Agroekologijos sąvoka
5 (100%) 1 vote

Agroekologijos sąvoka

112131

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………2

Ekosistema……………………………………………………………………………………………………. 3

Ekosistemų klasifikavimas……………………………………………………………………………….4

Agroekosistema………………………………………………………………………………………………5

Produkcinis procesas……………………………………………………………………………………….6

Agroekologijos samprata…………………………………………………………………………………7

Pagrindiniai agroekologijos principai ir tikslai…………………………………………………….9

Ekologinis ūkininkavimas ………………………………………………………………………………11

Išvados…………………………………………………………………………………………………………12

Naudoti informacijos šaltiniai………………………………………………………………………….13

Įvadas

Sąvoką ekologija pirmą kartą panaudojo vokiečių zoologas Ernestas Hekelis 1866 m. savo veikale „Bendroji organizmų morfologija“ gyvųjų organizmų „naminei buičiai“, jų santykiams su aplinka apibūdinti. Šiandien palyginti jauna, bet sparčiai besivystanti ir labai reikšminga gamtos mokslo šaka – ekologija tiria organizmų gyvenimo sąlygas, jų tarpusavio ryšius ir santykius su organizmus supančia abitine aplinka – oru, vandeniu, dirvožemiu, šviesa, šiluma ir kt. Vėliau, besivystant ir kitom biologijos šakoms atsirado dar viena ekologijos šaka – agroekologija. [1, 8psl.]

Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios jau visame pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir tausojančios žemdirbystės idėjos. Alternatyvių ūkininkavimo būdų diegimą skatino visame pasaulyje stiprėjantis susirūpinimas aplinkos apsauga, paieška palankesnių kaimo ekonominių ir socialinių problemų sprendimo būdų, sveikatos problemos, aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi naftos krizė ir dėl to brangstančios žaliavos, energija bei pašarai. Aštuntajame dešimtmetyje išsivysčiusių šalių žemės ūkyje didėjo perprodukcija, buvo liberalizuojama žemės ūkio produktų rinka. Iškilo ir nauja grėsmė gamtai – genų inžinerijos metodų taikymas žemės ūkio bei maisto produktų gamyboje. Visa tai vertė stiprinti ir vienyti viso pasaulio žemės ūkyje plintančius ekologinius judėjimus.

Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 600 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų. ( 3)

Šiuo metu Žemėje apie 35 proc. yra užimta ariama žeme bei ganyklomis. Todėl žmogaus veikla šiose sistemose ir siekimas jas išlaikyti pastoviomis tampa labai svarbiu ekologiniu faktoriumi. (3) Visa tai rodo, kad agroekologijos mokslas yra ypatingai aktualus.

Šiame darbe aptariama ekosistema, ekosistemų klasifikavimas, agroekosistema, produkcinis procesas, agroekologijos samprata, pagrindiniai agroekologijos principai ir tikslai, ekologinis ūkininkavimas.

Ekosistema

Ekologijoje ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų aplinkos elementų, kuriuos jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai, sistema.

Tai vieningas darinys, kuris apima gyvus organizmus (augalus, gyvūnus ir kitus gyvuosius organizmus – biocenozę) bei jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksus (arba biotopus). Supaprastintai vaizduojant Biotopas + Biocenozė = Ekosistema. Kai kurie autoriai ekosistemą laiko pagrindiniu ekologijos vienetu.

Ekosistemos sąvoką 1935 metais pirmą kartą panaudojo britų botanikas Arthur Tansley. Tačiau pati sąvoka jau buvo sukurta 1930 metais A.Tansley kolegos Roy Clapham. Pagal E. Odum, ekosistema – tai sistema, apimanti visus funkcionuojančius organizmus tam tikroje teritorijoje ir sąveikaujanti su fizine aplinka, kur dėl energijos srauto tarp gyvosios ir negyvosios gamtos susiformuoja tam tikros struktūros.

Ekosistema yra dinamiška ir sudėtinga visuma, veikianti kaip ekologinis vienetas. Ekosistemą palaiko nuolat gamtoje vykstantys procesai. Medžiagos ekosistemoje juda ratu, energiją gauna iš saulės, energijos kelias ekosistemoje yra kryptingas bet ne ciklinis. Medžiagų judėjimas ekosistemoje gali būti gana uždaras, tačiau ne energijos. Medžiagų judėjimą gyvieji organizmai veikia kaip :

• vartotojai, kurie maitinasi gamintojais arba kitais vartotojais (ypač gyvūnai, įskaitant žmones);

• gamintojai, gaminantys organines medžiagas iš neorganinių ir energijos (Saulės šviesa, cheminė energija), visų pirma augalai ir bakterijos;

• skaidytojai, kurie mirusius gamintojus ir vartotojus suskaido į neorganines daleles (daugiausia bakterijos ir grybai).

Esant visoms trims grupėms ekosistema gali išlikti gana autonomiška.

Visi toje vietovėje gyvenantys organizmai sudaro ekologinę bendriją. Ekosistema gali būti labai skirtingo dydžio. Tai gali būti tropinis miškas arba netgi
mūsų virškinamasis traktas (mikrobų ekosistema). Skirtingos ekosistemos paprastai skiriamos geografinių barjerų, tokių kaip dykumos, kalnai arba vandenynai, arba yra kitaip izoliuotos (pvz., ežerai ar upės). Ekosistemos ribos nėra griežtos, ekosistemos viena su kita persidengia. Iš principo visą Žemę galima laikyti viena ekosistema arba ežerą dalinti į keletą ekosistemų, priklausomai nuo pasirinkto masto. [5]

Ekosistemų klasifikavimas

Ekosistemos gali būti natūralios ir antropogeninės (žmogaus sukurtos). Taigi ekosistemas galima klasifikuoti keliais požiūriais.

Pagal dydį ekosistemas galima klasifikuoti į mikro-, mezo- ir makroekosistemas.

• Mikroekosistema yra mažiausia pagal užimamą plotą, kaip pavyzdžiui miško, pievos dalis, besiskirianti nuo kitų savo augmenija, gyvūnija, reljefu.

• Mezoekosistema yra pušynas, ąžuolynas, javų laukas, dykuma ir pan., kuriuose teka energijos srautas ir vyksta medžiagų apykaita dalyvaujant gamintojams, vartotojams ir skaidytojams

• Makroekosistema yra didelis neapibrėžtas objektas – miškų masyvas, vandenynas, kalnų grandinė ir pan.

Sausumos ekosistemas įprasta skirstyti į pagrindinius tipus, kurie vadinami biomais. Biomas tai didžiulė organizmų bendrija, susidariusi tam tikroje vienodo kraštovaizdžio teritorijoje dėl sudėtingos abitinių ir biotinių veiksnių tarpusavio sąveikos. Tai klimato juostų sudėtinės dalys.

Kiekvienam biomui būdingas tam tikras vyraujantis augalijos tipas. Biomų pavyzdžiai: drėgnieji atogrąžų miškai, stepės, dykumos, spygliuočių miškai ir kt.

Vandens ekosistemos turi dvi dideles grupes:

• Gėlųjų vandenų

• Jūrų bei vandenynų, kurias dar skirstomos:

• Sekliųjų vandenų (iki 200 m gylio šelfai, lagūnos, jūrų bei vandenynų pakrantės

• Atvirtųjų vandenų.

Ekosistemos skiriasi savo uždarumu ( galimybe tas pačias sistemoje esančias medžiagas panaudoti medžiagų apykaitos cikle). Kažkuriose ekosistemose labai daug medžiagų išnešama už sistemos ribų (pvz., pratekantys tvenkiniai, upės, dirvožemiai). Augant augalams iš dirvožemio pasisavinamo augalų maisto medžiagos su derliumi didelė dalis iškeliauja į kitas ekosistemas. Dėl šios priežasties dirvožemiui jas reikia grąžinti ( pvz. tręšiant). Atvirų ekosistemų stabilumą galima palaikyti tik įnešant medžiagas iš išorės (iš kitų ekosistemų). Sąlyginai uždaromomis ekosistemomis galima laikyti miškus, natūralias p ievas. Tačiau nei viena Žemės ekosistema neturi pilnai uždaros apytakos. Taigi viskas ką iš ekosistemos išneša žmogus savo veikla, turėtų būti grąžinta atgal. (1,34psl.)

Agroekosistema

Agroekosistema – tai daugelio mokslo šakų tyrimo objektas. Žemdirbystė, melioracija, augalininkystė, agrofizika, agrochemija bei agrometeorologija nagrinėja ją įvairiais aspektais. Skirtingai nuo natūralių ekosistemų agroekosistemoje medžiagų bei energijos apykaita intensyviai reguliuojama žmogaus. Kita vertus, gamtiniai procesai vykstantys agroekosistemoje įtakoja jos likimą ne mažiau nei technologiniai (tręšimas, arimas, laistymas ir pan.). Todėl teorinį agroekologinių sistemų panaudojimo pagrindą turi sudaryti agroekologijos mokslas, kompleksiškai nagrinėjantis kultivuojamuose teritorijose gyvenančius gyvūnus, augalus, mikroorganizmus bei procesus vykstančius jų gyvenamojoje aplinkoje. [6]

Trumpai apibūdinant agroekosistemos – tai žmogaus sukurtos ir kuriamos sistemos, siekiant padidinti žemės ūkio produktyvumą.

Nuo natūralių ekosistemų agroekosistemos skiriasi eile požymių, kurie bus aptariami šioje potemėje.

 Agroekosistemose yra žymiai mažesnė biologinė įvairovė. Dabartinę pasaulinę maisto pasiūlą užtikrina tik apie 130 augalų rūšių, o galiausiai apie 90 proc. viso pasaulinio žmonių maisto pagaminama tik iš 15 augalų ir 8 gyvulių rūšių. Natūralioje pievoje egzistuoja apie 30 žolių rūšių ir tarp jų yra nusistovėjusi pusiausvyra, o kultūrinėje pievoje yra tik 5-6 žolių rūšys. Didžiuliai monokultūrų laukai, iš pirmo žvilgsnio atrodo perspektyvūs technikos panaudojimo požiūriu. Tačiau tokių laukų centrinėje dalyje, ypač jei nėra medžių juostų, stebimas anglies dioksido trūkumas, mažėja apdulkinančių vabzdžių veikla, mažėja dirvožemio mikroorganizmų veiklumas, didėja erozijos intensyvumas. Monokultūrų užimti laukai sudaro sąlygas žemės ūkio kenkėjų populiacijų vystimosi potrūkiams.

 Žmogaus auginamų gyvūnų rūšių skaičius yra labai mažas palyginus su skaičiumi rūšių natūralioje ekosistemoje. Agroekosistemoje taip pat sumažėja ir dirvožemio fauna. Intensyvios žemdirbystės dirvožemyje randama apie 35-55 proc. mažiau nariuotakojų grobuonių, kurie kovoja prieš augalų žaladarius, o sliekų sumažėja net 77 proc.

 Agroekosistema nuo natūralios ekosistemos skiriasi tuo, kad ji negali savaime reguliuotis, o jos stabilumą nulemia intensyvus ir dažnas technogeninis poveikis. Taigi, agroekoisitema yra nestabili ir, priešingai nei natūrali ekosistema, negali išsilaikyti be aktyvios žmogaus globos. Agroekosistemoje kultivuojamos augalų bei gyvūnų rūšys ir veislės tik dirbtinai palaikomos atrankinėje būsenoje. Dirbtinai išvestos produktyvios veislės sunkiau prisitaiko ir pasižymi blogesniu atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams – sausrai,
šalčiui ir kt. Neglobojant agroekosistemos augalai ir gyvūnai negali atlaikyti kovos už būvį su laukinėmis rūšimis, nes jų būsena yra tolima nuo pirmykštės būsenos natūralioje ekosistemoje.

 Agroekosistemai, kad ji išsilaikytų, nepakanka vien Saulės energijos. Būtinos yra papildomos energijos sąnaudos, kurios turi užtikrinti būtinas sąlygas kultivuojamų rūšių auginimui. Reikalingos neorganinės trąšos, pesticidai, drėkinimas, įvairi žemės ūkio technika. Ekologiniame ūkyje, lyginant su chemizuotu ūkiu, derliaus energinė vertė yra apie 7 kartus didesnė nei sąnaudos, nors derlius ir gaunamas mažesnis.

 Agroekosistemai būdinga tai, kad nemaža dalis pirminės produkcijos iš jos pašalinama. Taigi medžiagų apytakos cikle lieka tik maistui nenaudojamos augalų dalys. Nė viena ekosistema Žemėje nėra visiškai uždara, bet natūralioje ekosistemoje pirminė augalų produkcija yra naudojama daugelyje mitybos grandžių ir vėl joje sugrįžta į medžiagų apytakos ciklą skaidytojams mineralizavus organines medžiagas. Agroekosistemoje derlius atskiriamas nuo jo gamtinių, natūralių naudotojų, jis perkeliamas į kitas ekosistemas, o su derliumi iškeliavę augalų maisto medžiagos pakeičiamos dirbtinėmis neorganinėmis trąšomis. Taip yra nuskurdinama sistema, nutraukiamos mitybos grandys, išbalansuojama bendrija.

 Būtina sąlyga agroekosistemos egzistavimui pasidarė dirbtinis žemės ūkio augalų kenkėjų skaičiaus reguliavimas. Natūraliai gamtoj vykstantys procesai nepatenkina ūkinių, ekonominių interesų. Todėl žemės ūkyje kaskart intensyviau naudojami vis toksiškesni pesticidai.

Šiandien ypatingai svarbu sustiprinti vidinius agroekosistemų rezervus. Tačiau labai pavojinga supaprastinti gamtinę įvairovę, visą natūralią ekosistemą. (1, 36)

Produkcinis procesas

Produkcinis procesas – tai unikalus reiškinys, kuriame glaudžiai sąveikauja gamtiniai bei antropogeniniai faktoriai. Iš tikrųjų, jeigu natūraliose ekosistemose pusiausvyra pasiekiama rūšinės joje gyvenančių organizmų įvairovės dėka, tai agroekosistemoje tokia pusiausvyra iš esmės neįmanoma. Tad, mineralinės bei organinės medžiagos išnešimas turi būti kompensuojamas tręšimu, o rūšinė įvairovė palaikoma sėjomaina. Bet visiška harmonija agroekosistemoje yra nepasiekiama.

Dar sunkesnė ir neišspręsta problema – eliminavimas iš dirvožemio arba neutralizacija kenksmingų junginių, atsirandančių pesticidų bei herbicidų panaudojimo pasėkoje. Pats šių priemonių panaudojimo poreikio atsiradimas – tai gamtinės pusiausvyros pažeidimo pasekmė.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1728 žodžiai iš 3440 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.