Agresija
5 (100%) 1 vote

Agresija

ŽMOGAUS AGRESYVUMO PRIEŽASTYS

Agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Šiame referate trumpai išdėstoma medžiaga apie agresiją, agresyvaus elgesio formas. Plačiau referate pateikiamos žmogaus agresyvumo priežastys.

1. AGRESIJOS SAMPRATA.

AGRESYVAUS ELGESIO FORMOS

Psichologijoje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris skleidžia apie jus piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris primuša jus, yra agresyvūs. Šiuo metu dauguma autorių, apibūdindami agresiją , atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus – žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasekmes. Teisminėje praktikoje taip pat dažniausiai naudojami abu šie kriterijai. Taigi apibendrinant galima pasakyti , jog agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.

Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais (pvz., agresija gali būti fizinė arba verbalinė, tiesioginė arba perkeltinė ir pan.). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias pagrindines agresijoss formas:

• impulsyvią – gynybinę,

• instrumentinę,

• priešišką-piktybinę.

Impulsyvi – gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas grasina, nori pažeisti teisėtus jo interesus ir pan. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka situacijos bei jos supratimo ypatumai. Impulsyvi – gynybinė agresija dažnai pasireiškia netikėtose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti visų galimų alternatyvų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas (pvz., pyktį). Be to, patekęs į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, individas gali tendencingai suvokti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir tai atsakyti gynybine agresija.

Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, narkotikų prekiautojas gali nužudyti savo konkurentą siekdamas pardavinėti narkotikus jo kontroliuojamoje teritorijoje, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje norėdamas iš jo atimti pinigus ir t. t. Šiais atvejais agresija yra instrumentinis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam tikrų tikslų neskaitant tiesioginės žalos aukai. Instrumentinės agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš anksto, todėl jie, palyginti su impulsyvia-gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo situacijos ypatumų.

Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo pasekmė. Ji yra ypač paplitusi tarp paauglių. Būdami grupėje, paaugliai dažnai paklūsta jos spaudimui ir elgiasi agresyviai norėdami įsitvirtinti, pakelti savo statusą bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.

Priešiška-piktybinė agresija. Galima sakyti, jog kai kurie individaai išmoksta patirti malonumą sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos-piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t. y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą. Kaip ir instrumentinės agresijos atveju, agresorius savo veiksmus gali planuoti iš anksto ir būti santykinai ramus. Be to, priešiškos-piktybinės agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus atkirčio (pvz., tai gali būti vaikas, moteris, girtas vyras ir pan.).

2. AGRESYVAUS ELGESIO TEORIJOS

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t. t. Galima teigti, jog šiuo metu egzistuoja keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos);

• instinktų;

• frustracijos-agresijos;

• socialinio mokymosi;

• socialinė kognityvinė.

2.1. INSTINKTŲ AGRESIJOS TEORIJOS

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t. y. Pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S. Freudo agresijos teorija. S. Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą – kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų
buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui.

Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S. Freudo manymu, agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus). Tačiau kai kada agresija vėl gali būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t. y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (viena vertus, valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveika.

Kaip pažymi S. Freudas, žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laikinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

K. Lorenzo agresijos teorija. Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K. Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S. Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K. Lorenzas teigė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užtikrinti pakankamas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip pažymi K. Lorenzas, tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemaas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą – susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K. Lorenzas nurodo, kad žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K. Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems “profesionaliems” plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau.

Instinktų agresijos teorijų kritika. Tiek S. Freudo, tiek K. Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų
autorių priekaištus:

• instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug

agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams);

• nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo

būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba;

• net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų

pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai.

2.2. FRUSTRACIJOS – AGRESIJOS TEORIJA

Tai viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. 1939 m. J. Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą “Frustracija ir agresija”, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir , atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į “kamštį” kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją. O ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs į kavinę ir radęs ją užrakintą.

Visais minėtais atvejais pasireiškia tas pats dėsningumas – agresijos dydis tiesiogiai priklauso nuo frustracijos.

Frustracijos – agresijos teorijos kritika. J. Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos – agresijos teorijos autoriai propažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2116 žodžiai iš 6882 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.