Agresija ir pyktis
5 (100%) 1 vote

Agresija ir pyktis

1121

I KURSAS

Psichologijos dalykas

EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ: PYKTIS IR AGRESYVUMAS

Parengė:

Klaipėda, 2005TURINYS:

Įvadas 4

Agresija 5

Sigmundo Freudo ir Konrado Lorenzo nuomonė 5

Agresijos psichologija 5

Nemalonūs įvykiai. 5

Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją. 6

Televizija ir agresyvumas. 6

Seksualinė agresija ir žiniasklaida. 7

Televizijos rodomas smurtas, pornografija ir visuomenė 7

Pyktis 8

Katarsis 8

Sublimacija 8

Analinis pyktis 8

Ką daryti su pykčiu? 9

Pykčio pripažinimas 9

Pykčio išreiškimas 9

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

ĮVADAS

Emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak socialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio sužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne.

Šiame darbe analizuosiu pyktį ir agresyvumą.AGRESIJA

Psichologijoje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris skleidžia apie jus piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris jus primuša, yra agresyvūs.

Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.

Bandant išsiaiškinti agresyvaus elgesio priežastis, kartais net labai dramatiškai susikerta biologinės, prigimtinės, psichologinės ir kultūrinės pakraipos atstovų nuomonės.

Sigmundo Freudo ir Konrado Lorenzo nuomonė

Remiantis jų požiūriu, žmonėms būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freudas manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų mes esame paslėpę ir savinaikos „mirties instinktą“, kurį paprastai perkeliame į kitus žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veikla, pavyzdžiui, piešimu arba sportu. Lorenzas tikėjo, kad agresijos energija instinktyviai veržiasi iš vidaus tol, kol ją išlaisvina tinkamas dirgiklis arba nuslopina nuolankus elgesys.

Tyrimai rodo, kad tarp pavienių žmonių ir tarp grupių, pavyzdžiui, skirtingų kultūrų žmonių, yra tiek daug skirtumų, kad negalima teigti, kad visiems žmonėms būdingas vienodas įgimtas agresijos instinktas.

Vieni individai yra agresyvesni už kitus ir dalis šių skirtumų nulemta genetiškai. Be to, dirginant tam tikras smegenų sritis, agresiją galima sukelti arba nuslopinti. Kai kurios cheminės medžiagos taip pat tiesiogiai veikia šias sritis. Pavyzdžiui, hormono testosterono kiekis kraujyje tiesiogiai susijęs su agresyvumo lygiu. Ypač pragaištingas yra alkoholio poveikis alkoholis labai dažnai adaptuoja agresyvias reakcijas, todėl nusikaltimų suvestinėse labai didelę dalkį sudaro išgėrę asmenys.

Agresijos psichologija

Nuo biologinių veiksnių priklauso, kaip lengvai bus nuspaustas agresijos gaidukas iškilus psichologiniams sunkumams.

Nemalonūs įvykiai.

Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes. Nemalonumų patiriančių žmonių tyrimai rodo, kad nelaimingieji dažnai ir kitus padaro nelaimingais.

Žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja, kai jie negali pasiekti tikslo. Šis reiškinys vadinamas frustracijos – agresijos dėsniu: frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją. Socialiniai psichologai pastebėję, kad tokie veiksniai kaip fizinis skausmas ir asmeninis
įžeidimas irgi sukelia agresiją, frustraciją, priskyrė nemalonių įvykių kategorijai. Bjaurūs kvapai, karštis, cigarečių dūmai ir daugybė kitų nemalonių dirgiklių taip pat gali sukelti priešiškumą.

Pavyzdžiui, nemaloniai karštas oras gali sukelti arba sustiprinti agresyvias reakcijas. Žiaurių nusikaltimų ir sutuoktinių smurto dažniau pasitaiko vasarą nei žiemą, karštesniais metais daugiau negu vėsesniais, karštesniuose miestuose daugiau nei vėsesniuose.

Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją.

Agresija gali būti natūralus atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūralias reakcijas.

Taip pat agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis.

Agresyvaus elgesio galima išmokti tiesiogiai jį pastiprinant. Taip pat ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimus padariusius vaikus tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemas, panaudojimas. Kartą įtvirtintą agresyvaus elgesio modelį sunku pakeisti. Kad pasaulis būtų malonesnis ir švelnesnis, mes turėtume nuo kūdikystės modeliuoti bei pastiprinti jautrumą ir bendradarbiavimą, galbūt net mokydami tėvus, kaip drausminti nenaudojant smurto.

Televizija ir agresyvumas.

Per televiziją rodomų muštynių, smurto, prievartos scenos padidina įvairaus amžiaus žmonių agresyvumą. Jie, mokomi agresyvaus elgesio formų, susikuria nuostatą, kad pasaulis pavojingas, nedoras ir kad kitų nėra ko gailėtis.

Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau nei meilės, gali paveikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis. Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni stebėdami smurtą tiek televizijos ekrane, tiek gyvenime.

Toks masinis smurto propagavimas ir tylus daugelio žmonių pritarimas labai žalingas visuomenei. Formuojama nuostata, kad smurtas labai paplitęs, vadinasi, toks elgesys normalus ir priimtinas.

Seksualinė agresija ir žiniasklaida.

Apklausiami seksualiniai nusikaltėliai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai), nurodė didesnį negu įprastą potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą vaizduojančiai medžiagai, t.y. tam kas paprastai vadinama pornografija.

Pornografija įvairiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kai kurie ją vertina taip, kaip ji apibrėžiama Websterio žodyne – kaip erotinius vaizdus ar aprašymus, kuriais siekiama sukelti seksualinį jaudulį. Kiti ją apibūdina kaip seksualinio turinio medžiagą, kuri skatina išnaudoti, žeminti arba pajungti moterį.

Pornografinių filmų turinio analizė rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnos ir moterų žaginimo bei seksualinės prievartos scenos. Prievartavimo scenose dažnai iš pradžių vaizduojama auka, kuri mėgina priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji rodoma apimta jaudulio ir galiausiai patirianti ekstazę. Ne taip aiškiai išreikštas, bet toks pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patinka, kai ją užvaldo vyras, yra įprastas TV programose ir meilės nuotykių romanuose. Moteris iš pradžių atstūmusi atkaklų vyrą, pabaigoje jį aistringai bučiuoja.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1300 žodžiai iš 2575 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.