Projektinis darbas
Peizažas Jono Aisčio
ir Antano Miškinio eilėraščiuose
Darba atliko: 8c klasės mokinys
V.Kudrevičius
Darba tikrino: mokytoja-metodininkė
A. Venzlauskienė
2006 m. gruodis
ANTANAS MIŠKINIS
Miškinis (1905-1983) buvo ekstravertiška, atvira išorinio pa¬saulio įspūdžiams asmenybė. Nors jo poezijoje esama neoromantinių nuo¬vargio, nusivylimo motyvų, tai iš esmės optimistinės pasaulėjautos poetas. Miškinio poezijai būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, pokalbio situa¬cijos, kuriamos pagal folkloro pavyzdį, eilėraštyje neretai fiksuojamas aki¬mirkos įspūdis. Lyrinis subjektas turi romantinio herojaus ir avangardisti¬nio maištininko (tokio kaip Kazio Binkio vėjavaikis ar Kazio Borutos bernas) bruožų.
Svarbi Miškinio kūryboje tėvynės, jos likimo tema. Poetas kuria perso¬nifikuotą, tautosakinę mergelę primenantį Lietuvos paveikslą. Tačiau šis romantiškas paveikslas derinamas su konkrečiu, buitišku gimtojo krašto vaizdu. Kaip ir kitiems neoromantikams, tėvynė Miškiniui – tai kaimas, grožio ir harmonijos vieta. Miestas – degradacijos ir nuodėmės erdvė, apie jį dažniausiai kalbama ironiškai.
Pokariu Miškinis įsitraukė į rezistencinę kovą. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėjimo. Kalėjo Mordovijos, Omsko, Olžeraso lageriuose, kur ant popieriaus skiaučių rašė „Psalmes“. Jose susipina šiurpios lagerio kasdienybės aprašymai ir šviesus tėvynės paveikslas, tau¬tosakiniai motyvai derinami su religiniais įvaizdžiais.
Antanas Miškinis – vienas ryškiųjų prieškarinės Lietuvos poetų, vadinamų neoromantikais, atstovų. Yra ne viena sąsaja tarp A.Miškinio ir J.Aisčio, ypač eilėraščio melodijos, ryšio su tautosaka požiūriu. A.Miškinis – aukstaitiškojo lyrizmo kūrėjas, susijęs su Aukštaitijos dvasia, tęsė to krašto poetų tradicijas. Meniškiausias jo rinkinys „Varnos prie plento“. Iš tremties laikotarpio svarbiausias „Psalmių“ cikias, lietuvių pasipriešinimo literatūros akcentas.
Neoromantikai siekė kurti lietuvišką meną, remtis lietuvių liaudies kūryba, tradicijomis, pasaulėjauta. A.Miškinis buvo „artimiausias lietuviškos pasaulėjautos tipui savo mastysena, temomis ir žodynu iš visų neoromantikų“ (V.Kubilius). A. Miškinis sakė, kad Europa vytis lietuviams reikia per Lietuvą, kad pasisavinti tai, kas mene jau padaryta, reikia ne aklai, o nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų. To jis ir sieke savo lyrika, remdamasis liaudies kalba, perteikdamas Rytų Aukštaitijos kaimo dvasią, kurią gerai jautė. Su gimtojo kaimo žmonėmis galėjo išdainuoti visą „svodbiniu“ dainų ciklą. A.Miškinis – vienas aukštaitiškojo lyrizmo kūrėjų, skambus, dainingas, o kartu ir liūdnas, susimąstęs. Kartais ironiškas. A.Miškinio kūryboje jaučiamos dvi tendencijos: dainiškoji, diktavusi melodingus ketureilius, ir modernioji (netikėtos sandūros, šnekamosios kalbos frazės).
Iš iki karo išleistų A.Miškinio poezijos rinkinių pats įdomiausias yra „Varnos prie plento“ (1935). Čia suderintas vaizdo konkretumas, kalbos paprastumas ir melodingumas. Pirmasis, įžanginis „Varnų prie plento“ eilėraštis itin būdingas poetui garsiniu raiškumu, skambumu bei mąslia nuotaika:
Daug ižo upėm praužė
Pavasarių plačių.
Daug prikukuos dar gegužės
Motyvų, tų pačių. Pajusit mano žodžiuose
Žaliuojančias lankas
Ir kaip žmogus vis guodžiasi,
Užlauždamas rankas.
Ne vienoje A.Miškinio eilutėje skamba širdgėla del neišbrendamo Lietuvos vargo, dėl neteisybių, kurių jokia santvarka nepajegia išnaikinti:
Išeisime šį rudenį
Su tarbomis per Lietuvq nualintą.
Baudžiavose dar užsigrūdinom.
Ir šunimis mokėsime paskalinti.
„Ruduo“
Gražus poeto ciklas „Lietuva!“ (1933). Jis susideda iš keturių eilėraščių (kiekviename trys strofos), turi liaudies dainos epigrafą „Siuntė mane anytėlė / Žiemužės šėko, vasaružės sniego“. Pirmajame eilėraštyje – Lietuvos to meto situacija, Lietuvos vaikų požiūris į savo tėvynę, širdgėla dėl Vilniaus:
Tave papuošt žadėjom
Kaip savo tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary. Šiandien dainuot norėtūs
Pačiais gražiaisiais rimais.
Paskendo mano mintys
Tavo naujuos arimuos. Taip staugė vėtra vakar
Po kalnq, ir pašlaitę,
Kad tu likai be Vilniaus,
Kad palikai našlaite.