Aids7
5 (100%) 1 vote

Aids7



Šiandien Lietuvoje turbūt nerasime žmogaus, kuris nebūtų nieko girdėjęs apie AIDS (įgytą (akvizitinį) imuniteto deficito sindromą), dažnai vadinamą „XX amžiaus maru“.

Devintojo dešimtmečio (1981 m.) pradžioje aptikta nauja virusinė liga paaštrino senas ir sukėlė naujas sergančiųjų įvairiomis ligomis (taip pat ir AIDS) socialines, juridines, moralines, medicinos problemas, daug prieštaringų kalbų. Ilgainiui tapo aišku, kad jeigu laiku nebus imtasi priemonių, AIDS epidemija nusineš tiek gyvybių, kiek pasaulis jų prarado Antrajame pasauliniame kare. Tačiau ši epidemija gali paskatinti reorganizuoti sveikatos apsaugą, numatyti naują gyventojų sveikatos stiprinimo strategiją. Dėl mąstymo inertiškumo, dėl daugelį metų ugdyto socialistinio požiūrio į žmogų, pareigą, darbą, net ir į ligonį bei gydytoją, į mokyklą ir šeimą, į dorą ir lytinę kultūrą, AIDS problemą Lietuvoje daugelis mūsų suvokia taip pat, kaip amerikiečiai prieš 10 metų, Vakarų Europa – prieš 5-erius. Jie nesuspėjo laiku imtis veiksmingų profilaktikos priemonių, todėl AIDS ten plačiai išplito ir plinta toliau. Jis sėja mirtį ir socialines nelaimes, sunkia našta užgulęs valstybių biudžetus.

AIDS – tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo.

Nuo užsikrėtimo ŽIV iki AIDS išsivystymo gali praeiti keleri, kartais – net dešimt ir daugiau metų. Mokslininkai mano, kad to priežastis gali būti nevienodas įvairių viruso štamų virulentiškumas (agresyvumas), skirtinga organizmų genetinė medžiaga arba nevienodas imuninis atsakas. AIDS išsivystymą gali paskatinti ir susirgimai kitomis ligomis. Pagal ligos požymius bei CD4+ ląstelių skaičių kraujyje gydytojai gali apibūdinti ŽIV užsikrėtusių žmonių imuninės sistemos būklę.

Žinomos kelios ŽIV infekcljos stadijos, iš kurių AIDS – paskutinė. Ankstyviausios stadijos ŽIV žmogui gali nesukelti jokių simptomų, išskyrus padidėjusius pažastų ir kirkšnių limfmazgius. Šiuo laikotarpiu žmogus, nors ir jaučiasi beveik sveikas, turėtų atvykti pas gydytoją.

Ligai vystantis, žmogus jaučia vis didesnį nuovargį, nesiliaujantį kosulį, jis karščiuoja, smarkiai prakaituoja naktimis, viduriuoja, greitai netenka svorio. Pradeda berti odą, burnos gleivinė išopėja, prisimeta pienligė (burnos ertmės grybelinė infekcija), herpes infekcija (įskaitant išsėtinį herpes), taip pat tokios retos ligos kaip gauruotoji burnos ertmės leukoplakija.

Žmonės, kurių imuninė sistema sveika, paprastai turi daugiau kaip 950 CD4+ ląstelių kiekviename kraujo mililitre, nors kai kurie turi ne daugiau kaip 500 ir yra visai sveiki. CD4+ ląstelių skaičius mažėja, vystantis ŽIV infekcijai, o sergantys AIDS jų turi tik apie 200 (JAV žmonės laikomi sergančiais AIDS, jei turi mažiau kaip 200 CD4+ ląstelių net ir nesant klinikiniams pasireiškimams, o Europoje – tik esant klinikiniams pasireiškimams).

Išsivysčius paskutinei ŽIV infekcijos stadijai, vadinamajai AIDS, paprastai susergama sąlyginai patogeninėmis arba oportunistinėmis ligomis – tuberkulioze, Kaposi sarkoma (ji paprastai neišsivysto, jei CD4+ ląstelių yra daugiau kaip 100). Grybelinėmis ligomis (Candida ezofagitu, Cryptococcus meningitu ir penicilioze), bakterinėmis infekcijomis (pvz., Pneumocystis carinii pneumonija ir Toxoplasma gondii encefalitu) paprastai susergama, kai CD4+ ląstelių sumažėja iki 100. Žmonės, turintys mažiau kaip 50 tokių ląstelių, dar suserga ir citomegalo viruso sukeltu retinitu.

Daugelį sergančiųjų AIDS kamuoja sekinantis sindromas, žinomas ypač Afrikoje, kaip „liesėjimo liga“. Ji pasireiškia užsitęsusiu viduriavimu ir dideliu svorio netekimu. Dar viena šios ligos forma, paplitusi visame pasaulyje, – su AIDS susijusi encefalopatija arba AIDS demencija. Ją sukelia ŽIV, perėjęs per vadinamąjį hematoencefalitinį barjerą, paprastai neleidžiantį svetimkūniams pasiekti galvos smegenų. Vėlesnės su AIDS susijusios encefalopatijos stadijos primena senilinę demenciją arba Altheimerio ligą.

Kaip viskas prasidėjo

„1981 m. birželį pirmąkart pamatėme jauną homoseksualistą su didžiuliu imuniteto deficitu. Tada dar nežinojome, kas tai yra, bet tikėjomės, kad tokį atvejį matome ir paskutinį kartą“, – kalbėjo JAV gydytojas S. Broderis.

Naujos ligos pėdsakais

1979 metais du jauni Niujorko gyentojai kreipėsi į gydytojus dėl labai reto auglio, Kaposi sarkomos, simptomų. Tokios pat diagnozės buvo patvirtintos ir kitų JAV miestų jaunuoliams. Įvairiuose šalies miestuose užregistruoti kitos retos ligos – pneumocistinio plaučių uždegimo – atvejai, visai tarpusavyje nesusiję. Gydytojams prireikė nemaža laiko suprasti, jog visi šie atvejai yra tam tikros sistemos dalis.

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sandaros schemaEpidemiologai, savotiški „medicinos detektyvai“, pagaliau susiprato sujungti atskirus vaizdo fragmentus. Kas sukėlė seniau taip retai pasitaikydavusius organizmo sutrikimus jauniems ir iki tol buvusiems sveikiems žmonėms? Visus susirgimų atvejus jungė dvi
aplinkybės: visi pacientai buvo homoseksualistai, o jų ligos rodė didžiulį imuninės sistemos nepakankamumą.

Epidemiologai susidomėjo, kas skiria sergančius žmones nuo sveikų. Paaiškėjo, kad būdingiausia pirmųjų AIDS susirgusių žmonių savybė -jų homoseksualumas, todėl ligos priežastis pirmiausia siejo su gyvenimo būdu (kurį laiką JAV šį sindromą vadino homoseksualistų imuniteto deficitu). Tuo metu tarp JAV homoseksualistų buvo populiarūs amilnitrito pagrindu pagaminti stimuliuojantys „milteliai“ – uostomieji narkotikai, todėl mokslininkams kilo klausimas, ar gali šie „milteliai“ sutrikdyti imuninės sistemos veiklą.

Tačiau AIDS vis labiau plito ir tarp žmonių, turinčių daug lytinių partnerių, sergančių lytiškai plintančiomis ligomis ir žarnyno infekcijomis. Todėl buvo sukurta antroji teorija, kad žmonės išsekina savo imuninę sistemą. Netikėtas pneumocistinio plaučių uždegimo ir Kaposi sarkomos pasirodymas tarp intraveninius narkotikus vartojančių narkomanų šios teorijos nepaneigė, nes jau anksčiau buvo tvirtinama, jog B hepatitas ir kitos infekcijos, perduodamos per bendrai naudojamas adatas, taip pat gali išsekinti imuninę sistemą.

Tačiau netrukus naujajam sindromui būdingais negalavimais pradėjo skūstis sergantys hemofilija (paveldėta liga, kai kraujyje nėra VIII-ojo – pagrindinio krešėjimo faktoriaus), taip pat vyrai, moterys ir vaikai, kuriems buvo perpiltas kraujas. Hemofilija gydoma VIII-uoju faktoriumi, gaunamu sumaišius tūkstančių donorų kraują. Taigi šie nauji faktai rodė, kad infekcijos sukėlėjas perduodamas ir per kraują.

Su milžiniškais šios ligos protrūkiais gydytojai susidūrė ir kituose pasaulio regionuose. Kai tokių pat ligos požymių turinčių pacientų atsirado ir Afrikoje, Australijoje bei Europoje, gydytojai prisiminė, kad panašių sindromų yra buvę ir baigiantis aštuntajam dešimtmečiui. Keli tokie atvejai buvo aprašyti net 1959 metais. Tad kas vis dėlto yra šios infekcijos sukėlėjas? Pasauliui jau buvo nemažai žinoma apie retrovirusus, kuriems priklauso ir AIDS sukeliantis virusas. JAV mokslininkai H.Teminas ir D.Baltimoras atrado pagrindinį viruso fermentą – atvirkštinę transkriptazę – ir už tai buvo apdovanoti Nobelio premija. Dr. R.Galo sukūrė net keletą metodų, kaip būtų galima surasti žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV).

1983 m. Paryžiaus Pastero institute grupė mokslininkų, vadovaujamų L.Montanjė, virusą išskyrė iš jauno homoseksualisto, kuriam buvo nustatytas lėtinis limfmazgių audinių paburkimas, ir elektroniniu mikroskopu padarė pirmąsias ŽIV nuotraukas. Po kelių mėnesių L.Montanje ir jo kolegos dr. F.Barre-Sinusis ir dr. Ž.K.Šermanas aprašė žmogaus imunodeficito virusą. Jie visai pagrįstai manė, kad atrado AIDS sukėlėją.

Pasirengimas kovai su AIDS

Devintąjį dešimtmetį AIDS išplitus visame pasaulyje tarp vyrų, moterų ir vaikų, medicinos darbuotojai suprato, jog šis sindromas yra mirtinas ir plinta daug greičiau, nei buvo manyta.

Vis labiau didėjant AIDS grėsmei, didėjo ir būtinybė stabdyti šios ligos plitimą. Pirmasis tarptautinis pasitarimas AIDS klausimais įvyko 1983 metų pabaigoje. Iškart po I-osios tarptautinės AIDS konferencijos, įvykusios 1985 m. Atlantoje (JAV), grupė mokslininkų, padedami PSO, parengė AIDS plitimo pristabdymo rekomendacijas. Tais pačiais metais PSO, norėdama nustatyti sergančiųjų registravimo klinikinius kriterijus, suorganizavo pirmąjį pasitarimą AIDS klausimais Afrikoje, Bangi mieste (Centrinės Afrikos Respublika). Tada dar nebuvo atliekami ŽIV infekcijos laboratoriniai tyrimai, tačiau buvo labai svarbu kuo daugiau žinoti apie epidemijos mastus ir jos plitimą. PSO jau rengė globalinę AIDS profilaktikos programą. 1987 m. gegužės mėnesį ją patvirtino Pasaulinė sveikatos apsaugos asamblėja.

Dabar nacionalinės AIDS programos yra parengtos beveik visose šalyse, ir daugelis jų vadovaujasi globaline AIDS programa (atnaujinta 1992 m.) bei PSO rekomendacijomis.

ŽIV – ilgai veikiantis virusas

Daugelis virusų organizme pradeda „veikti“ per kelias dienas ar savaites. Pvz., gripo virusui pakanka 1-5 dienų, o A hepatito virusui – maždaug 4-ių savaičių.

Be kai kurių nežymių ligos požymių (pakilusios temperatūros, gerklės skausmo, išbėrimų), po kelių savaičių pasireiškiančių maždaug 70 proc. ŽIV užsikrėtusių žmonių, daugelis infekuotųjų maždaug penkerius metus nepastebi jokių ligos požymių. Gerai jaučiasi ir atrodo visai sveiki, tačiau nuo pat užsikrėtimo momento jau gali užkrėsti kitus. Infekuotasis virusą nešioja visą gyvenimą. Kol kas mokslininkai nesukūrė gydymo metodų, kaip infektuotąjį padaryti neužkrečiamą. Manoma, kad beveik visi ŽIV infekuoti žmonės mirs nuo AIDS.

Netrukus po to, kai žmogus užsikrečia ŽIV, jo imuninė sistema, bandydama neutralizuoti virusą, pradeda gaminti antikūnus. Juos aptikti daug lengviau nei patį virusą, todėl antikūnų buvimu arba nebuvimu kraujyje pagrįstas plačiai naudojamas ŽIV testas. Žmogus, kurio kraujyje randama antikūnų, neutralizuojančių ŽIV, laikomas infekuotu arba seropozityviu.

Gali praeiti nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių, iki kraujyje pasirodys antikūnų, nors žinoma atvejų, kai praėjo ir daugiau laiko. Šiuo laikotarpiu, kuris vadinamas „lango periodu“, ŽIV užsikrėtusio žmogaus
rezultatas esti neigiamas, nors dėl didelės viruso koncentracijos kraujyje žmogus jau yra pavojingas ir gali užkrėsti kitus. Organizmo imuninė sistema, reaguodama į viruso įsiveržimą, pradeda gaminti antikūnus, deja, ne veiksmingus. Taip yra dėl to, kad virusas pažeidžia svarbiausias imuninės sistemos ląsteles, ginančias organizmą nuo infekcijų.

ŽIV ir imuninė sistema

Pagrindiniai žmogaus imunodeficito viruso taikiniai – T limfocitai („gelbėtojai“) ir monocitai („šiukšlininkai“), virstantys makrofagais. Sveikos imuninės sistemos monocitai/makrofagai gina organizmą – suranda ir sunaikina svetimkūnius ir žuvusias arba užkrėstas ląsteles. Be to, organizmas ginasi, gamindamas ypatingus baltymus – antikūnus, kurie padaro nekenksmingus viruso antigenus. ŽIV suardo šį procesą, todėl organizmo imuninė sistema pamažu silpsta.

Tam tikri limfocitai (baltieji kraujo kūneliai), žinomi kaip B ląstelės, gamina antikūnus tam antigenui, kurį nori sunaikinti. Kai kurie limfocitai tą antigeną įsimena, todėl imuninė sistema gali žaibiškai sureaguoti, vos jam vėl pasirodžius (nors ir po daugelio metų).

Kiti labai svarbūs imuninės sistemos limfocitai yra T ląstelės, cirkuliuojančios kraujyle ir besikaupiančios svetimkūnio įsiskverbimo vietoje. Be to, šios ląstelės yra specializuotos žudikės ir padeda B ląstelėms gaminti antikūnus, koordinuoja imuninės sistemos atsaką ir praėjus pavojui ją „išjungia“. Kai kurios T ląstelės taip pat įsimena antigenus, su kuriais susidūrė.

Taigi T ląstelė ir yra svarbiausias ŽIV taikinys. Virusas įsiskverbia į ją, sutrikdo visą imuninės sistemos veiklą ir sustabdo nuo T ląlstelės priklausančių kitų ląstelių funkcijas (visas T ląstelės pavadinimas – CD4+ T limfocitas arba, trumpiau tariant, CD4+ ląstelė). Virusas apgaudinėja imuninę sistemą, nes jo negali atpažinti kovai su juo gaminami antikūnai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1867 žodžiai iš 6121 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.