Agresijos teorijos
5 (100%) 1 vote

Agresijos teorijos

1121

ĮVADAS


ĮVADAS





Agresija – tai individo elgesys, veiksmas ar nusiteikimas, nukreiptas į psichinės ar fizinės žalos suteikimą kitam. Agresija dažniausiai atsiranda kaip žmogaus reakcija į frustruojančią situaciją. Žmogaus pasirengimas agresyviam elgesiui vertinamas kaip sąlyginai pastovus asmenybės bruožas – agresyvumas. Agresija – tai elgesio forma, nukreipta į kitą žmogų jo žalojimo ar įskaudinimo tikslu. Tačiau iškyla problema, nes kartais yra sunku įžvelgti tikruosius ketinimus. Juos galima interpretuoti tik susiejus agresyvius veiksmus su visu žmogaus elgesiu, nes veiksmas, padaręs žalos vienam žmogui, ne visada yra žala apskritai. Agresija taip pat gali būti nukreipta į save. Kasdieninėje kalboje agresija dažnai vadinama smurtu ir žiaurumu.































Biologinė agresyvumo teorija

Agresyvumas žmogui yra įgimtas, tai dalis jo instinktyvios prigimties. Žymiausi biologinės agresyvumo teorijos šalininkai yra Zigmundas (Sigmundas) Froidas ir Konradas Lorencas (Lorenz). Z. Froido tvirtinimu, žmogui būdingi du vienas kitam priešingi instinktai: giminės pratęsimo (eros) ir naikinimo (tanatos). K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savojo antipodo ( priešingybės), tai įgimtas kovos instinktas, kurį vis dėl to įmanoma sumažinti ar kontroliuoti. Tai dinamiškas instinktas, jis kaupiasi, o pasiekęs tam tikrą ribą gali būti kenksmingas pačiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti. Agresyvumo impulso susilpnėjimas, leidus jam tiesiogiai ar tarpiškai pasireikšti, vadinamas katarsiu. Šis žodis, atėjęs iš senovės graikų dramaturgijos, reiškia apsivalymą, taurių jausmų suaktyvėjimą. Kai šis žodis vartojamas, kalbant apie agresyvumą, turima galvoje palengvėjimas, emocinės įtampos sumažėjimas. Įvairios yra agresyvumo pasireiškimo formos, platus ir katarsio efekto diapazonas: nuo fizinio smurto iki informacijos, kad priešininkui kas nors negera nutiko, nepasisekė.

Pastaruoju metu katarsio efekto samprata kritikuojama. Aiškinama, kad ne pats agresijos proveržis sukelia įtampos sumažėjimą, bet agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius. Dėl to įtampos sumažėjimo pradinė situacija interpretuojama kitaip, kartu susilpnėja ir agresijos impulsas.

K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas turi prisitaikomosios reikšmės, nes padeda išgyventi stipriausiems.














Socialinio mokymosi agresijos teorijaŠios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių


AGRESYVUMO RŪŠYSYra šešios agresyvumo rūšys: bendrasis, komformistinis, perkeltinis, konstruktyvus, tiesioginis ir vaizduotės.Tiesioginis ir perkeltinis agresyvumasDažniausia agresyvumas nukreipiamas tiesiai į frustraciją sukėlusį objektą. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tiesioginė agresija yra arba negalima, arba agresoriui nenaudinga. Kartais frustracijos šaltinis apskritai būna neaiškus; neapčiuopiamas, nepasiekiamas ar pasąmoninis. Žmogui pikta, o kodėl – neaišku. Atsitiktinė aplinkybė gali būti patogi dingstis paaiškinti savo agresyvumą. Kitais atvejais frustracijos objektas yra žinomas, bet agresija į jį nenukreipiama. Ir pirmiausia todėl, kad taip elgtis būtų nesaugu dėl socialinių ar fizinių priežasčių. Todėl agresyvumas perkeliamas į tuos objektus, į kuriuos jį nukreipti yra palyginti saugu. Dėl šios priežasties darbovietėje savo emocijas tvardantis žmogus gali visiškai priešingai elgtis važiuodamas miesto transportu, parduotuvėje, namuose.Perkeltinės agresijos sąvoką įvedė Z. Froidas. Pasak jo, perkeltinės agresijos funkcija – išlaikyti grupės identifikaciją ir sutelktumą, perkeliant agresiją iš savo grupės į svetimą. Anot Z. Froido, perkeltinės agresijos reiškinį sukelia ankstyvųjų emocinių santykių šeimoje ambivalentiškumas. Jiems būdinga kartu ir meilė, ir neapykanta. Antai sūnus stengiasi imituoti tėvą, bet kartu tėvas jam yra varžovas, ir frustracijos objektas. Ambivalentiški ankstyvosios vaikystės jausminiai santykiai perkeliami į grupę: meilė tėvui transformuojasi į identifikaciją su grupės lyderiu, o priešiškumas jam perkeliamas į priešiškumą kitai, svetimai grupei.













Bendrasis agresyvumas



Išsiplėtojusios agresyvios tendencijos, bendrasis agresyvumas taip pat prilygsta perkeltiniam agresyvumpanašius objektus, dažnai mažai ką turinčius su pirminiu frustracijos šaltiniu, bet lengvai prieinamus, vadinasi nesukeliančius pavojaus saugumui ( pvz., į gyvosios ar negyvosios gamtos objektus). Tuo paaiškinamas vandalizmas, sadistinis elgesys su gyvūnais ir panašūs reiškiniai. Taigi, agresyvių veiksmų pagrindas nebūtinai yra ta betarpiška priežastis, sukėlusi frustraciją. Ji gali būti tik patogus pretekstas susikaupusioms agresyvioms tendencijoms išlieti. Tokios agresyvios reakcijos yra ne tiesioginės, o tarpiškos, yra atotrūkis tarp pirminio fruatracijos šaltinio ir konkretaus agresyvaus veiksmo.Be to, šios reakcijos yra neadekvačios situacijai, neproporcingos dirgikliui. Stebintys tokį elgesį žmonės gali nesuprasti, kaip tokia menka priežastis galėjo sukelti tokią audringą smurto reakciją. Pavyzdžiui, chuliganai užpuola jaunesnį, silpnesnį už save, negalintį sukelti jiems jokios grėsmės. Tai tiesiog patogūs, agresoriaus saugumui nepavojingi objektai, su kuriais agresyviai elgdamasis, jis jaučia didesnę iškrovą. 



















Vaizduotės agresyvumas


Agresyvumas nebūtinai pasireiškia konkrečiu veiksmu. Dar neatlikęs agresyvaus veiksmo, žmogus turi agresyvių minčių, planų, sumanymų. Paprastai tokie agresyvūs vaizdiniai ir lieka vaizduotėje. Tad galima kalbėti apie savotišką agresyvumo katarsį vaizduotėje. Tačiau kai kada žmogus stengiasi ir siekia logiškai suderinti vaizduotę


ir faktišką elgesį, taigi, agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1245 žodžiai iš 2385 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.