Airija garsi ne tik nesibaigiančiu lietumi, bet ir alumi, juodu, tirštu alumi, kuris kvepia lakrica ir vadinamas porteriu. Turbūt tik viskis savo populiarumu prilygsta šiam tautiniam gėrimui.
Airijos virėjai niekada nebuvo garbėtroškos. Jie liko ištikimi savo židiniams ir šiandien tebekepa mėsą, kaip kepdavo jų seneliai — ant atviros ugnies, vietoj malkų naudodami durpes. Beje, geriau už airius ištroškinti avieną sunku. Airiška stju — tai avienos krūtininė, ištroškinta kartu su bulvėmis, svogūnų padaže, pagardintame pipirais. Šis patiekalas visai teisėtai laikomas tautiniu
• Aukščiausias Airijos kalnas yra taip vadinimas „Carrantouhill“ 1,041 m. aukščio. Ilgiausia upė – „Shannon“ 340 km ilgio. Didžiausias ežeras – „Lough Neagh“.
• Airijos nacionaliniai parkai turi keletą unikalių ir įspūdingų gamtovaizdžių.
• Didelė faunos ir floros įvairovė.
• Laisvas religijos pasirinkimas valstybės piliečiams yra garantuojamas Airijos Konstitucijos. Daugumos Airijos gyventojų tikėjimas yra katalikybė.
• Senoji šalies kalba išsivystė iš keltų imigrantų apie 600 prieš Kristų.
• Anglų kalba į Airiją atkeliavo kartu su normandais. Nors ir sunkiai prigydama, vis tiek tapo verslo, administracine kalba.
Airija – Britų salyno sala Atlanto vandenyne
Airių tyrinėtojai mano, jog pirmosios gyvenvietės jų žemėje atsirado prieš aštuonis tūkstančius metų. Jas įkūrė ateiviai iš Europos žemyno
Airiją ilgą laiką buvo užgožę anglai, joje įsigalėjo anglų kalba, ir iki šiol daugeliui atrodo, kad tai Anglijos dalis, nors nuo jos nepriklausomybės praėjo daugiau kaip pusė šimtmečio (nuo 1919 m.)
Airijos sostinės Dublino pavadinimas kilęs iš žodžių junginio Dubh Linn, kuris išverstas reiškia „juoda, balta“
. Reguliarus mišių lankymas laikomas vos ne privaloma pilietine pareiga
Šv. Patriko diena – Airijos nacionalinė diena, švenčiama kovo 17 – ąją. Šv. Patrikas yra Airijos globėjas, V a. Viduryje įvedęs krikščionybę
Žalia – nacionalinė airių spalva. Airijoje apstu žalių pievų, neveltui Airija dar vadinama „smaragdo sala“