Agresija
5 (100%) 1 vote

Agresija

1121

ĮVADAS

Agresija – tai individo elgesys, veiksmas ar nusiteikimas, nukreiptas į psichinės ar fizinės žalos suteikimą kitam. Agresija dažniausiai atsiranda kaip žmogaus reakcija į frustruojančią situaciją. Žmogaus pasirengimas agresyviam elgesiui vertinamas kaip sąlyginai pastovus asmenybės bruožas – agresyvumas.

Agresija – tai elgesio forma, nukreipta į kitą žmogų jo žalojimo ar įskaudinimo tikslu. Tačiau iškyla problema, nes kartais yra sunku įžvelgti tikruosius ketinimus. Juos galima interpretuoti tik susiejus agresyvius veiksmus su visu žmogaus elgesiu, nes veiksmas, padaręs žalos vienam žmogui, ne visada yra žala apskritai.

Agresija taip pat gali būti nukreipta į save. Kasdieninėje kalboje agresija dažnai vadinama smurtu ir žiaurumu.

Mano darbo tikslas – išanalizuoti agresijos priežastis remiantis įvairiomis teorijomis.

SITUACIJA

Dominykas – sunkus vaikas. Manau taip jį įvardintų dauguma Dominyką pažįstančių žmonių. Aplinkiniams sunkai suvokiama, iš kur pas vaiką tiek daug agresijos. Berniukas auga gražioje šeimoje, turi dvi nuostabias sesutes. Dominyko tėvai – išsilavinę, aukštas pareigas užimantys ir įtakingi asmenys. Jie daug dirba, todėl ne visuomet gali skirti pakankamai dėmesio vaikų auklėjimui. Todėl jie samdo auklę, kuri atsakinga už vaikų ugdymą. Nepaisant to, kad Dominykui nuo mažumės buvo skiepijamos moralinės normos, jis labai agresyviai elgiasi su aplinkiniais. Vaikas skriaudžia savo sesutes, neklauso tėvų, dažnai įsivelia į konfliktus su bendraamžiais.

Agresija – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, arba padaryti kokią nors kitą žalą. Agresijos būna įvairios formos. Agresyvų elgesį skirtingai aiškina įvairios teorijos.

PSICHOANALITINĖS TEORIJOS

Analitinės teorijos iš esmės yra dviejų krypčių, pagal tai, kuo agresija laikoma – įgimtu instinktu ar potencialu, ar aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padaryta žala.

Teze apie įgimtus agresyvius instinktus remiasi ir elgsenos tyrinėtojas Konradas Lorenzo. Jis žmonių instinktus lygina su gyvūnų instinktais. Lorenzo manymu, agresija, kuri nukreipta į kito žmogaus fizinį sužalojimą, kyla iš kovos instinkto, kuris žmogų išskiria iš kitų organizmų. Su šiuo instinktu susijusi energija kyla spontaniškai, kaip reakcija į agresiją sukeliančius aplinkos stimulus.

Antrajai krypčiai priskirtina J. Dollardo ir kitų hipotezė, teigianti, kad agresija visuomet yra frustracijos padarinys.

Visoms koncepcijoms bendra tai, kad jos agresijai priskiria įtampą mažinantį, vadinamąjį katarsio, efektą, t.y. agresija laikoma nusiraminimu, tuo ji ir patenkinama.

Agresija kaip mirties instinktas

Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją. Šios teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

Sigmundo Freudo požiūriu, agresija yra įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Lytinio instinkto tikslas – palaikyti gyvybę, juo siekiama nuslopinti lytinę įtampą, o mirties instinktas siekia panaikinti bet kokią įtampą, taigi ir paties gyvenimo sąlygotą.

Mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.

Seksualumas ir agresija, pasak Freudo, panašūs tuo, jog būdami autentiškos formos ir stiprūs individo gyvenime jie gali veikti tik atskirai, antraip jie jau nebūtų tokie galingi ir pasikeistų kokybiškai.

Ego kontroliuoja ir valdo instinktus per gyvybės mechanizmus. Agresijos atveju tai – sublimacija, pasireiškianti plūdimusi, keiksmais bei sąmoju, identifikavimasis su užpuolėju, vaizdavimas, kad nieko neįvyko, degradacija ir peradresavimas. Pastaruoju atveju atsakomybė už agresyvius norus ar veiksmus suverčiama aplinkos įtakai, pavyzdžiui, kitiems žmonėms, arba atsisakoma patenkinti agresyvius savo norus ir tarnaujama oficialiems asmenims – policijai ar valstybei.

Iš pradžių Freudas manė, kad agresija – tai aplinkos pajungimas savo interesams, paskui laikė ją lytiniu, gyvybės instinktu ir galiausiai pavadino mirties instinktu. Tokie skirtingi požiūriai apsunkino Freudo teorijos apie agresiją interpretavimą ir sukėlė daug painiavos.

Agresijos psichodinamika

Agresija, kuri yra reakcija į frustraciją, čia suprantama kitaip nei frustracijos ir agresijos hipotezėje, kurioje neatsižvelgiama į pasąmonės įtaką ir laikomasi vienpusiško požiūrio. Jau ankstyvoje vaikystėje reikia mokytis išgyventi frustraciją ir suvokti, kad realybė iš esmės neneigia Ego, o tik jį apriboja. Padedant supratingiems ir geranoriškiems tėvams, galima išmokti nepasiduoti frustracijai.

Reikia skirti konstruktyvią agresiją, kuri nesusijusi su konfliktu, ir destruktyvią, iš konfliktų kylančią agresiją.

Konstruktyvi agresija padeda asmenybei tobulėti, tai domėjimosi aplinka išraiška. Vaiko veiksmus sąlygoja jo poreikiai : vaikas griebia rankomis motiną, aplinkui esančius daiktus, nes tai būtina sąlyga jam vystytis. Tokį santykį su žmonėmis ir daiktais reikia vertinti kaip asmenybės ego funkcionavimą. Labai svarbu
skatinti vaiką, kai jis pradeda bendrauti su aplinka, netrukdyti nepastebėjimu ar draudimais. Daugelį tėvų toks vaikas erzina, jie ima reaguoti pasyviai. Nesuprasdami vaiko poreikio tyrinėti ir užvaldyti aplinką, tėvai stabdo jo Ego raidą ir savo elgesiu padeda atsirasti destrukcijai. Baimė ir destrukcija tuo didesnė, kuo anksčiau kilo konfliktas su motina.

Psichologiniu požiūriu sveikoje, t.y nekonfliktiškoje šeimoje, kaip teigia Erikas H. Eriksonas, tėvai tobulėja kartu su vaikais.

Tačiau jei suaugusieji šeimoje piktnaudžiauja savo viršenybe ir naudoja ją silpnesniųjų priespaudai, kad patenkintų savo interesus, dažnai atsitinka, kad tokioje situacijoje vaikas identifikuojasi su užpuolėju. Pasikeičiama vaidmenimis : užpultasis vaikas tampa agresoriumi ir į aplinką ima reaguoti destruktyviai.

Į vidų nukreipta destrukcija vadinama mazochizmu; agresija prieš patį save laikytinas ir paklusnus, nuolankus elgesys. Tokia destrukcija gali baigtis savižudybe ar bandymu nusižudyti.

SOCIALINIO MOKYMO TEORIJA

Socialinio mokymo teorija asmenybės sampratą nagrinėja socialiniame kontekste, t.y. tuos asmens elgesio aspektus, kuriuos jis įgyja šiame socialiniame kontekste. Taigi asmenybė yra apibrėžiama per socialinio elgesio modelius. Ši kryptis asmenybės sampratai taiko mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsnius, ypač pabrėždama būdus, kuriais asmenybė veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veika asmenybę.

Socialinių agresijos modelių autoriai mano, kad agresyvaus elgesio atsiradimas sietinas ne su individu, o su visuomeninėmis sąlygomis. Agresyviai reaguoti išmokstama per tiesioginius ir pakaitinius pastiprinimus. Agresija laikoma operantiniu elgesiu, iš esmės nesiskiriančiu nuo kitų operantinių veiksmų.

Tiesioginiu pastiprinimu laikomas apdovanojimas už agresyvius veiksmus : jei jie pasiekia rezultatą, tai naudojami ir toliau – jie išmokstami. Taigi agresija vadinami veiksmai, kurie efektyviai pašalina trukdymus, keliančius grėsmę organizmui.

Pavyzdžiui, jei šeimoje, mokykloje, tarp pažįstamų ar per žiniasklaidą matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, agresija išmokstama esant pakaitiniam pastiprinimui. A. Bandura‘os atlikti eksperimentai patvirtina, kad vaikai agresyvius modelio veiksmus mėgdžioja tuomet, kai tie veiksmai apdovanojami. Stebint modelius išmokstama naujų veiksmų arba liaujamasi slopinti jau išmoktus agresyvius veiksmus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1107 žodžiai iš 2121 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.