AIDS eražmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) ir jo sukeliamos AIDS ligos epidemija prasidëjo XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Nors pradžioje virusas plito tik tarp homoseksualių vyrų ir asocialių asmenų keliose išsivysčiusiose čalyse (pirmasis epidemijos etapas, kuomet dar trūko žinių apie infekciją ir daugelis užsikrëtusiųjų mirdavo per pirmuosius trejus metus, diagnozavus infekciją), netrukus paaiškëjo , kad virusas gali plisti įvairiais bûdais: pagrindinis viruso perdavimo bûdas tapo heteroseksualûs santykiai, užsikrëtusių vyrų ir moterų skaišius beveik susilygino (antrasis epidemijos etapas, kai diagnostikos galimybë gerokai išaugo, prasidëjo gydimas, užsikrëtusieji išgyvendavo 10 ir daugiau metų). Mažiau nei per du dešimtmečius epidemija paplito visose žemynuose ir dabar užsikrëtusių ŽIV jau randama 190 valstybiŲ.
Šis virusas labai greitai kinta (jau pirmosios kartos viruso struktûra skiriasi nuo pradinës formos 5-10 procentų), jo štamai įvairiose pasaulio dalyse genetiškai skiriasi, todël iki šiol neišrasta profilakcinë vakcina ir neaišku, kada tai įvyks.
Epidemijos padëtis. Jau apie dešimtį metų daugumoje pasaulio šalių atliekamas atrankinis ŽIV plitimo tendencijų stebëjimas, leidžiantis prognozuoti epidemijos mastu. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys, gauti apibendrinus stebëjimo rezultatus, rodo, kad iki 1995 metų pabaigos apie 6 milijonai žemës gyventojų galëjo sirgti AIDS, šiuo metu išviso apie 20,1 milijono žmonių gali bûti užsikrëte ŽIV arba sirgti AIDS. Kadangi neįmanoma tiksliai nustatyti infekcijos plitimo tendencijų, Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, jog iki 2000 metų jau gali bûti apie 40 milijonų infekuotų ŽIV užsikrëtusių yra moterų ir vaikų.
Medicinos žinios. AIDS yra įgyto imuniteto deficito sindromas, kurą sukelia žmogaus imunodeficito virusa (ŽIV). žmonës, sergantys AIDS, kažkada užsikrëtë ŽIV. Virusas, patekęs į organizmą, pradeda silpninti imuninę sistemč, todël užsikrëtęs asmuo tampa neatsparus paojingoms ligoms (tuberkuliozei, pneumonijai, meningitui), vadinamosioms oportunistinëms infekcijoms. Kartą užsikrëtęs asmuo virusą nešioja visą gyenimą, ir, pats nieko neįtardamas, gali užkrësti kitus.
Daugelis virusų ligas sukelia per kelias dienas ar savaites. ŽIV – kitoks ; jo sukelta infekcija vystosi lëtai. Praëjus po užkretimo kelioms savaitëms, pasirodo trumpalaikiai ligos požymiai: karsšiavimas, patinsta limfmazgiai, tačiau negalavimai grei praeina ir nepasikartoja ištisus metus. Tuo laikotarpiu lengviausia užkrësti kitą asmenį. Tuo tarpu virusas pamažu silpnina imuninę organizmo sistemą, naikindamas CD4 ląsteles (o juk jos atlieka svarbiausią vaidmenį kovojant su “įsibroveliais” – mikroorganizmais, bakterijomis, virusais). Kai imuninë sistema nusilpsta, išriškëja kiti ligos požymiai, pavyzdžiui, viduriavimas, nuovargis. Tik praëjus daugeliu metų nuo užsikrëtimo, infekcija pasiekia paskutinæ stadijà – AIDS. Tame etape organizmas jau nesugeba kovoti su oportunistinëmis infekcijomis, ir ligonis miršta nuo būtent šių ligų.