Agrarinė ES politika
5 (100%) 1 vote

Agrarinė ES politika

Įvadas

Žemės ūkio veikla buvo, yra ir bus ypatingai reikšminga ES identitetui. Europos Sąjungoje ūkininkavimas nėra vien tik maisto ar pluošto gamyba. Subalansuoto žemės ūkio modeliui įgyvendinti reikia politikos, išplitusios per visą Europos teritoriją, politikos, kuri būtų ekonomiškai ir socialiai subalansuota, tausojanti aplinką, orientuota į rinką ir paprastesnė, nepaisant Europos šalių ir regionų skirtingumo.

Jei norime, kad Europos žemės ūkio modelis išliktų ir klestėtų, jis turi būti suderintas su ūkininkais, vartotojais ir mokesčių mokėtojais bei atitikti tarptautines taisykles. Besikeičiančiame pasaulyje išsaugojimas nėra įmanomas be adaptavimo. Status quo tik susilpnintų mūsų gebėjimus išlaikyti modelį, jau nekalbant apie jo sustiprinimą, ir neleistų išsaugoti geras gyvenimo sąlygas mūsų Bendrijos ūkininkams. BŽŪP istorija

Pirmaisiais pokario metais Europos žemės ūkio politika sprendė maisto stygiaus problemą. Tuomet ž.ū. gamyba tesudarė 2/3 prieškarinio lygio, o kai kuriose šalyse – ir dar mažiau. Vakarų Europoje stigo maisto, o miestuose atsikuriančiai pramonei – darbo rankų. Reikėjo kuo skubiau patenkinti tuos poreikius. Tai buvo galima padaryti tik keliant našumą žemės ūkyje, didinant laukų ir gyvulių produktyvumą. Tad Vakarų valstybės ėmėsi spręsti šią problemą sutelktomis jėgomis – kurdamos bendrą žemės ūkio politiką.

Todėl dar steigiamojoje Romos sutartyje buvo numatyta sukurti BŽŪP. Romos sutartimi šešios šalys – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika – sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB). Sutartis įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į “bendrąją rinką”. Tai reiškė, kad tarp šalių narių buvo panaikinti muitai ir prekybos apribojimai. Tuomet tai buvo didelis laimėjimas. Romos sutarties 39 str. nustatyti penki tikslai, kuriais siekiama subalansuoti gamintojų ir vartotojų interesus; 40 str. numatytos bendros rinkų organizavimo priemonės, tačiau detalės liko neaptartos; 43 str. buvo išdėstytos procedūros, pagal kurias Ministrų Taryba priimtų reglamentus, direktyvas ir sprendimus, remdamasi Komisijos pasiūlymais bei pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Romos sutarties II priede išvardyti ž.ū. produktai, priklausomi nuo BŽŪP. Tai “pirmos stadijos” perdirbimo produktai, pvz., malimo pramonės produktai ir pieno produkcija, bet ne tie produktai, kurie yra gaunami iš “antros stadijos” perdirbimo (tačiau ir į II priedą neįeinantys produktai taip pat priklausė nuo BŽŪP mechanizmų).BŽŪP tikslai (Romos sutarties 39 str.):

1) padidinti ž.ū. gamybą (didinant našumą, remiant techninę pažangą, užtikrinant racionalią ž.ū. gamybos plėtrą ir optimalų gamybos veiksnių bei darbo jėgos panaudojimą);

2) užtikrinti pakankamą žemdirbių pragyvenimo lygį;

3) stabilizuoti rinkas;

4) užtikrinti stabilų ž.ū.produkcijos tiekimą;

5) užtikrinti, kad maistas pasiektų vartotojus už priimtinas kainas.

Pasirašius Romoje EEB sutartį, buvo oficialiai pripažinta, kad ž.ū. gamybą būtina subsidijuoti ir subalansuoti valstybinius interesus. Tačiau integruoti (įjungti) žemės ūkį į bendrąją rinką buvo sudėtinga, mat kiekvienos šalies narės ž.ū. politika iki susijungimo buvo skirtinga, kaip ir parama, teikiama žemės ūkiui. Prancūzija, Vokietija, Italija labai protegavo (globojo) savo žemės ūkį. Tuo tarpu Belgija ir Nyderlandai liberalizavo prekybą (tai reiškia, kad tose šalyse buvo didesnė ž.ū. specializacija, jos labiau pasirengusios konkurencijos sąlygoms). EEB šalys narės turėjo ir skirtingų interesų žemės ūkyje. Nyderlandai norėjo plėsti labiau į eksportą orientuotą žemės ūkį, Vokietija ir Prancūzija siekė apginti smulkiuosius ūkininkus. Tačiau BŽŪP galėjo veikti tik tuomet, jei visose EEB narėse galioja vienodi ž.ū. politikos principai. Po ilgų derybų 1962 m. buvo numatytos BŽŪP plėtojimo perspektyvos, pagrindiniai jos veikimo būdai bei principai, išlikę ir iki šių dienų: bendra ž.ū. rinka, bendros ž.ū. produktų supirkimo kainos ir kitos paramos rūšys, vieninga išorinė rinkos apsauga (importo muitai) ir finansinis solidarumas.BŽŪP plėtojimo principai:

• Vieninga rinka: laisvas ž.ū. produktų judėjimas ir bendros kainos;

• Bendrijos preferencijos (pirmenybės): poreikiai tenkinami Europos šalyse pagamintais produktais. Vidaus rinka saugoma nuo užsienio importo ir pasaulinių kainų svyravimo;

• Finansinis solidarumas: Europos rinkos kaštus padengia valstybės narės (bendras biudžetas ir perskirstymas;

• Nuo 1992 m. pajamas fermeriams garantuoja tiesioginė parama už patirtus nuostolius.

BŽŪP įgyvendinti prireikė beveik 10 metų. Kiekvienam ž.ū. produktui turėjo būti aptartos atskiros kainos ir valstybės reguliavimo mechanizmas. Plėtojantis ES, sudėtingesnė tapo ir jos ž.ū. politika, keitėsi prioritetai. Pradiniame etape didžiausias dėmesys buvo skiriamas kainų politikai. Didelės kainos skatino ž.ū. produktų gamybą. Jai augant, kainos mažėjo.

BŽŪP padėjo palaikyti ir Europos miestų bei periferijų ekonominį balansą. Ji padėjo sudaryti palankias ekonomines sąlygas ž.ū. produktų gamintojams ir ne itin dideles kainas vartotojams. Tokia politika padėjo
sumažinti žmonių imigraciją iš kaimų į miestus, mat kaime stengiamasi sudaryti panašias gyvenimo sąlygas ir pajamas kaip mieste. BŽŪP dėka Europos ūkininkai per palyginti trumpą laiką pasiekė stulbinančių rezultatų. Jie ne tik aprūpina Europą būtiniausiais maisto produktais, didelė produkcijos dalis eksportuojama. Europos teritorija nedidelė, tačiau šis žemynas tapo ž.ū. gigantu. Net tokiose tankiai gyvenamose šalyse, kaip Olandija (Nyderlandai), Belgija, Vokietija dirbamos žemės plotai ir miškai užima 2/3 jų paviršiaus. Europa gauna didžiausią bulvių, rugių, kviečių, miežių derlių ir tik Pietų Amerika užaugina daugiau kukurūzų ir pagamina mėsos. Italija, Ispanija, Graikija gamina 75 proc. alyvų aliejaus pasaulyje. Tokių rezultatų padėjo pasiekti neregėtu mastu išaugęs Bendrijos valstybių laukų derlingumas ir gyvulių produktyvumas.

BŽŪP garantavo:

• supirkimo kainą;

• produkcijos pertekliaus supirkimą;

• mokesčius įvežamai produkcijai;

• paramą Bendrijos eksportui.

Buvo įdiegta dar viena priemonė – vadinamieji “žalieji pinigai”. Tai buvo išmokos, kuriomis žemdirbiams buvo kompensuojami dėl nacionalinių valiutų svyravimų atsiradę nuostoliai. Šios idėjos autorė Vokietija taip išlaikė didesnes kainas negu kitos valstybės narės.

Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti Romos sutartyje užsibrėžtus tikslus, bet kaip tik dėl to ir kilo itin aktualios problemos: ž.ū. gaminių perteklius; vis augančios lėšos, kurių reikėjo BŽŪP įgyvendinti. 1984 m. išlaidos žemės ūkiui pasiekė 70 proc. Bendrijos biudžeto. Lėšas žemės ūkiui reikėjo mažinti, nes jų reikėjo ir kitoms sritims.

Bendra žemės ūkio rinka

Šalių nacionalinės rinkos suvienytos į vieną BŽŪP produktų rinką. Tokiai rinkai funkcionuoti reikėjo:

• užtikrinti laisvą ž.ū. prekių judėjimą ES;

• panaikinti muitų mokesčius ir įvairius netarifinius apribojimus;

• sukurti vieningas konkurencijos taisykles visai ž.ū. rinkai;

• suvienodinti administracines procedūras;

• įvesti vienodas sanitarines ir veterinarines normas;

• sukurti bendrą išorinę rinkos apsaugą;

• sukurti bendrus vartotojų apsaugos principus.

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, nacionalinės rinkos paklūsta bendriesiems ES politikos reikalavimams, kartu išsaugodamos ir savo šalių interesus, įpročius, tradicijas. Bendroji rinka įeina į platesnę Europos šalių rinką ir yra sudėtinė pasaulio rinkos dalis, kuriai savo politiką diktuoja Pasaulio prekybos organizacija (įkurta 1995 m.). Ši tarptautinė organizacija skatina prekybos liberalizavimą, prižiūri, kad būtų vykdomi daugiašaliai prekybos susitarimai. Iki 1995 m. veikė Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos – GATT. Pirmieji susitarimai dėl tarifų nuolaidų įsigaliojo 1948 m. Bendroji ES ž.ū. rinka susideda iš daugelio prekių rinkų. Kiekvienas ž.ū. produktas (grūdai, pienas, mėsa, cukrus, paukštiena, kiaušiniai) turi savo rinką. Rinka – tai ne specialių gaminių parduotuvės ar jų tinklai. Rinka – tai žmonės, tam tikro produkto gamintojai, pardavėjai ir pirkėjai, naudojantys savo veikloje tam tikrą bendrą rinkotvarką. Grūdų rinka – pirmoji, kurioje imta taikyti reguliuojamoji rinkotvarka. Vietinių augintojų grūdus intervencinėmis kainomis pirkdavo tam tikslui įkurtos valstybinės intervencinės įstaigos. Atsiradus rinkoje grūdų pertekliui, intervencinės įstaigos juos laikydavo sandėliuose, iš kurių, atsiradus trūkumui, buvo papildoma grūdų rinka. Kainos būdavo nustatomos kasmetinėse Ministrų Tarybos derybose. Didėjant grūdų perprodukcijai ES šalyse, augant saugojimo išlaidoms, subsidijuojamam eksportui, buvo peržiūrima grūdų rinkotvarkos politika: mažinamos ir nuosekliai artinamos prie pasaulinių grūdų intervencinės kainos, reguliuojami pasėlių plotai, kompensacijomis skatinama mažinti jų gamyba. Paklusdama PPO reikalavimams, ES paskutiniu metu mažina subsidijuojamo eksporto apimtis ir įvairiais būdais ima reguliuoti grūdų gamybą.

Mėsos rinka iš pradžių rėmėsi dideliu importo poreikiu ir skirtingais muitais. Gerėjant apsirūpinimui savais produktais, pradėtos taikyti intervencinės kainos, o vėliau apribotas galvijų auginimas. Mėsos gamyba ES viršija jos suvartojimą (išskyrus avieną ir ožkieną). Valstybių narių apsirūpinimas atskiromis mėsos rūšimis labai įvairus.

Sukūrus bendrąją ž.ū. produktų rinką ir priėmus Bendrosios rinkos statutą, apie 1968 m. įsigaliojo vienodos ž.ū. produktų kainos visose valstybėse narėse. Apie 90 proc. šios rinkos kontroliuoja Bendrijos institucijų leidžiami specialūs teisės aktai, ribojantys laisvą konkurenciją. ES veikia klasikinis rinkos modelis, kuris remiasi ne laisvosios konkurencijos principais, o yra valdomas ES teisės aktų. Į reguliavimo sritį įeina ne tik žemės ūkis, bet ir prekyba ž.ū. prekėmis. Žemės ūkio prekės – tai žemdirbystės, gyvulininkystės bei žuvininkystės produktai ir su jais tiesiogiai susiję pirminio perdirbimo produktai.

Visos išlaidos BŽŪP dengiamos iš Bendrijos lėšų, gautų už surinktus importo mokesčius iš trečiųjų šalių bei įvairių rinkliavų (cukraus, margarino). Valstybės narės susitarė ir atsisakė šių įplaukų (anksčiau jos patekdavo į nacionalinius biudžetus). Europos
ūkio valdymo garantijų fondo (EŽŪVGF) būtinas lėšas papildo ir valstybių narių biudžetiniai įnašai: Prancūzija įneša 32 proc., Vokietija – 31,2 proc. fondo lėšų, tačiau išmokos iš fondo skirstomos nepriklausomai nuo to, koks kurios šalies indėlis (finansinis solidarumas). Finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinės integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių. Fondas nėra savarankiška institucija, o tik viena iš biudžeto sudedamųjų dalių. EŽŪVGF tvarko Europos Komisija, kuriai padeda Konsultacinis komitetas, sudarytas iš valstybių narių atstovų.

BŽŪP reformos

Visos ES šalys sutaria, kad perteklių būtina mažinti, o ateityje – ir visai jo išvengti. Kartu norima išsaugoti ūkininkų pajamas. Ši sudėtinga problema sprendžiama jau gana ilgą laiką, bet apčiuopiamų rezultatų vis dar nepasiekta.

1987 m. reforma – siekis mažinti perprodukciją ir išlaidas žemės ūkiui. Siekdama palengvinti pertekliaus naštą, Komisija pasiūlė kvotų režimą, iki tol (nuo 1984 m.) taikytą tik pienui ir cukrui, panaudoti ir kitiems produktams. Pasiūlyta taikyti ir vadinamąjį žemės atidėjimo principą. Tai reiškė, kad už žemės ūkiui nenaudojamą žemę fermeriams bus mokamos kompensacijos. Kitas svarbus momentas, kad Komisija paskatino kaimo plėtrą, kuriant darbo vietas, nesusijusias su ž.ū. gamyba. Po ilgų derybų 1988 m. šiems pasiūlymams buvo pritarta.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1734 žodžiai iš 5760 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.