Agronomijos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Agronomijos pagrindai

AGRONOMIJOS PAGRINDAI

1. ĮVADAS

Agronomijos pagrindų turinys

Agronomijos pagrindų kursas apima dirvožemio susidarymo, jo sudėties ir savybių nagrinėjimą, žemės tvarkymą, t. y. kultūrinimą, sausinimą, drėkinimą, žemės dirbimą, žemdirbystės sistemų tobulinimą, sėjomainas, augalų augimo sąlygų tvarkymą, t. y. dirvų dirbimą, tręšimą, sėklą ir sėją, augalų apsaugą nuo ligų ir kenkėjų ar piktžolių, atskirų žemės ūkio augalų agrotechniką, pievų ir ganyklų rengimą bei priežiūrą ir kt.

Žemės ūkis yra viena reikšmingiausių ūkio šakų. Žemė yra viso sausumos gyvenimo pagrindas, čia geriausiai panaudojami atsinaujinantys ištekliai: augalija, gyvūnija, saulės energija, drėgmė ir kt. Žemė yra svarbi ir įvairių atliekų surinkėja, nes joje esantys mikroorganizmai skaido ir perdirba įvairias medžiagas iki aplinkai nekenksmingų junginių.

Žemės ūkis yra ne tik mokslas ir praktika, bet ir kūryba.

Žemės ūkio gamyba sėkminga bus tada, kai panaudojamos tinkamos priemonės, taikomos pažangios technologijos, o svarbiausia žinios.

Žemės ūkio produktų gamyba remiasi žaliųjų augalų sugebėjimu panaudoti saulės spindulių energiją neorganinių junginių sintezei į organinius. Augalai yra pirmoji svarbi žemės ūkio gamybos priemonė. Skirtingai nuo pramonės gamybos – augalų masė gamybos procese didėja.

Augalams augti reikalingos maisto medžiagos, kurias jie šaknimis gali paimti iš žemės. Todėl žemė, dar suprantama kaip dirva, dirbama žemė, yra antroji svarbi žemės ūkio gamybos priemonė. Kartu ji yra ir darbo objektas, nes reikia paruošti ir palaikyti tinkamas sąlygas augalų augimui: supurenti, sumaišyti, suslėgti. Skirtingai nuo pramonės gamybos, ji nesusidėvi ir, jei teisingai naudojama, nuolat gerėja.

Žemės dirbimas yra kompleksinė priemonė ir daugiausiai lemianti žemės ūkio gamybos sėkmę. Žemės dirbimo išlaidos pasiskirsto ne vienų metų derliui.

Dirva, dirbama žemė, yra pastovus žemdirbio veiklos objektas. Ir žemės naudojimo padarytų klaidų neigiamos pasekmės dirvai dažnai būna ilgalaikės ir sunkiai likviduojamos. O teisingai panaudotos medžiagos ir priemonės turi teigiamą poveikį ateičiai.

Derliaus priklausomybė nuo aplinkos ir kitų veiksnių

Žmogaus nevaldomi arba iš dalies valdomi veiksniai:

• krituliai.

• temperatūra.

Žmogaus valdomų veiksnių grupė:

• dirvožemis,

• sausinimas ir drėkinimas,

• augalų maisto medžiagos,

• sėjomainos, žemės dirbimas, piktžolių kontrolė,

• augalų veislė ir sėkla,

• apsauga nuo ligų, kenkėjų ir pasėlių išgulimo.

Organizacinių veiksnių grupė:

• gamybos procesų valdymas,

• materialinis aprūpinimas,

• tiekiamų materialinių vertybių kokybė,

• kadrų techninis pasirengimas.

.

Derliaus priklausomybė nuo žemės ūkio gamybos technologijos elementų

Žemės ūkio gamybos technologijos elementų įtaka augalų derliui

Įtaka %, kai derlius cnt/ha:

Technologijos elementai Miežių Žieminių kviečių

35 45 30 50

Sėjomaina, priešsėliai 10 10 12 12

Žemės dirbimas 12 12 12 5

Tręšimas 25 25 25 25

Sėjos laikas, sėklos norma bei jos įterpimo gylis 10 10 11 5

Veislė, sėklos kokybė 12 15 11 12

Piktžolių naikinimas 11 8 9 1

Apsauga nuo ligų 13 15 15 24

Derliaus ėmimas 7 7 5 6

Priemonės prieš pasėlių išgulimą – – – 6

Žemės ūkio gamybos ypatumai

Organinės medžiagos kūrimas priklauso nuo augalų gaunamos saulės energijos, tad jų išsidėstymui reikalingas didelis žemės plotas, kad jie galėtų būti viename lygyje. Todėl augalais užimami dideli žemės plotai, susidaro dideli atstumai, reikalinga daug transporto priemonių ir pan. Tai pirmasis žemės ūkio gamybos ypatumas.

Saulės spindulių kiekis į žemę patenka nevienodai skirtingais metų laikais. Todėl žemės ūkio gamyba yra sezoniška. Metų eigoje netolygus darbų pasiskirstymas, gamybos priemonės dažnai naudojamos neilgą laiką (kombainai, šienapjovės ir kt.). Tai antrasis žemės ūkio gamybos ypatumas.

Augalų augimą veikia meteorologinės sąlygos, kurias žmogus silpnai valdo arba visai nevaldo. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų žemės ūkyje pagaminamos produkcijos kiekis kasmet svyruoja ir iš anksto sunku numatyti būsimos augalų produkcijos kiekį. Pasikartojančios sausros, liūtys, šalnos ir pan. gali augalų derlių visai sunaikinti. Tai trečiasis žemės ūkio gamybos ypatumas.

Nuo gaunamos augalininkystės produkcijos pobūdžio ir kiekio priklauso auginamų gyvulių rūšys ir skaičius. Be augalininkystės gamybos gyvulininkystė negalima. Viena ir kita gamybos šaka reikalauja turėti daugiau gamybos priemonių, reikia daugiau žinių ir patyrimo. Tai ketvirtasis žemės ūkio gamybos ypatumas.

Žemės ūkyje nėra pastovių gamybos technologijų. Tai lemia skirtingos bei įvairios gamtinės sąlygos, kurios nuolatos kinta, yra nepastovios (krituliai, temperatūra), skirtingose vietose nevienodos dirvožemio sąlygos. Visa tai verčia žemdirbį veikti pagal tuo metu esamą situaciją.

Visa tai parodo žemės ūkio gamybos sudėtingumą. Be to, žemės ūkio gamybą sąlygoja ir techninis apsirūpinimas (mašinos, padargai, energetika, pastatai, įrengimai) ir žinios (mokslas, praktika). Tai pilnai žmogaus valdomi faktoriai.

Žemės ūkio gamybos šakos

Pagal gaunamų
produktų pobūdį žemės ūkio gamybą galima skirti į dvi pagrindines dalis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Dažnai vadinamos žemės ūkio gamybos šakomis.

Svarbiausia yra augalininkystė. Ji yra pagrindinė žemės ūkio šaka. Tai žemės ūkio augalų, kaip antai: medžių, krūmų, javų, žolių ir kitų augalų auginimas. Tuo pagrindu augalininkystės šaka dar skirstoma į sodininkystę (vaisiai, uogos), laukininkystę (grūdai, šiaudai, pluoštas, šakniavaisiai), pievininkystę (žolė, šienas) ir daržininkystę (įvairios daržovės).

Antroji žemės ūkio gamybos šaka – gyvulininkystė. Skiriamos atskiros rūšys: arkliai, stambūs raguočiai, kiaulės, avys ir ožkos, paukščiai, kailiniai žvėreliai.

Žemės ūkio būklė pasaulyje ir Lietuvoje

Žemės dirbimas yra kompleksinė priemonė bei daugiausiai lemianti iš kitų agropriemonių, kaip antai: augalų ir priešsėlių jiems parinkimo, sėklos kiekio ar sėjos laiko, tręšimo ir augalų apsaugos ir kt. Žemės dirbimo išlaidos pasiskirsto ne vienų metų derliui.

Augalų augimui reikalingas biologiškai aktyvus žemės sausumos paviršius, kurį įprasta vadinti dirbama žeme, arba tiesiog dirva. Dirvos ištekliai yra riboti: didžiąją dalį planetos sausumos užima kalnai, miškai, dykumos, druskingos ar užmirkusios žemės. Daug galimos dirbti žemės užima miestai, gyvenvietės, keliai, dirbtiniai vandens telkiniai. Pasaulyje tinkamų žemės ūkio produkcijai gauti plotų 1981 metais buvo 1,36 mlrd. hektarų, t. y. 10,1 proc. viso sausumos ploto. Lietuvoje tokių žemių (žemės ūkio naudmenų) yra apie 3,5 mln. hektarų, arba 56 proc. Skaitant vienam žmogui pasaulyje tenka apie 0,38 ha, o Lietuvoje – 0,90.

Didėjant gyventojų skaičiui Žemėje ir plečiantis neracionaliai veiklai, kasmet prarandama 6-7 mln. hektarų produktyviųjų dirvožemių. Žemės išteklių plotas, tenkantis vienam žmogui, kasmet sumažėja 2 procentais.

Pasaulio žemės ištekliai

Šalys Dirbamoji žemė Pievos ir ganyklos Miškai ir krūmai Kitos žemės

ir žemynai tūkst. km2  tūkst. km2  tūkst. km2  tūkst. km2 

Europa (be TSRS) 1422.0 30.0 870.0 18.5 1550.0 32.8 890.0 18.7

Azija (be TSRS) 4488.0 17.0 7392.0 28.0 3432.0 13.0 11088.0 42.0

Afrika 2087.2 7.0 7979.4 27.0 6370.0 21.5 13209.5 44.5

Pietų Amerika 1400.0 7.0 5274.0 26.0 9950.0 52.0 3632.0 15.0

JAV 1876.0 20.0 3525.0 29.0 2895.0 30.4 1944.0 20.6

Kanada 672.0 6.7 202.0 2.0 3230.0 32.3 5872.0 59.0

Australija 445.0 5.8 4461.0 57.7 395.0 5.1 2422.0 31.4

Lietuva 28.8 44.2 11.3 17.3 18.0 27.6 7.1 10.9

Žemės rinka.

Dabar priimti įstatymai suteikia žemės savininkams teisę žemę parduoti, dovanoti, įkeisti, išnuomoti. Sudarytos prielaidos atsirasti žemės rinkai. Šiam tikslui įkurta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonė.

Žmonių dirbančių žemės ūkyje (1988 metų duomenimis): Graikijoje apie 27 proc. nuo visų darbingų žmonių, Ispanijoje – 14, Prancūzijoje – 9, Danijoje -6, Olandijoje – 5, Anglijoje – 2, Lietuvoje apie 30.Žemės ūkio vystymasis Lietuvoje

Lietuva nuo senų laikų yra agrarinis kraštas, buvo auginami įvairūs augalai. Jau XVI amžiuje vyravo trilaukė žemdirbystės sistema. Žieminių javų lauke buvo auginami žieminiai rugiai ir kviečiai, vasarojaus lauke – miežiai, avižos, žirniai, linai, kanapės, rapsai. Vėliau auginti ir vasariniai kviečiai, grikiai, lęšiai. Augalininkystės produktai buvo maistas žmonėms, pašarai gyvuliams, taip pat žaliava drabužiams ir kitoms reikmėms. Vyravo grūdų ūkis. Greta augalininkystės vystėsi ir gyvulininkystė.

Primityviai ūkininkaujant, augalų derlingumas buvo žemas. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad XX amžiaus pradžioje javų derlius svyravo nuo 0.65 iki 0.85 t/ha (dabar nesunkiai gaunama 6.0-7.0 t/ha), bulvių derlius buvo 6.0-7.0 t/ha (dabar gaunama 20.0-40.0 t/ha ir daugiau).

XX amžiaus pradžioje ūkiuose 15-25 visos ariamosios žemės buvo užimama rugiais, 8-12 – avižomis, 3-7 – miežiais, 1.0-3.5 – kviečiais, 0.5-1.5 – žirniais, 0.5-1.5 – linais, 2.5-6.2 – bulvėmis.Lietuvos gyventojų užimtumas , proc. (1997):

Žemės ūkis ir miškininkystė 30 Pervežimai 9

Pramonė 24 Statyba 7

Prekyba 13 Kitas užimtumas 17

Ūkininkų ūkių pasiskirstymas pagal didumą (1997 metai)

Ūkio dydis ha Ūkių skaičius Dalis proc. Žemės plotas ha Dalis proc

0,3 – 3 771 1,9 1965 0,4

3,1 – 5 9675 23,4 38991 8,7

5,1 – 10 16189 39,1 117569 26,2

10,1 – 20 10635 25,7 146762 32,7

20,1 – 30 2539 6,1 60844 13,5

30,1 – 40 746 1,8 25531 5,7

40,1 – 50 384 0,9 17281 3,8

50,1 ir daugiau 430 1,1 40557 9,0

Ūkininkų ūkių dydžio poveikis pastoviųjų išlaidų struktūrai procentais ir darbo sąnaudos valandomis/ha

Samdomas darbas Degalai Elektra Remontas Palūkanos Kitos Darbas val/ha

Ūkiai iki 10 ha 1 10 3 23 1 62 –

1 ha 0,1 1,0 0,3 2,3 0,1 6,2 ~ 300Ūkiai daugiau 60 ha 9 27 2 15 6 41 –

1 ha 0,15 0,45 0,03 0,25 0,1 0,68 ~ 60

Kaimo plėtra

Lietuvos kaimo išsaugojimas svarbus ir socialiniu, ir ekonominiu požiūriu. Kaimas turi išlikti su savo regioninėmis ypatybėmis ir gyvensena, kaip krašto stabilumo, atsinaujinančių materialinių ir dvasinių vertybių garantas.

Formuojant kaimo plėtros politiką, atsižvelgiama į: žemdirbystės,
miškininkystės ir žuvininkystės sektoriaus plėtojimą, alternatyvios veiklos skatinimą, kaimo infrastruktūros gerinimą bei sveikos ir jaukios aplinkos kūrimą; socialinę ir ekonominę pusiausvyrą; plėtojimo ir valdymo politikos struktūrų suderinamumą; regioninių ypatybių, vietinės iniciatyvos, šeimos ūkio ir kooperacijos, kaimo bendruomenės tarpusavio ryšių, kultūros paveldo vertybių išsaugojimą;

Statistikos darbuotojų surinktais duomenimis: apie 82 proc. ūkininkų nespecializuoti, apie 12 proc. specializuojasi augalininkystėje, apie 4 proc. gyvulininkystėje.

Ūkininkai pagal išsimokslinimą pasiskirsto taip: pradinis – 27 proc., vidurinis – 23 proc., specialusis vidurinis – 36 proc., aukštasis – 14 proc. Ūkininkai pagal amžių pasiskirsto taip: iki 39 metų – 8 proc., 40-59 metų – 32 proc., 60 ir daugiau – 60 proc.

Lietuvoje yra apie 300 tūkst. ha nenašių ir tiek pat ekologiškai jautrių žemių, jos visos sudaro apie 20 proc. viso žemės naudmenų ploto. Čia gamybos išlaidos produkto vienetui yra apie 20-30 proc. didesnės, negu ūkininkų, dirbančių našesnėse žemėse. Šioms problemoms spręsti yra rengiama ūkinės veiklos pertvarkymo programa mažiau palankiose ūkininkavimo sąlygose.

Restruktūrizuojant žemės ūkį, greta tradicinio ūkininkavimo svarbu plėtoti kaimo verslus, užsiimti netradicine žemdirbyste. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 mėsos perdirbimo įmonių, 50 malūnų, 150 medienos perdirbimo įmonių.

Kaimo turizmas turėtų tapti vienu iš svarbesnių papildomų pajamų šaltiniu. Labiausiai šis verslas plėtotinas gamtovaizdžiais turtinguose regionuose – Trakų, Zarasų, Ignalinos, Klaipėdos rajonuose. Jau dabar kelios dešimtys sodybų vasaros laikotarpiui priima turistus ir poilsiautojus. Kaip tik tuose rajonuose dėl mažo žemės derlingumo žemės ūkio gamyba nerentabili, bet ten gausu vandens telkinių ir miškų. Daug turistų ir poilsiautojų gali patraukti Nemuno, Neries, Žeimenos, Šešupės, Merkio pakrantės ir daugelis ežerų, esančių visoje teritorijoje.

Kaimo verslų plėtros nuostatos numatytos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (pagal programą, patvirtintą Lietuvos respublikos seimo 2000 metų birželio mėn. 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728)

Bendrosios nuostatos.

Strategijos paskirtis – nustatyti žemės ūkio ir kaimo plėtros kryptis 2000-2006 metams.

Tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, kad būtų sąlygos nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę ir integruotis į Europos Sąjungą.

Strategijos tikslai

Konkurencingas žemės ūkis užtikrinantis stabilų vartotojų aprūpinimą geros kokybės maisto produktais.

Produktų eksporto plėtra, leidžianti geriau išnaudoti turimas galimybes ir užtikrinti užimtumą kaime.

Valstybės parama kaimui, kurios pagrindas – vidaus rinkos apsauga ir žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas.

Galimybė įvairinti ekonominę veiklą kaime, o žemės ūkio produkcijos gamintojams – verstis papildoma ūkine veikla.

Aplinkos apsauga, ekologinis ūkininkavimas, biologinę įvairovę ir kraštovaizdį puoselėjantis ūkininkavimas.

Tolygi ekonominė ir socialinė veikla, atitinkanti regionų ypatumus.

Veiksminga žemės ūkio mokslo, mokymo, konsultavimo ir švietimo sistema, susijusi su gamyba.

Dabartinė kaimo situacija

žemės ūkyje dirba apie 21 proc. visų šalies užimtų gyventojų.

Žemės ūkyje 1999 metais sukurta apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Žemes ūkio ir maisto prekės davė apie 13 proc. šalies eksporto pajamų.

Pakankami gamtiniai ištekliai (žemės ūkio naudmenos, kurių didžioji dalis nusausinta, miškai, vandenys) leidžiantys žemės ūkio produktų gamintojams prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų.

Palankios gamtinės sąlygos plėtoti veislinę, pieninę ir mėsinę gyvulininkystę.

Santykinai mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas.

Gilios kaimo gyventojų tradicijos žemės ūkio srityje.

Išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas.

Sukurtos finansinės sistemos ir institucijos.

Aktyviai plėtojama kaimo žmonių savivalda.

Svarbiausios Lietuvos kaimo problemos

Nepakankamas žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumas.

Nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuojanti žemės rinka.

Dominuoja ūkiai, kurių mažas investicinis pajėgumas, menka technologinė pažanga, didelės išlaidos, mažas konkurencingumas.

Nepakankamai apsaugota šalies vidaus žemės ūkio ir maisto produktų rinka nuo blogos kokybės, kontrabandiniu ir dempingo kainomis parduodamų prekių. (Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkoje dirbtinai sumažintomis, nuostolingomis kainomis, siekiant išstumti konkurentus ir užkariauti rinką.).

Nesusiformavę žemės ūkio produkcijos gamintojų ir perdirbėjų santykiai, per ilga atsiskaitymų ciklo trukmė.

Neišplėtota kooperacija, materialinio apsirūpinimo, techninių ir kitų paslaugų infrastruktūra.

Didelė sezoniškumo įtaka.

Mažai jaunų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių ūkininkų.

Integracijos į Europos Sąjungą teigiamas poveikis

Didėja kapitalo, pažangių technologijų, darbo jėgos ir prekių apyvarta tarp ES
ir Lietuvos.

Didėja šalies finansavimas: PHARE, SAPARD, ISRA programos.

Didėja žemės ir kito nekilnojamojo turto kaina, mažėja paskolų palūkanos.

Techninė ir konsultacinė pagalba.

Galimas neigiamas integracijos į Europos Sąjungą poveikis

Gali padidėti nacionalinių žemės ūkio subjektų ir jų rinkos partnerių konkurencija su daugiau subsidijuojamais ir objektyviai didesnio konkurencinio pajėgumo kitų valstybių subjektais.

Jeigu nebus sukurtos sąlygos alternatyviam verslui, galimas laikinas nedarbo žemės ūkyje ir perdirbimo pramonėje padidėjimas.

Didėja konkurencinė grėsmė iš Rytų ir Vakarų valstybių.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos įgyvendinimo kryptys

Investicijos į ūkius, jų modernizavimas ir veiklos įvairinimas.

Besikuriančių ūkininkų, ypač jaunų, rėmimas.

Subsidijos žemės ūkio technikai, įrangai, pastatams pirkti, veislinių gyvulių ir augalų sėklinei medžiagai įsigyti.

Melioracijos įrengimų remonto dalinis finansavimas.

Netradicinių žemės ūkio verslų rėmimas.

Žemes ūkio produktų gamyba ne maisto reikmėms.

Geros kokybės produktų gamybos plėtra ir rinkodara.

Lietuvos Respublikos standartų tobulinimas.

Pranašumą turinčios produkcijos eksporto subsidijavimas.

Ekologinio žemės ūkio plėtros rėmimas.

Užimtumo didinimas skatinant alternatyvią veiklą ir socialinės būklės gerinimas.

Alternatyvios veiklos (kaimo turizmo, miškų sodinimo, amatų ir kitų ne žemės ūkio verslų) rėmimas.

Arklininkystės, kaip sporto šakos ir pramogų verslo plėtra.

Kaimo žmonių perkvalifikavimo rėmimas.

Žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas tiesioginėmis išmokomis.

Gyventojų pasitraukimo iš žemės ūkio veiklos skatinimas.

Parama nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms socialines paslaugas kaime.

Mokslo, mokymo, konsultavimo, žemės ūkio informacinės sistemos finansavimas.

Etnokultūros ugdymo ir paveldo išsaugojimo finansavimas.

Aplinkosauga ir gamtos išteklių naudojimo gerinimas.

Siekiant paspartinti žemės rinkos formavimąsi, sudaryti sąlygas užstatyti bankams žemės ūkio paskirties žemę su apribojimais leisti įsigyti žemės ūkininkavimui kitų šalių subjektams.

Prioritetas teikiamas šioms žemės ir maisto ūkio šakoms: pieninei ir mėsinei galvijininkystei, sodininkystei ir daržininkystei, linininkystei, aliejinių augalų auginimui, javų ir cukrinių runkelių auginimui.

Siekti, kad vidaus rinka būtų aprūpinta savos gamybos žemės ūkio produktais.

Tobulinti ekologinės žemės ūkio produkcijos gamybą ir rinką.

Žemės ūkio mokslas, studijos ir mokymas

Integruoti žemės ūkio mokslo institucijas į vieną universitetinę mokslo ir studijų sistemą.

Plėsti ir koordinuoti žemės ūkio mokslo, studijų, tęstinio mokymo, perkvalifikavimo ir konsultavimo veiklą.

Šiuolaikiniai Europos Sąjungos agrarinės politikos bruožai

Pastaruoju metu labai aktyviai kalbama apie stojimą į Europos Sąjungą. Tam labai aktyviai ruošiamasi. Kas yra Europos Sąjunga?

Po antrojo pasaulinio karo atsikuriančioje Vakarų Europoje, kaip ir rytuose nepakako maisto, o žemės ūkis tegamino tik du trečdalius prieškarinio jo kiekio, o pramonei trūko darbo rankų. Tokiomis sąlygomis žemės ūkis vienu metu privalėjo kuo skubiausiai patenkinti maisto poreikį ir kartu atiduoti dalį darbo jėgos į miestą – pramonės vystymui. To galima buvo pasiekti tik didinant laukų derlingumą ir gyvulių produktyvumą bei keliant darbo našumą, ypač kaime. Ši sunki problema nebuvo palikta be valstybių dėmesio. Priešingai, Vakarų Europos valstybės šio sprendimo ėmėsi sutelktomis jėgomis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2706 žodžiai iš 8810 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.