Agroekologijos
5 (100%) 1 vote

Agroekologijos

Įvadas

Augalininkystė – mokslas apie lauko augalus, jų biologines savybes, šiuolaikinius auginimo būdus gausiam ir pastoviam derliui gauti.

Tai – svarbiausia žemės ūkio šaka, aprūpinanti gyventojus maistu, gyvulininkystę- pašarais, pramonę- žaliava. Žemdirbį visuomet domino, kaip gauti gausesnį derlių. Ypač tai svarbu dabar, kai maisto resursai negali patenkinti visų žmonių poreikių. Todėl labai aktualu ieškoti naujų, tobulesnių metodų augalininkystės produkcijos gavybai intensyvinti.

Gausėjant gyventojų, plečiant gyvulininkystę, grudų ir šiaudų reikia kasmet vis daugiau, todėl visų pasėlių plote palikti mažiau kaip 50 proc. javams bet kuriame būtų netikslinga.

Svarbiausias augalininkystės uždavinys- tirti gausaus ir pastovaus žemės ūkio augalų derliaus gavimo metodus ir technologiją

Gamtinių dirvožeminių sąlygų aprašymas

Mano pasirinkta vieta, vystyti žemės ūkį, randasi Raseinių rajone. Čia reljefas banguotas (šiaurinėje dalis) ir lyguminis (pietinė dalis ). Vyraujanti dirvožemio granuliometrinė sudėtis: priemoliai, priesmėliai. Pagal Lietuvos dirvožemio rajonus mano pasirinkti žemės plotai priklauso Lietuvos vidurio zonai. Ji apima vidurinę šalies dalį, kurioje iškrinta mažiausiai kritulių (500-600 mm ). Tai didžiausia zona (tęsiasi nuo šiaurinių iki pietinių rajonų ). Joje vyrauja silpnai banguotos lygumos. Dauguma zonos dirvožemių susidarė ant lengvų ir vidutinio sunkumo moreninių priemolių, dalis limnoglacialinių sunkių priemolių ir molių.

Tai Nemuno žemupio velėniniai glėjiškieji ir glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai. Rajone vyrauja sunkios limnoglacialinės dirvodarinės uolienos. Dirvožemių danga gana vienoda. Žemės ūkio naudmenų našumas- 46-50 balų.

Velėninių glėjiškų dirvožemių, susidariusių ant moreninio priemolio, reakcija neutrali, rečiau silpnai rūgšti , jie gerai prisotinti bazių, turi 2-4 proc. humuso, nedaug judraus fosforo ir vidutinį kiekį kalio. Šiuose dirvožemiuose bendrojo azoto yra vidutiniškai. Anglies ir bendrojo azoto santykis 8 ir 11. Velėniniai glėjiškieji dirvožemiai karbonatų turi gana įvairiai: nuo kelių procentų iki 30 ir daugiau. Sorbuotųjų bazių pakankamai gausu. Pasotinimas bazėmis siekia iki 100 ( visiškai pasotinti ). Šių dirvožemių fizikinės savybės labai priklauso nuo dirvodarinių uolienų granuliometrinės sudėties. Drėgmės vasara paviršiniuose horizontuose būna pakankamai. Šių dirvožemių drėgmės laidumas yra vidutiniškas.

Hidroterminis koeficientas

Vienas iš reikšmingiausių agrometeorologinių rodiklių, apibūdinančių augalų vegetacijos periodo sąlygas, yra dirvožemio drėgnumas. Jam apibūdinti dažniausiai rusų meteorologo G.Seleninovo pasiūlytas hidroterminis koeficientas:

HTK = Σp/0,1*Σt;

Σp-kritulių suma (mm) per laikotarpį, kurio temperatūra aukštesnė už 10ºC;

Σt-to paties periodo aktyvių temperatūrų suma (ºC).

Jeigu HTK ≥ 1,6 – perteklinis drėgnumas,

HTK = 1,5 -1,0 – optimalus drėgnumas,

HTK = 0,9 – 0,8 – silpna sausra,

HTK = 0,7 – 0,6 – vidutinė sausra,

HTK = 0,5 – 0,4 – stipri sausra,

HTK <0,4 – labai stipri sausra.

Hidroterminio koeficiento skirtumus Lietuvoje daugiausia lemia kritulių kiekio skirtumai šiltuoju metų periodu (balandžio – spalio mėn.). Vidurio Lietuvoje kritulių mažiausia, todėl drėgnumas optimalus.

Hidroterminio koeficiento( HTK ) skaičiavimas

Mėn Dekados T.

(ºC) Vid.

Mėn.

T(ºC) Aktyvių

T suma

Per mėn. Krituliai

(mm) Kritulių suma per

mėn HTK HTK

mėn

0,3 1 0,9 0,4 – 13 – –

2 2,3 37

3 -2,1 30

0,4 1 8,5 8,8 123 11 20 1,6

2 5,7 11

3 12,3 20 1,6

0,5 1 15,5 15 467,7 0 58 1,2

2 12,9 50 3,9

3 16,7 8 0,4

0,6 1 12,5 15,3 460 17 46 1,4 1,0

2 17,0 16 0,9

3 16,5 13 0,8

0,7 1 20,7 20,9 648,1 46 144 2,2 2,2

2 20,9 60 2,9

3 21,1 38 1,8

0,8 1 27,9 24,7 766,6 34 55 1,2 0,7

2 19,5 9 0,5

3 26,6 12 0,4

Visų metų: 2465,4 323 1,3



Iš skaičiavimo gerai matyti, kad balandžio mėnesiais buvo perteklingas drėgnumas. Rugpjūčio mėnesį – vidutinė sausra. Metinis hidroterminis koeficientas (HTK) rodo kad drėgnumas buvo optimalus ir augalai nuo sausros nekentėjo.

Sėjomaina

Sėjomaina vienu metu sprendžia ekonomikos, žemėtvarkos ir agrotechnikos klausimus. Sėjomainą galima apibrėžti taip – tai ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma lygiais laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Sėjomainos laukuose kultūros dažniausiai keičiamos kasmet, bet kai kada gali būti auginamos tame pat lauke ir dvejus metus iš eilės. Tvarka, kuria kaitaliojamos kultūros, priklauso nuo rotacijos narių. Rotacija yra periodas, per kurį kiekviena kultūra pereina per visus sėjomainos laukus. Ją sudaro nariai, kurių skaičius paprastai sutampa su sėjomainos laukų skaičiumi.

Sėjomainos yra svarbios agrotechniniu ir ekonominiu atžvilgiu. Kultūrų kaitaliojimo tvarka laiduoja didžiausią kiekvienos kultūros derlių ir atsiliepia dirvos derlingumui. Įgivendinus sėjomainas, laukuose sukuriama tam tikra tvarka, nuo kurios priklauso ne tik bendras laukų vaizdas, bet ir
darbų organizavimas bei mechanizavimas. Sėjomainos priklauso ir nuo konkrečių ir nuo bendrų sąlygų (pvz; turi būti pritaikytos prie dirvožemio, reljefo ir klimato).

Mano ūkis užima 50 ha.. Jame vykdoma penkialaukė sėjomaina.

Sėjomainos planas



I metai

1.Žieminiai kviečiai – 10 ha.

2.Cukriniai runkeliai- 10 ha.

3.Vasarinis rapsas- 10 ha.

4.Vasariniai miežiai- 10 ha.

5.Bulvės -10 ha.

II metai

1.Bulvės – 10 ha

2.Žieminiai kviečiai – 10 ha

3.Cukriniai runkeliai – 10 ha

4.Vasarinis rapsas – 10 ha

5.Vasariniai miežiai – 10 ha

Cukriniai runkeliai

Reikšmė . Cukriniai runkeliai yra vertinga techninė ir pašarinė kultūra. Iš jų gaminamas labai vertingas produktas – cukrus (iš 100 kg. cukrinių runkelių cukraus fabrikuose gaunama apie 12-13 kg cukraus ). Panaudojamos ir gamybos atliekos: išspaudomis šeriami galvijai, melisa paprastai suvartojama spiritui ir mielėms gaminti, farmacijoje, o kalkių purvu kalkinamos rūgščios dirvos. Be to, kaip maistinga kultūra, cukriniai runkeliai auginami ir pašarui. Baltymingas pašaras yra ir cukrinių runkelių lapai. Juos galima silosuoti arba šerti žalius.

Biologinės savybės. Cukriniai runkeliai, kaip ir kiti šakniavaisiai, yra dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais iš sėklų išauga šakniavaisiai, o antraisiais – stiebai ir sėklos. Cukrinių runkelių sėklos pradeda dygti 2-5 0C temperatūroje, bet juos reikia sėti, kai dirva įšyla iki 7-100C . Jiems dygti reikia ne tik šilumos, bet ir pakankamai drėgmės. Normaliai drėgnoje dirvoje jie sudygsta po 7-8 dienų, o sausoje gali išgulėti nedygę ir mėnesį. Intensyviausiai cukriniai runkeliai auga birželio – liepos mėnesį, o cukrus šaknyse kaupiasi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Cukriniai runkeliai per vegetacija suformuoja nuo 30 iki 35 lapų, priklausomai nuo veislių tipo. Cukriniai runkeliai užauga per 150-170 dienų.

Vieta sėjomainoje. Cukriniai runkeliai yra vieni iš reikliausių dirvožemiui augalų, tad jiems reikia iš prigimties derlingų, gerai sukultūrintų dirvų ir mechanizuotam auginimui patogių – lygių, taisyklingos konfigūracijos su vienoda dirvožemio granuliometrine sudėtimi laukų. Cukriniai runkeliai yra sunkesnių dirvų augalai. Sėjomainoje jie auginami kaupiamųjų lauke, kuris paliekamas po žieminių kviečių. Cukriniai runkeliai gerai auga ir po bulvių, kukurūzų, o neutralios ar silpnai šarminės reakcijos dirvose – ir po miežių. Geriausiai kai runkeliai į tą patį lauką grįžta ne anksčiau 3-4 metų.

Patys cukriniai runkeliai yra labai geras priešsėlis daugeliui vasarinių augalų. Po jų lieka mažiau piktžolėtos dirvos, augalai randa daugiau maisto medžiagų ir geriau uždera negu po kitų pasėlių.

Kokybiniai rodikliai. Cukrinių runkelių rentabilumą lemia ne tik šakniavaisių derlingumas, bet ir jų technologinė kokybė. Tai biologinių, cheminių ir fiziologinių savybių kompleksas, kuris nustatomas runkelių perdirbimo metu: cukringumas, cukraus išeiga, cukraus nuostoliai melasoje, kalio natrio ir alfa – amino azoto kiekiai. Dėl K ir Na melasoje pasilieka 70-80 cukraus. Neigiamą įtaką turi ir amino azotas, kurio kiekis priklauso nuo veislės, meteorologinių sąlygų, agrotechnikos, ypač tręšimo, ir purvingumo bei žaliosios masės kiekio, esančio pristatomuose runkeliuose į fabriką.

Šakniavaisių kokybė nėra pastovi. Kiekvienais metais ji yra skirtinga, nes priklauso nuo auginimo sąlygų, t.y., nuo sėjos laiko ir veislės, pasėlio tankumo ir maitinamojo ploto, tręšimo, augalų apsaugos, derliaus nuėmimo laiko.

Dirvos ruošimas. Cukriniai runkeliai labai reiklūs dirvos paruošimui. Runkelių sėkloje mažai atsarginių maisto medžiagų, todėl jai būtinos geros dygimo sąlygos.

Dirvos paruošimo cukriniams runkeliams tikslas – sudaryti geras augalų dygimo ir greito vystymosi sąlygas, sudarant optimalų vandens- oro ir maisto medžiagų režimą dirvoje. Cukriniams runkeliams reikia giliai iš rudens suartos purios dirvos, nes jų šaknys įsiskverbia gana giliai. Kai cukriniai runkeliai auginami po žiemkenčių, išvežus šiaudus, dirva pirmiausiai skutama 8-12 cm. gyliu verstuviniais skutikliais. Jeigu joje yra daug daugiamečių piktžolių (varpučių, usnių, pienių), po 1-2 savaičių skutama pakartotinai 13-15 cm. gyliu. Sausa dirva po kiekvieno skutimo sukultivuojama ir nuakėjama, kad sudygtų piktžolės. Pavasarinis žemės dirbimo tikslas- išsaugoti dirvos drėgmę runkelių sėklos įterpimo gylyje ir išlaikyti tinkamą dirvos struktūrą.

Ražienų skutimas yra seklus ražieninių dirvų arimas verstuviniais arba lėkštiniais skutikliais. Paprastai skutamos ražienos ir dobilienos. Skutama 4-12 cm gyliu- žiūrint kokiu skutiku dirbama. Ražienų skutimo tikslas- tapyti dirvos drėgmę, pagerinti sąlygas dirvos mikroorganizmus veikti ir naikinti piktžoles. Be to, skutant galima įterpti gerai perpuvusias organines trąšas (mėšlą ). Nupjovus javus, viršutinis dirvos sluoksnis greitai džiūsta, kietėja. Todėl ražienas reikia skusti nelaukiant, tik ką derlių nuėmus. Kai jos skutamos pavėluotai, dažnai dirbti sunku, paviršius prastai sutrupa, trūksta drėgmės dirvoje ir augalų likučiai iki žiemos nespėja perpūti.

Laiku nuskutus ražienas runkelių derlius visuomet padidėja.

Priešsėjinis dirvos dirbimas. Nuo dirvos paruošimo kokybės daug
pasėlio sudygimas. Pavasarį dirbti skirta dirva būna „pribrendusi“, kai kultivuojama ir akėjama gražiai trupa ir nesivelia ant traktoriaus ir padangų ratų. Ypač reikia vengti dirbti drėgną dirvą, nes kultivatoriaus noragėlių išversti grumstai greit sudžiūsta ir visai nesutrupa. Blogai grumstuotoje dirvoje blogai dygsta cukrinių runkelių sėklos, silpniau veikia herbicidai, pasėlius blogiau prižiūrėti.

Sėklos norma ir kiekis. Cukrinių runkelių sėklos norma priklauso nuo sėjamųjų mašinų. Sėjant daržovių sėjamosiomis, reikia 20-25 kg/ha sėklų, o sėjant punktyrinėmis sėjamosiomis, stambių (4,5-4-5,5 mm skersmens ) sėklų reikia apie 12 kg, o smulkesnių pakanka ir 8 kg/ha, nes į vieną ilginį metrą išbyra 35 kamuolėliai. Kuo lengvesnė ir sausesnė dirva, tuo giliau reikia įterpti sėklas, o sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose jos įterpiamos sekliau. Cukrinių runkelių sėklos sunkesnėse dirvose įterpiamos 2-3 cm, o lengvesnėse -3-4 gyliu. Segmentuotos (skaldytos) arba šlifuotos sėklos yra smulkios, todėl jos įterpiamos ne giliau kaip 2-3 cm, o dražuotos – 4-6 cm.

Veislė. Tinkamai pasirinkta veislė gali cukrinių runkelių šakniavaisių derlių padidinti 10-50 proc.. Dabar auginami tik cukrinių runkelių hibridai. Jie pasižymi dideliu derlingumu. Cukrinių runkelių hibridai būna arba diploidai arba triploidai. Triploidinės sėklos pasižymi šiek tiek mažesniu daigumu negu diploidinės. Todėl rajonuose, kur yra nepalankios dygimo sąlygos, reiktų sėti diploidinius hibridus.

Mano pasirinkta cukrinių runkelių veislė ‚Anna‘. ‚Anna‘- išvesta Švedijoje. Tai vėlyva veislė. Vidutinio šakniavaisių derliaus, cukringos krypties, diploidinė. Derlingumas – 55,0-65,8 t/ha, cukringumas- 15,0-18,0 proc.

Pasėlių priežiūra. Svarbiausi priežiūros darbai yra posėjinis dirvos volavimas, piktžolių naikinimas herbicidais ir akėjimas, tarpueilių purenimas ir retinimas.

Tuoj po sėjos, jei dirva sausa ir grumstuota, cukriniai runkeliai gali būti voluojami lygiais, žiediniais dantytais ir kitokiais volais. Privoluoti cukriniai runkeliai 2-3 dienomis anksčiau ir vienodžiau sudygsta negu neprivoluoti. Cukriniai runkeliai iš visų žemės ūkio kultūrų labiausiai nepakenčia piktžolių. Apskaičiuota, kad 1 cnt piktžolių žaliosios masės cukrinių runkelių šaknų derlingumą sumažina 1,9 cnt, o lapų – 1,7 cnt/ha. Cukriniai runkeliai jautriausi piktžolėms būna 6-8 savaitės po sudygimo, kol jų lapai uždengia tarpueilius. Kad cukrinių runkelių pasėliai ilgiau būtų švarūs, be agrocheminių priemonių (akėjimo, tarpueilių purenimo ), reikia naudoti ir chemines priemones (herbicidus ), kurios palengvina retinimą. Kai dėl nepalankių meterologinių sąlygų herbicidai nesunaikina visų piktžolių, jas reikia naikinti lengvomis akėčiomis. Akėjant sunaikinama apie 60 proc. Piktžolių ir šiektiek praretinami daigai. Akėti patartina skersai ir išilgai.

Tręšimas. Purškimas. Normaliam runkelių augimui yra būtini makroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, natris bei mikroelementas boras. Cukriniai runkeliai būdami vieni iš derlingiausių augalų, reikalauja daug maisto medžiagų. Su 1 tona šakniavaisių ir atitinkamu lapų derliumi iš dirvožemio paima apie 3,3 kg azoto, 1,45 kg fosforo (P2O5) , 5,8 kg kalio (K2O), apie 1,8 kg natrio, 0,96 kg magnio, 0,04 kg boro.

Daugiausiai maisto medžiagų augalai sunaudoja intensyvaus augimo laikotarpiu, t.y., po 6 savaičių nuo sudygimo, kada išauga apie 10 tikrųjų lapų, kada išsivysto lapija, galinčią sintetinti šakniavaisių sudėtines medžiagas. Intensyvaus maisto medžiagų naudojimo laikotarpis tęsiasi apie 3 mėnesius. Tačiau ir pirmosiomis savaitėmis po sudygimo svarbu, kad augalai turėtų pakankamai lengvai prieinamų maisto medžiagų. Paskutinį vegetacijos mėnesį maisto medžiagų poreikis mažėja, ypač K ir Na.

Azotas yra sudėtinė chlorofilo dalis, labiausiai augalo augimą skatinanti maisto medžiaga. Augalai azotą ima iš dirvos nitratų (NO3) ir amonio (NH4) jonų pavidale. Augale azotas skatina ir reguliuoja daugelį augimo ir vystymosi procesų. Trūkstant azoto lėtėja augimas, mažėja chlorofilo, lapai maži, pailgi, šviesiai žali, vėliau pagelsta, stovi vertikaliai. Stokojančių azoto runkelių lapai pradeda šviesėti nuo gyslų ir apima visą plotą. Apatiniai lapai pagelsta ir apmiršta.

Augalai pakankamai patręšti azotu saikingiau naudoja vandenį ir mažiau nukenčia nuo sausros. Gausiai patręšus azotu, labai didėja lapų negu šakniavaisių derlius.

Fosforas ypač reikalingas pradiniuose cukrinių runkelių augimo tarpsniuose šaknų veiklai, lapų augimui. Fosforo trukumo ankstyvuose augimo tarpsniuose, neįmanoma kompensuoti vėliau ir gausesniu tręšimu. Kai trūksta fosforo, runkelių lapai būna smulkūs, tamsiai žali violetinio, arba rausvo atspalvio. Šakniavaisiai būna smulkūs, mažai cukringi.

Pagrindinis fosforo šaltinis augalams yra mineralinės trąšos.

Kalis padidina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl padidėjo augalo atsparumas šalčiams, sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Kai kalio cukriniams runkeliams užtenka šakniavaisiuose susikaupia daugiau cukraus, be to ir derlius didesnis išauga. Tačiau gausus cukrinių runkelių tręšimas kaliu vegetacijos pabaigoje gali sulėtinti runkelių brendimą ir
cukraus kaupimąsi bei sumažinti jo išeigą.

Natrio reikšmė cukriniams runkeliams panaši kaip ir kalio. Natris didina cukrinių runkelių šakniavaisių ir lapų derlių, cukringumą ir cukraus išeigą.

Magnis svarbus fermentų veiklai, bei fotosintezei. Jei magnio stinga susilpnėja lapų ir šakniavaisių augimas, ant lapų atsiranda dėmės.

Boras labai svarbus šaknų augimui ir vystymuisi. Boras įtakoja fermentų aktyvumą, skatina kvėpavimą ir angliavandenių, ypač sacharozės, sintezę ir nutekėjimą iš lapų į šaknis. Jis didina augalų atsparumą ligoms.

Tręšimo laikas ir trąšų kiekis mano cukrinių runkeklių pasirinktame lauke.

Veislė Planuojamas derlius Sėta Tręšimas Data Purškimas Data

Cukr. runkeliai 50 t/ha 04.24 Rudenį; Betanalas Ekspert.

„Anna“ Kalio chlor. 1.2 ltr/ha 05.24

150 kg./ha Betanalas Ekspert.

Pavasarį; 1 ltr.+Goltiksas 1 ltr 05.16

„Gausa“-14 Betanalas Ekspert.

520 kg/ha 04.24 1 ltr.+Nortonas 0.1 ltr.

Amon.salietra +Goltiksas 1ltr.+

300 kg/ha 04.24 +Actara 0.07 kg/ha 05.28

Mėšlas t/ha

„Gausa“- 13 tai fosforas, kalis, natris vienoje granulėje. Tręšiama prieš sėją.

Amonio salietra tai pat tręšiama prieš sėją.

Betanalas Ekspert – ekologiškos sudėties herbicidas:

• Plataus veikimo spektras, efektyvesnis poveikis piktžolėms,

• Greičiau įsisavinamas- 2 valandos po purškimo turi nelyti,

• Gerai prilimpa prie lapų paviršiaus,

• Maksimaliai sumažintas kenksminga poveikis runkeliams.

Naikina šias piktžoles: kibūjį lipiką, garstuką, baltąsias balandas, rūgtines takažoles.

Goltiksas. Prieš sėją iki sudygstant arba 1-2 lapelių stadijoje.

Actara- insekticidas nuo runkelinių musių, spragių ir kt. Vietoje „Actara“ galima naudoti „Decis“.

Piktžolės. Cukriniai runkeliai skirtingai toleruoja įvairias piktžolių rūšis.

Piktžolių žalingumas.

Piktžolės vnt/10m2

Baltoji balanda 1

Vijoklinė rūgtis 3

Kibusis lipikas 5

Garstukas 3

Juodoji kiauliauogė 0

Smulkiažiedė galinsoga 10

Vienmetis laiškenis 10

Bekvapė ramunė 5

Pievinis pašiaušėlis 2

Aukštoji avižuolė 3

Paprastoji rietmenė 3

Paprastasis varputis 3

Dirvinė usnis 1

Ligos ir kenkėjai. Cukrinių runkelių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų pagrindas- gera agrotechnika, t.y. optimali runkelių dalis sėjomainoje, geriausi priešdėliai, gera dirvos struktūra, savalaikis ir subalansuotas tręšimas, ankstyva sėja, atsparių arba tolerantiškų hibridų parinkimas, fitohigienos laikymasis ( ligų sukėlėjų ir kenkėjų tarpinių šeimininkų sunaikinimas), sėklos dražavimas, panaudojus fungicidus ir insekticidus.



Pagrindinės ligos:

Daigų juodšaknė,

Rudmargė,

Miltligė,

Fomozė,

Baltuliai,

Alternariozė,

Runkelų rūdys,

Runkelų lapų gelta,

Runkelių lapų mozaika,

Sausasis vidurinių lapų puvinys

.

Pagrindiniai kenkėjai:

Runkelinės spragės,

Matiniai maitvabaliai,

Amarai,

Sprakšių lervos,

Runkeliais nematodas.

Žieminiai kviečiai

Biologinės savybės. Žieminiai kviečiai yra varpinių šeimos augalas. Kviečių sėklų optimali dygimo temperatūra yra 12-16 0 C šilumos. Tokioje temperatūroje kviečiai sudygsta per 7-8 dienas. Dygdami žieminiai kviečiai išleidžia tris pirmines šakneles. Žieminiai kviečiai pradeda krūmytis- leisti naujas atžalas praėjus 2-3 dienom po trečiojo lapo pasirodymo. Pavasarį, praėjus 3-4 savaitėms nuo vegetacijos pradžios, sparčiai pradeda augti stiebas ir kartu formuojasi varpos. Užaugus stiebui, , javai pradeda plaukėti- iš paskutinio lapo makšties ima rodytis varpos viršūnė. Žieminiai kviečiai ima žydėti tik išplaukę.

Vieta sėjomainoje. Į senesnes dobilienas žieminių kviečių nereikėtų sėti, nes jie gali išretėti dėl spragšių lervų. Žieminių kviečių negalima atsėliuoti ir sėti po varpinių javų (ypač po miežių), nes dėl to jie suserga javaklupe (tuščiavarpiškumu) .

Žieminių kviečių derlingumas auginant juos po įvairių priešsėlių cnt/ha.

Priešsėliai Ž. kviečių derlingumas cnt/ha

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2891 žodžiai iš 9636 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.