Agresija ir ja nulemiantys veiksniai
5 (100%) 1 vote

Agresija ir ja nulemiantys veiksniai

1121

Agresija ir ją nulemiantys faktoriai

R e f e r a t a s

ĮŽANGA

Šiandieniniame gyvenime mes gana dažnai mes susiduriame su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis. Tai ypač ryškiai pasireiškia jaunimo tarpe. Yra labai daug šitą nulemiančių veiksnių.

Žmogaus agresyvumas priklauso tai bendravimo klasei, kuri gali būti suprasta tik išnagrinėjus daug mokslinių disciplinų-natūralių ir socialinių. Taip remiantis visa eile natūralinių mokslų-biologija, biochemija, genetika ir t.t,buvo padarytos išvados leidžiančios pradėti agresyvumo gilesnį tyrimą. Čia nemažai reikšmės turi ir socialiniai mokslai, nes agresyvumo įsivaizduoti kur nors kitur nei pačioje visuomenėje, paprasčiausiai neįmanoma, kaip ir negalima paaiškinti pačios visuomenės, nežinant agresyvaus elgesio įpatumų ir jį sukeliančių veiksnių.

***

Garsus psichologijos tyrinėtojas D.Zilmanas mano, kad bet kokioje civilizuotuoje visuomenėje neįmanoma dirbtinai sukurti tokių salygų, kurios priverstų žmones pulti vienas ant kito, ar netgi ažmušinėti tos pačios rūšies individus. Nepateisinamas, anot jo, ir eksperimentiniai tokių aplikybių sukūrimai, kurie galėtų iššaukti prievartą, karus ir t.t. Bet čia ir kyla klausimas: kokių metodų pagalba ir kokiomis priemonėmis, būtų galima išsiaiškinti apie agresijos pasireiškimą.

Plačiausiai naudojamu metodu yra naudojama stebėjimai ir eksperimentai. Pats pagrindinis darbas-išvadų pateikimas apie rezultatus, gautus stebėjimo metu ir laboratorijose.

Vieni mokslininkai pripažįsta laboratorinius bandymus, kaip didelę paramą sprendžiant šį klausimą, kiti mano, kad jų rezultatų nereikia taikyti realiame gyvenime, o eksperimente reikia tik patikrinti tas ar kitas teorijas. Realių gyvenimiškų situacijų analizei užtenka tik interpretuoti tą teorijos dalį. Bet vis tiek reikia labai atsargiai vertinti išvadas, gautas laboratorijose, ir tik su atitinkančiomis pataisomis galima jas pritaikyti analizuojant konkrečias gyvenimiškas situacijas. Dauguma eksperimentinių-laboratorinių metodų apribojimų, privertė nemažą dalį specialistų kiek skeptiškiau vretinti galimybes tirti žmogaus agresiją, lyginant ir analizuojant ją su gyvūnų reakcijomis ir poelgiais. Išpirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai lyg ir padeda išvengti tiesioginių eksperimentų su žmonėmis, tačiau žmogaus psichika yra kur kas sudėtingesnė ir tik retais atvejais tokie eksperimentai padėdavo geriau pažinti žmogaus agresyvumo priežastis.

Yra labai daug faktorių, kuriais remiantis galima nagrinėti žmogaus agresyvumą. Vienu iš tokių faktorių yra lyčių skirtumas. Seniau buvo susiformavusi tokia nuomuonė, kad stipriosios lyties yra daugiau agresyvus nei moterys ir dažniau būna agresijos iniciatoriais. Tai aiškinama remiantis grynai fiziologiniais ypatumais, pirmiausiai tuo, kad vyrų organizme yra didesnė koncentracija visos eilės agresyvumą nulemiančių hormonų.

Eksperimentuose su gyvūnais tą geriausiai įrodė E.Bymenas. Šiam moksliniam tikslui buvo kastruoti pilkųjų pelių patinai. Jau po kiek laiko buvo pastebėta, kad jie taip aktyviai neįsiveldavo į tarpusavio dvikovas ir buvo tarpusavyje labai taikūs. Tuo tarpu, jeigu jiems įleisdavo vyriškų hormonų, jie pradėdavo peštis vienas su kitu tol, kol hormonų veikimas nustodavo.Tokie ir panašūs eksperimentai leido Bymenui ir visai eilei jo kolegų padaryti išvadą, kad vyriški hormonai pabudina agresiją, nors nereikia sakyti, kad be šito agresija negali egzistuoti.

Tačiau tuo atveju, kai kalbama apie žmogų, pasidaro aišku, kad neužtenka žiūrėti vien iš biologinių pozicijų. Aišku, kad genetiniai-hormoniniai mechanizmai skirtingų lyčių yra skirtingi ir panašūs į gyvūnų, tačiau didesne dalimi tai priklauso nuo visuomenės, nuo berniukų ir mergaičių gyvenimo konkrečiuose visuomenės struktūrose. Dabar yra surinkta pakankamai daug dokumentinių įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad moterys elgiasi taip pat agresyviai ar net agresyviau už vyrus.Tai stebėję specialistai įrodinėja, kad biologinio faktorio įnašas yra minimalus lyginant su situaciniais ir socialiniais veiksniais.

Dar kiti specialistai įrodinėja, kad hormonų įtaka agresyvumui yra didelė. buvo padaryti eksperimentai su testosterono įleidimu vyriškos lyties atstovams. Jis įšaukė nekontruoliuojamą agresyvumą.

Taip pat buvo stebimos moterys prieš menstruacinį laikotarpį ir jo metu. Tuo metu sutrinka hormonų pusiausvyra. Buvo gauti įdomūs rezultatai: 62 procentai agresyvių nusikaltimų buvo padaryta per menstruacijų savaitę ir tik 2 procentai savaitės gale. Ta aplinkybė yra gana reikšminga, kadangi kai kuriose šalyse tai vertinama kaip lengvinanti aplinkybė.

Kai kurie mokslininkai atliko tyrimus stebėdami vaikus ankstyvoje jųsocializacijos stadijoje. Berniukų ir mergaičių agresyvumo skirtumas pasireiškia jau sulaukus dviejų metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikus socialiniai veiksniai yra pakeitę labai mažai ir dėl to galima padaryti tokią prielaidą, kad vyriškos lyties agresyvumas yra įgimtas. Tačiau stebint toliau, buvo pastebėta, kad šį skirtumą galima suvesti į minimalų pasireiškiant socialiniams veiksniams. Tai galima pasiekti, pavyzdžiui, pakeitus
berniuko galvoje patį vyriškumo idealo supratimą.

Dar vienas faktorius, nagrinėjantis žmogaus agresyvumą, yra jo rasinė priklausomybė. Lietuvoje agresyvumo pasireiškimas dėl rasinių motyvų yra gan retas reiškinys, tačiau užsienyje ši problema kelia daug rūpesčių. Yra daug valstybių, kuriuose tarp baltųjų ir spalvotųjų šalies gyventojų priveda prie konfliktinių situacijų. Analizuojant šiuolaikinį laikotarpį, santykiai tarp baltųjų ir negrų, o taip pat ir tarp savo rasės žmonių, yra labai pasikeitę lyginant su buvusiomis normomis. Baltieji šiek tiek sušvelnino savo “antinegrišką” politiką ir kitaip žiūri į šią rasę. Bet yra kai kurie liudijimai, kad anksčiau susiformavusią nuomuonę kai kas yra linkę ginti. Taip pat ir negrams pavyko išsiugdyti naują jausmą- rasinį išdidumą. O tuo pačiu ir priešiškumą baltiesiems, kuris tuo pačiu pakeitė agresyvumo pasireiškimo padidėjimą. Tad tarp šių dviejų kultūrų individų agresyvumo blyksnių galimybės yra daug didesnės, nei tarkim, tarp tos pačios rasės individų.

Šitą paaiškinti yra gan nesunku. Kaip mano visa eilė mokslininkų, problema čia kyla dėl to, kad jeigu viena grupė žmonių pastoviai jaučia panieką ir pažeminimą kitos grupės atžvilgiu, tai juos nuteikia agresyviai.

Yra dar viena grupė faktorių-tai negatyvūs faktoriai mus supančios aplinkos. Iš tokių faktorių yra išskiriama fiziniai, kuriems priklauso triukšmas, karštis, užterštas oras ir t.t ir tarp asmenybiniai, kuriems priklauso asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis įsikišimas ir t.t. Laboratoriniai tyrimai ir eksperimentai rodo, kadšie veiksniai ne visada sukelia tuos pačius efektus. Pavyzdžiui, triukšmas, karštis ir sausra žmonėms tam tikrose situacijose visai neturi įtakos. Dauguma specialistų padarė išvadą, kad aplinka ir tarpasmenybiniai santykiai yra nepakankami faktoriai kilti asmenybės agresyvumui.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1079 žodžiai iš 2021 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.