Agresyvumas
5 (100%) 1 vote

Agresyvumas

112131

Turinys

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………2

I.Kas yra agresija?……………………………………………………………………………………….3

II. Vaikų agresijos priežastys………………………………………………………………………..5

2.1 Kritinės gyvenimo situacijos…………………………………………………………5

2.2 Agresyvūs santykiai šeimoje…………………………………………………………5

2.3 Visuomenės įtaka………………………………………………………………………….6

2.4 Visuomenės informavimo priemonės…………………………………………….6

2.5 Ar agresija įgimta?……………………………………………………………………….8

III. Kaip padėti agresyviam vaikui?……………………………………………………………..10

1. 3.1 Agresyvumui reikalingos ribos…………………………………………………….10

2. 3.2 Anti-Agresyvumo-Programa………………………………………………………..11

BENDROSIOS IŠVADOS……………………………………………………………………………13

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………14ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau agresijos. Jos apraiškos matomos visur: televizijoje, spaudoje, gatvėje, šeimoje, mokykloje ir kitur. Agresija tarsi garantuoja išlikimą, aukštesnę poziciją visuomenėje.

Norint sumažinti agresijos apraiškas, būtina žinoti, kas yra agresija. Suvokus, kas ją skatina, kaip ir kodėl ji plinta, galima imtis prevencinių priemonių prieš agresiją. Nemažiau svarbu žinot ir suvokti, kokiais budais galima valdyti, sumažinti agresijos apraiškas.

Ne tik suaugę visuomenės nariai yra agresyvūs. Agresijos požymiai pasireiškia ir vaikams. Agresyvūs vaikai yra vis dažnėjantis ir didelį susirūpinimą keliantis visuomenės reiškinys. Ypač svarbu suvokti, kodėl vaikai būna agresyvūs, kad jiems tinkamai būtų suteikta pagalba. Nes agresija vaikystėje gali peraugti į agresiją ir vėlesniame amžiuje.

Todėl šiame darbe bus apžvelgta, kas yra agresija, kur yra agresijos šaknys, kas skatina vaikų agresiją, kaip padėti agresyviam vaikui.

Darbo objektas: vaikų agresija.

Darbo tikslas: aprašyti vaikų agresiją.

Darbo uždaviniai:

1. I – oje dalyje aptarti tai, kas yra agresija,;

2. II – oje dalyje aptarti agresijos priežastis;

3. III – oje dalyje aptarti, kaip galima padėti agresyviam vaikui.

Darbo metodai: naudojant informacija iš Interneto, apžvelgti agresyvių vaikų problemą, šios problemos priežastis ir pateikti galimus sprendimo būdus, padaryti išvadas.

I. KAS YRA AGRESIJA?

Internetiniame puslapyje adresu www.vpu.lt yra pateikti tokie agresijos, agresyvaus elgesio ir socialinės agresijos apibrėžimai.

Agresija – (angl. aggression) :

1. priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė – dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe. (Psichologijos žodynas, 1993 m., psl. 9 – 10);

2. pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. (V. Kučinskas. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”. 2000 m.);

3. frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis; įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save; poreikis puolant gintis. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.)

Agresija (socialinė) – priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (V. Kučinskas. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”. 2000 m.)

Agresyvus elgesys – agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (Pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Agresyvus elgesys išmokstamas, jis būna ir gynimosi priemonė. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.).

Žinant agresijos apibrėžimus, svarbu žinoti, iš kur kilo agresija, kur jos šaknys. Apie tai buvo rašoma “Lietuvos ryte”, straipsnyje “Ar surasime priešnuodį nuo smurto viruso?”

Šis klausimas nuolat iškildavo ir anksčiau. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pamėgino teoriškai paaiškinti agresijos sąvoką. Jis pateikė kiek ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame, manau, ne vienas atpažinsime kažką
matyta ar girdėta mūsų šeimų pedagoginėje praktikoje: „Pargriuvęs ar susimušęs mažasis Gustavas imdavo taip klykti, kad sukeldavo visus namus. Išsigandę tėvai šokdavo raminti, klausinėdavo, ko jis pargriuvo, į ką susitrenkė. Paskui, pasiėmę botagą ar rykštę, mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą… Taip berniukas ir priprato, vos susidūręs su kokiu nors pasipriešinimu, užsipulti ir išlieti savo nepasitenkinimą ant to, kas yra čia pat. Kadangi paprastai tai būdavo tik tarnaitė, jai ir tekdavo patirti berniuko įtūžį. Jis ją mušdavo, draskydavo nagais, kandžiodavo…

Paaugęs Gustavas mušė ir bjauriais žodžiais vadino savo senus tėvus, jis užsipuldavo kiekvieną jį įžeidusį, o kai negalėdavo atkeršyti žmonėms, spardydavo kėdes ir mėtydavo indus“…

Taigi, pridėję ranką prie širdies, prisiminkime, ar nedavėme tokių auklėjimo pamokų savo vaikams? Vaikučiui parkritus, ne kartą teko matyti ir girdėti sakant: „Padaryk nu-nu šitai kėdutei (ar stalo kampui)…“ Taip skatiname vaiką nukreipti pyktį į konkretų daiktą, užuot paguodę ir pasakę:“Nenusimink, tau nepasisekė, viskas greitai praeis…“

Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais. Bendro agresijos, kaip ir emocijų, apibrėžimo ji nepateikė, tačiau atskleidžia keletą ją aiškinančių teorijų.

Kasdienėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Autorė pamini agresija vadinamus veiksmus: užsispyrimą, įniršio priepuolį, plūdimąsi, įžeidinėjimą, baudimą, vogimą, baldų laužymą, antausius, badymą peiliu, šaudymą, žudymą, šantažą, studentų riaušes, karą, bombardavimą, nusikalstamumą ir net „kartais perdėti atsakomuosius įstatymo saugotojų veiksmus“.

M.Fürst teigia, jog agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Tarkim, jei šeimoje, mokykloje, tarp pažįstamų ar per žiniasklaidą (daugiausia per televiziją ar kiną) matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, to išmokstama veikiant pakaitiniam pastiprinimui.

Socialinio išmokimo teorijos pagrindėjo kanadiečio psichologo A.Banduros (1977) atlikti eksperimentai tą patvirtino. Toks pavyzdys iš A.Banduros tyrimų: vaikas šeimoje stebi konfliktines situacijas. Mama pyksta, bet valdosi, tėvas kalba garsiai, greitai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, dar labiau ją žemindamas, negu tėvas. Jis sarkastiškas.

Antra vertus, A.Bandura mano, kad jei emocines reakcijas galima įgyti netiesiogiai stebint simbolius, tai galimas ir atvirkštinis reiškinys. Elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą, bendradarbiavimą. Anot A.Banduros, socialinio išmokimo teorijos pagrindas yra galimi specialūs psichologiniai būdai nepageidaujamam elgesiui sumažinti.

Pokyčiai koreguojant elgesį atsiranda tuomet, kai padidėja žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis rasti išeitį iš keblios situacijos (www.xxiamzius.lt).

IŠVADOS: agresija – tai priešiškas elgesys savo ar kitų atžvilgiu, kuris yra žalingas visuomenei.

II. VAIKŲ AGRESIJOS PRIEŽASTYS

Kokios priežastys skatina vaikus būti agresyviais? Ar tai tik įgytos, ar įgimtos priežastys?

Pyktis priklauso prie augimo. Nebijokite. Agresyvumas vaikystėje yra normalus reiškinys. Jeigu vaikui kas nors nepavyksta, jis reaguoja nepasitenkinimu. Jis yra piktas, nusivylęs ir išlieja savo apmaudą ant daiktų ar netgi kitų vaikų. Kaip vaikas reaguoja, priklauso nuo temperamento. Vieni verkia, kiti tuojau pat užsimoja…. Kartais pasitaiko, kad vaikai stumdosi, mušasi ar gnaibosi be jokios matomos priežasties. Tačiau maži vaikai gali tapti agresyvūs ir iš nuobodulio. Jie negali numatyti pykčio išsiliejimu pasekmių. Jeigu tėvai į tokius išsiliejimus per daug dėmesio kreipia, padidėja kartojimosi galimybė. Jeigu vaikas savo agresyvumu pritraukė daug dėmesio, sunku bus jam įrodyti, kodėl jis to nebeturi daryti. Dažniausiai agresyvumas vaikui yra pagrindinis įrankis pritraukti kuo daugiau dėmesio (www.mamos-svetaine.de).

2.1 Kritinės gyvenimo situacijos

Dažnai būna tam labai paprastų priežasčių, todėl reikėtų išsiaiškinti ar jūsų vaikui neprasidėjo kritine fazė dėl atitinkamų gyvenimo situacijų, pvz.:

1. Kas nors atsitiko, kas pakeitė šeimos gyvenimą: naujo šeimos nario gimimas, kraustymasis, senelių mirtis, skyrybos.

2. Galbūt jūsų šeimoje dabar vyksta kokia krizė, galbūt viskas vyksta per daug stresuotai ir vaikui trūksta jūsų dėmesio.

3. Galbūt prasidėjo jūsų vaikui naujas gyvenimo etapas, kai turi priprasti prie darželio, nauju vaikų (www.mamos-svetaine.de).

2.2 Agresyvūs santykiai šeimoje

M.Fiurst pabrėžia, jog agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Tai psichologė paaiškina kognityviniu aspektu.

Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties didelė, sako M.Fiurst. Anot jos, aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo
kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti.

Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybių hierarchijos. Kol kas turime nemažai beržinės košelės šalininkų. Neretai jos taip padauginama, jog sumušti vaikai atsiduria traumatologijos skyriaus palatoje. Todėl beržinės košės pedagogiką turime pamiršti (www.xxiamzius.lt).

2.3 Visuomenės įtaka

Socialinių agresijos modelių autoriai tvirtina, kad agresyvaus elgesio atsiradimas sietinas ne su individu, o su visuomeninėmis sąlygomis, pavyzdžiui, vyrai socializacijos eigoje išmoksta agresyvaus elgesio.

M.Fiurst sako, jog mūsų visuomenėje valdžią ir autoritetą turi daugiausia vyrai, todėl suprantama, kad, viena vertus, į agresyvų vyrų elgesį žiūrima pagarbiai, jis laikomas vertingu. Antra vertus, valdžia ir autoritetas įgyjami tokiu elgesiu. Viešas agresyvaus vyriškumo aukštinimas, iki ypatingo žiaurumo kine, televizijoje ir romanuose – tai tik sukarikatūrintas šios vertybių sistemos vaizdas. Jis apima įvairius visuomenės sluoksnius. Pirmiausia minėtinos profesijos, kuriose ypač svarbu nugalėti konkurentą (pvz., politikai, verslininkai, kariškiai, mokslininkai, sportininkai…).

Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas, rezultatų siekimas susiję numatomais ryšiais, rašo M.Fiurst, analizuodama agresyvumo prigimtį visuomenėje. Ji remiasi Ch.Shmerl, R.Ansager, G.Wenninger (1980) teorijomis, kurios patvirtina, jog stipriai į rezultatus ir į konkurenciją orientuotose sistemose labai daug „pasmerktųjų pralaimėti“. Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks; jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys „agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas“ nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų.

Taigi galima daryti išvadą, kad tokie pavyzdžiai – tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys.

Daugelis autorių nurodo, jog teisinga bausmė už padarytą blogį įtikina žiūrovą, kad smurtas ir nusikaltimai nieko gero neatneša. Manoma, kad žiaurios bausmės nepažeidžia galiojančio moralės kodekso, jos įbaugina. Tačiau neturime pamiršti, kad bet koks agresyvumas – atsakas į padarytą blogį gali būti suprastas kaip moralinis viso smurto pateisinimas (www.xxiamzius.lt).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1835 žodžiai iš 3631 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.