teisinės srities teisininkų veiklos ypatybes. Atkreipti¬nas dėmesys, kad Advokatų profesinės etikos kodekso projekte (pir¬mą kartą mūsų šalies istorijoje!) buvo bandoma kompaktiškai susisteminti, kodifikuoti vi-sų šalies teisininkų etikos pagrindines nuostatos. Bendras visų specialybių tei¬sininkų etikos kodeksas veiksmingiau, kompaktiškiau harmonizuotų ir suderintų kiekvienam teisininkui reikšmingas etikos nuostatas. Pagaliau tokiu kodeksu teisinin¬kui patogiau naudotis praktiškai. At¬skirų specialybių teisininkų etikos taisyk¬lių rinkiniai tik nepagrįstai susmulkintų bendruosius ir nedalomus visoms pagrin¬dinėms teisininkų institucijoms būdingus principus. Tarybiniais laikais iš visų teisinės sistemos darbuotojų grupių etikos kodeksą turėjo tik advokatai. Toks advokatų, dažniau¬siai atstovaujančių klientų interesams ginčuose su valstybe, išsiskyrimas, palyginti su prokurorais, kurie, kaip valstybės pareigūnai, buvo nuo jos priklausomi, tada buvo labai nau¬dingas. Advokatai, turėdami savo etikos kodeksą ir patys jį įgyven¬dindami, tapo labiau nepriklausomi, pakilo jų prestižas. Dabartinėje Lietuvoje prokurorai atstovauja pavieniams asmenims, bendrovėms ir jiems, kaip ir advokatams, reikia va¬dovautis etikos kodeksu. Taigi jiems toks kodeksas irgi būtinas.

Reikia įvertinti specialius kiek¬vienos srities darbuotojų santykius ir pareigas, taip pat etikos kodeksus de¬rinti su skirtingais teisinės sistemos grupių poreikiais. Pavyzdžiui, proku¬roro, sužinojusio faktą, padėsianti įrodyti kaltinamojo nekaltumą, pa¬reiga visiškai skirtinga, nei advokato, išsiaiškinusio, kad jo klientas yra tikrai kaltas. Pavyzdžiui, teisėjams ar kitiems valstybės tarnautojams gali būti uždrausta dalyvauti politikoje, tačiau toks ribojimas advokatams netiktų. Kaip pavyzdį, galima pateikti argumentą, kad notarų etikos reikalavimai gali būti tokie patys kaip ir advokatų, tačiau galimos tik notarų veiklai būdingos situacijos.

Nors daugelio šalių tam tikros etikos taisyklės įvairuoja dėl teisinin¬ko profesinės veiklos sričių arba keis¬tinos dėl visuomeniniu pokyčių, tačiau yra bendrieji principai, kuriais grin¬džiama teisinė etika.

Daugelis teisininko pareigų nurodyta Profesinio elgesio taisyk¬lėse, materialinėje ir profesinėje teisėje. Advokatas taip pat vadovau¬jasi asmeniniu sąmoningumu ir savo teisinės srities kolegų pritarimu. Jis turi siekti aukščiausio profesinio meistriškumo, tobulinti teisę ir savo pavyzdžiu reikšti darba¬vimosi visuomenei idealus. Advokato, kaip kliento atstovo, teisinės sistemos elemento ir piliečio, pareigos dažniausiai yra suderinamos. Kai oponuojanti šalis gerai atstovaujama, advokatas gali uoliai atstovauti savo klientui ir ginti jo interesus, ir kartu siekti teisin¬gumo. Taip pat jis gali būti tikras, jog kliento informacijos saugojimas atitinka visuomenės interesus, ir žmonės, žinodami, kad jų teisiniai įpareigojimai tvarkomi konfidencialiai, bus labiau linkę naudotis teisinėmis paslaugomis. Tačiau teisinėje praktikoje pasitaiko, kad advokato pareigos viena kitai prieštarauja.

Dažniausiai sudėtingų etikos problemų kyla dėl konflikto tarp jo pareigos klientui ar teisinei sistemai ir paties advokato kaip sąžiningo asmens, siekiančio likti teisingu ir kartu užsidirbti pakankamai lėšų pragyvenimui, interesų. Juk advokatai ne visada atstovauja sąžiningų klientų interesus. Tačiau advokato, kaip kliento atstovo, negalima tapatinti su pačiu klientu. Jis gali turėti savo poziciją konkrečiu klausimu, tačiau etiniais sumetimais advokatas negali veikti priešingai savo atstovaujamojo interesams. Be to, profesinio elgesio taisyklės numato tokių kon¬fliktu sprendimo būdus. Vadovau¬jantis šiomis taisyklėmis, gali atsirasti daug sudėtingų profesinio diskretiš¬kumo klausimų. Jie turi būti spren¬džiami priimant profesionaliai tinka¬mus
morališkai teisingus spren¬dimus vadovaujantis svarbiausiais taisyklėse nurodytais principais.5. Advokatų veiklos principų reikšmė

Visų pirma, reikėtų sufor¬muluoti advokato profesijos praktiniame darbe keliamus reikalavimus. Čia būtina nurodyti, kad advokatas turi būti gerai iš¬studijavęs įstatymus ir būti sąžiningas, kuk¬lus, nepriekaištingai elgtis ne tik teismo procese, bet ir kitose įstaigose bei buityje.

Praktikoje dar būna atvejų, kai advoka¬tas, neturėdamas pakankamai teisinių žinių arba gerai nepasirengęs bylai, negina rei¬kiamai kliento interesų. Tokią gynybą tai¬syklėse reikia smerkti ir nurodyti, kad už tai atsakoma drausmine tvarka.

Tais atvejais, kai advokatas nujaučia, kad jam nepakanka žinių patarimui duoti ar siūlomai bylai vesti, privalo atsisakyti nuo tokio pavedimo ir prašyti vedėją paskirti ki¬tą. Žinoma tai nereiškia, kad sudėtingesnei bylai vesti visada reikalingas koks nors išgarsėjęs advokatas. Advokatas turi pasitikėti savo jėgomis. Tačiau kiekvie¬nu konkrečiu atveju advokatas turi ir kri¬tiškai vertinti savo žinias. Jeigu trūksta tei¬sinių žinių arba praktinio darbo ir gyveni¬mo patyrimo, tai geriau kurį laiką nevesti sudėtingų bylų, nes priešingu atveju nebus gerai įvykdyta gynybos funkcija. Reikėtų iš¬vardyti visus atvejus,tiek įstatyminius, tiek etinius, kada advokatas negali priimti pa¬vedimo. Praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai advokato populiarumas netolygus jo kvalifikacijai.

Reikėtų užfiksuot to¬kį pagrindinį advokato veiklos principą, kad jo tikslas – ne pavestą bylą laimėti, o, ginant teisėtus kliento interesus, panaudoti visas teisėtas gynybos priemones ir būdus bylos aplinkybėms objektyviai ištirti ir tiesai nu¬statyti. Iš šio svarbaus principo išplauktų, kad advokato veiksmai, kuriais siekiama iškraipyti teisėtas gynybos priemones bei bū¬dus, būtų traktuojami kaip taisyklių pažei¬dimas. Prie tokių veiksmų priskirtinas, pa¬vyzdžiui, prašymas bylą atidėti, turint tikslų ją vilkinti. Dėl tokio advokato elgesio nu¬kenčia priešingosios šalies interesai ir berei¬kalingai eikvojama teismo lėšos bei laikas. O tokių pavyzdžių praktikoje pasitaiko.

Negali advokatas teismui pateikti rašy¬tinių įrodymų, kurių išdavimo ar turinio tik¬rumu pats abejoja. Tokių atvejų yra daž¬niausiai civilinėse bylose, kai klientai netei¬sėtai gauna įvairių dokumentų (pažymų, sąskaitų, aktų) ir pateikia advokatui. Su¬prantama, kad advokatas negali atsakyti už neteisingus dokumentus, nežinodamas, ko¬kiomis aplinkybėmis jie gauti, jis negali at-sakyti ir už žinias, kurias suteikia klientas.

Advokatas, atlikdamas profesines parei¬gas, yra nepriklausomas įstatymų numaty¬tose ribose. Tačiau, nors ir būdamas sava¬rankiškas proceso dalyvis, jis turi tartis su atstovaujamuoju bylose dėl savo pozicijos, privalo supažindinti klientą su jo interesų gynybos sistema. Praktikoje kartais advokatai be pagrindo įgaliotojų neinformuoja, kaip gins jų interesus civilinė¬se bylose.

Atstovaudamas kliento interesams civi¬linėse bylose, advokatas turi taktiškai ir mandagiai elgtis su priešingąja šalimi ir jos atstovu. Kartais ginčą stengiamasi užbaigti taikos sutartimi. Šiuo reikalu vedamos tarp šalių derybos, ir šalys bei jų atstovai gauna žinių bei duomenų, kurių byloje iki tol nebuvo. Todėl reikėtų nustatyti, kad tais at¬vejais, kai byla nebaigiama taikos sutarti¬mi, advokatas per visą procesą negali remtis žiniomis, kurias jis sužinojo iš priešingosios šalies, kalbėdamasis dėl taikos sutarties su¬darymo.

Taigi, remiantis šiais argumentais, svarbu paminėti ir aptarti Advokatūros įstatymo 5 straipsnį, kuris įtvirtina advokatų veiklos principus. Būtent jie vienaip ar kitaip atspindi jų profesinio elgesio normas ir parodo advokatų etikos taisykles.

5.1 Advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas

Teisininko profesijai būdin¬ga savivalda. Kadangi advokatas irgi priskiriamas šiai kategorijai, jam tas principas taipogi yra taikomas. Nors savivalda būdinga ir kitoms profesijoms, advokato pro¬fesija unikali, nes glaudžiai susijusi su valdžios ir įstatymų vykdymu. Šis ry¬šys pasireiškia tuo, kad didžiausi tei¬sinės profesijos įgaliojimai suteikti teismams. Kai advokatų veikla atitin¬ka nustatytus profesinius reikala¬vimus, mažiau galimybių valdžiai ją reguliuoti. Be to, savivalda taip pat padeda advokatams likti nepri¬klausomiems nuo valdžios. Nepri¬klausomi teisininkai – svarbi jėga, užtikrinanti, kad valdžia laikytųsi įstatymų.

Sąlygiška advokato auto¬nomija suteikia atitinkamų savival¬dos įsipareigojimų. Advokatai turi užtikrinti, kad jų savivalda yra visuo¬menės labui, o konkrečiau – atlikti atstovavimo funkciją tų asmenų atžvilgiu, kuriems to labiausiai reikia. Visi advokatai atsako už Advokatų profesinės etikos taisyklių laikymąsi, privalo padėti vieni kitiems jų lai¬kytis. Šių taisyklių pažeidimas kom¬promituoja jų nepriklauso¬mybę ir pažeidžia visuomenės, kuriai jie darbuojasi, interesus.

Advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Visi Lietuvos Respublikos advokatai vienijasi į juridinį asmenį, vadinamą Lietuvos advokatūra, kurios buveinė yra Vilniuje. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių ir tai irgi
parodo jos savarankiškumą nuo valstybinės valdžios. Lietuvos advokatūra koordinuoja advokatų veiklą, atstovauja advokatų interesams valstybės institucijose bei tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose; teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja advokatų veiklą bei atlieka daug kitų funkcijų. Advokatų taryba kaip Lietuvos advokatūros valdymo organas priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui, už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas.

Visa ši savarankiška sistema užtikrina advokatų nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, o tai yra prielaida tinkamai įgyvendinti jų pagrindinę funkciją – teikti teisinę gynybą asmenims.

5.2 Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4533 žodžiai iš 9061 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.