Ak vaizdo sistema
5 (100%) 1 vote

Ak vaizdo sistema

PK VAIZDO SISTEMOS STRUKTŪRA

IBM PK vaizdo sistema susideda iš displėjaus, kuriame atvaizduojama informacija ir vaizdą formuojančios grafinės plokštės.

Grafinėje plokštėje visuomet yra ROM mikroschema su vaizdo sistemos BIOS (Basic Input Output System), taktinių impulsų generatorius, kuris formuoja vaizdo sistemai valdyti ir sinchronizuoti reikalingus impulsus, vaizdo atmintis (vRAM), sauganti atvaizduoti skirtus duomenis, displėjaus procesorius, kuriame integruoti pagrindiniai programuojamieji vaizdo sistemos elementai, grafikos procesorius, generuojantis dvimačius (2D) ir trimačius (3D) vaizdus ir kodinis analoginis keitiklis, paverčiantis iš vRAM ateinančius skaitmeninius signalus analoginiais, kurie valdo displėjaus ekraną. Grafikos procesoriuje būna integruoti pagrindiniai programuojamieji vaizdo sistemos elementai, skaitmeninis – analoginis keitiklis (RAMDAC – Read Access Memory Digital to Analog Converter), paverčiantis iš vRAM ateinančius skaitmeninius signalus analoginiais signalais monitoriui su kineskopu valdyti.

Displėjaus procesorius yra vaizdo plokštės „nervinis centras“. Jį sudaro: skleistinės valdiklis generuoja signalus, valdančius displėjaus eilučių ir kadrų skleistinę ekrane, informacijos perdavimą iš vRAM, ir atlieka kitas funkcijas. Požymių dekoderis iššifruoja vRAM ląstelėse esančią informaciją apie vaizdo taško arba simbolio papildomas savybes, pvz., jo ir fono spalvą. Vaizdo režimo kontrolės blokas perjungia vaizdo sistemą darbui EGA, VGA ar kitu režimu. Vaizdo signalų (video signalų) generatorius formuoja displėjui vaizdo signalą.

Displėjus – pagrindinis kompiuterio informacijos išvesties įtaisas, skirtas tekstinei ir grafinei informacijai išvesti į ekraną. Būna dviejų tipų displėjai –su kineskopu ir plokštieji (dažniausiai skystųjų kristalų).

DISPLĖJŲ RŪŠYS

Su IBM PK tipo kompiuteriais naudojami šių rūšių displėjai: spalvotieji ir monochrominiai. Spalvotuose displėjuose vaizdas yra formuojamas iš raudono, žalio ir mėlyno liuminoforo šviečiančių taškų, o monochrominiuose – iš vienos spalvos (dažniausiai baltos, žalios arba rudos) liuminoforo šviečiančių taškų. Monochrominiai displėjai dabar naudojami retai ir tik su specialios paskirties kompiuteriais (tarkime, aptarnaujančiais kasos aparatus). Labiausiai paplitę yra spalvotieji displėjai:

· Su įvairaus dydžio ekranais. Dažniausiai naudojami displėjai, kurių ekrano įstrižainė siekia nuo 14 iki 21 colio. Reikia turėti galvoje ir tai, kad matomo vaizdo įstrižainė yra 5 – 10 procentų mažesnė. Šiuo metu labai populiarūs ir dažai naudojami yra 15 colių įstrižainės ekraną turintys displėjai. Jeigu gi vartotojas prie ekrano praleidžia itin daug laiko, jo kompiuteriui labai tiktų 17 colių įstrižainės displėjus. 20 – 21 colio įstrižainės displėjai yra daugiau naudojami leidyboje ir kompiuterinio projektavimo sistemose.

· Su skirtingais atstumais tarp vienos spalvos liuminoforo (šviečiančios medžiagos) taškų centrų. Šis atstumas tiesiogiai apibūdina vaizdo ryškumą, taip pat ir displėjaus kokybę. Kokybiškų displėjų ekranuose šis atstumas yra 0,25 – 0,26 mm, „vidutinės klasės“ 0,28 mm, o žemiausios kokybės displėjų ekranuose 0,31 0,39 mm (ir net daugiau).

VAIZDO SUDARYMAS

Displėjuose su kineskopu vaizdą piešia trys elektronų spinduliai, nuosekliai žadindami ekrano vidinę pusę dengiančius liuminoforus, kurie skleidžia raudoną, žalią ir mėlyną šviesą. Spinduliais piešiamo vaizdo kiekvieno taško atspalvis priklauso nuo spindulių intensyvumo, keičiamo kompiuterio grafinės plokštės siunčiamu signalu. Piešti kadrą spinduliai pradeda iš kairiojo viršutinio ekrano kampo. Piešdami vaizdo eilutę, jie vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto ir truputį žemiau piešia kitą eilutę. Taip eilutė po eilutės nupiešiamas vienas kadras ir pradedamas piešti naujas.

Plokščiuosiuose ekranuose, kuriuos sudaro diskretinių indikatorių matrica, taškas yra valdomas koordinatiniu būdu, paduodant signalus į stulpelių ir eilučių elektrodus. Taško šviesumas priklauso nuo indikatoriaus žadinimo trukmės.

PK ekrane vaizdas beveik visuomet piešiamas kadrais, o ne puskadriais kaip televizoriuje. Kadrų skleidimo dažnis svyruoja nuo 60 iki 150 Hz. Kuo jis didesnis, tuo mažiau vargina akis. Šiuolaikiniai displėjai gali dirbti su keliais labiausiai paplitusiais grafinio informacijos atvaizdavimo standartais. Dauguma jų automatiškai prisitaiko prie standartų, naudojančių skirtingus eilučių ir kadrų skleidimo dažnius.

Nespalvotuose kineskopuose naudojami liuminoforai, švytintys balta spalva. Spalvotuosiuose – raudonai, žaliai ir mėlynai švytinčių liuminoforų triados RGB (Red, Green, Blue). Šios spalvos parinktos todėl, kad tamsiame fone (ekrano fonas yra juodas) jas maišant (spalvas sumuojant) galima gauti beveik visus akimi matomus atspalvius. Norint geriau atskirti spindulius, kurių kiekvienas turi žadinti tik vienos spalvos liuminoforą, prie ekrano yra skylėtieji (dažniau) arba plyšėtieji tinkleliai. Elektronų spindulius triadoms žadinti formuoja trigubos elektronų patrankos, kurių kiekviena žadina savo spalvos liuminoforą. PLOKŠTIEJI EKRANAI

Skystųjų kristalų plokštieji ekranai

Kišeniniams ir nešiojamiesiems PK

naudojami plokštieji nespalvotieji ir spalvotieji, daugiausia skystųjų kristalų, ekranai. Skystųjų kristalų ekranuose, angliškai vadinamuosiuose LCD (Liquid Cristal Display) panaudojama kai kurių skystųjų kristalų ilgų molekulių savybė orientuotis išilgai jas veikiančio elektrinio lauko. Tai vadinamasis TN (Twisted Nematics) efektas. Kadangi skystieji kristalai patys šviesos neskleidžia, dažnai už ekrano įrengiamas dienos šviesos šaltinis. Geriausi ir brangiausi yra TFT (Thin Film Transistor) tipo skystųjų kristalų displėjai, kurių kiekvieną ekrano ląstelę valdo atskiras tranzistorius. Tokie displėjai brangūs, nes, pavyzdžiui, 1024 x 768 x 3 = 2359296 ląstelės su tranzistoriais.

Liuminescensinio šaltinio skleidžiama baltoji šviesa, prieš patekdama į skystųjų kristalų sluoksnį, yra išskaidoma ir poliarizuojama. Šviesa, perėjusi per spalvų filtrą, išeina per viršutinį poliarizatorių tik ties sužadintais tranzistoriais. Triadoje galimos visos RGB spalvų kombinacijos, tai yra 8 spalvos. Daugiau atspalvių gaunama keičiant triados tranzistorių žadinimo trukmę. Pavyzdžiui, ilgiau žadinant raudoną spalvą valdantį tranzistorių, ši spalva bus intensyvesnė. Tokie displėjai gali atvaizduoti daugiau negu 256 spalvas. (yra plokščiųjų ekranų, galinčių atvaizduoti net 16000000 atspalvių).

Peršviečiamieji ekranai yra kontrastingesni, tačiau suvartoja daugiau energijos už atspindinčiuosius, kurie gali būti naudojami tik esant geram išoriniam apšvietimui. Naudojant peršviečiamąjį ekraną kaip skaidrę projektoriuje, galima PK sukurtą vaizdą projektuoti į didesnį ekraną.

Plazminiai ekranai (mažai naudojami)

Plazminiuose ekranuose daugiausiai naudojamos neono dujos arba argono ir neono dujų mišinys, todėl jie švyti rausvai oranžine spalva. Yra ekranų, maitinamų nuolatine įtampa, ir ekranų, maitinamų kintamąja įtampa. Abiem atvejais ekranas yra sudarytas iš dujų pripildytų ląstelių, turinčių du elektrodus. Vienas elektrodas turi būti skaidrus. Valdymo signalai paduodami ekrano eilutėms ir stulpeliams. Nuolatinės įtampos ekranai neturi vidinės atminties, kintamosios gali ją turėti. Plazminiams ekranams reikia palyginti aukštos įtampos – apie 200 V.

SKIRIAMOSIOS GEBOS IR EKRANO DIDUMO ASPEKTAI

Taškų skaičius, kuris paprastai rašomas kaip taškų skaičiaus horizontalia kryptimi (eilutėje) ir taškų skaičiaus vertikalia kryptimi (stulpelyje) sandauga, yra vadinamas displėjaus skiriamąja geba. Pavyzdžiui, skiriamoji geba 640´480 reiškia, kad vaizdas ekrane yra formuojamas iš 640 tašų horizontalia kryptimi ir 480 taškų vertikalia kryptimi (viso yra 307200 taškų). Kuo didesnė ekrano skiriamoji geba, tuo ryškesnis ir detalesnis vaizdas.

Kineskopų skiriamąją gebą nusako atstumas tarp artimiausių vaizdo taškų, spalvotajame kineskope – tarp triadų centrų, milimetrais. Angliškai jie vadinami Pitch, Dot-Pitch, Tri-Dot-Pitch. Pvz., VGA displėjuose jis yra 0,25 – 0,31 mm eilutėje (1 lentelė).

Vaizdo kokybė priklauso nuo ekrano skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), spalvingumo (atspalvių skaičiaus) ir kadrų dažnio (per sekundę parodomų kadrų skaičiaus): kai šis dažnis yra mažas, žmogaus akis mato vaizdo mirgėjimą ir drebėjimą, kuris visiškai išnyksta, kai kadrų skleidimo dažnis yra ne mažesnis nei 75 – 80 Hz.

1 lentelė. Maksimalus priimtinas atstumas (mm) tarp taškų įvairios skiriamosios gebos displėjų ekranuose.

Skiriamoji geba Ekrano įstrižainė coliais

14 15 17 19 21

640×480 0,44 0,48 0,54 0,60 0,67

800×600 0,36 0,38 0,43 0,48 0,53

1024×786 0,28 0,30 0,34 0,38 0,42

1280×1024 0,22 0,24 0,27 0,30 0,33

1600×1200 0,18 0,19 0,22 0,24 0,27

Su IBM PK tipo kompiuteriais yra naudojami displėjai, kurių skiriamoji geba, dažniausiai, yra 640×480, 800×600, 1024×1024, 1280×1024 ir 1600×1200 (arba 1600×1280) taškų. 800×600 ar 1024×768 taškų skiriamoji geba yra pakankama daugeliui užduočių. Tačiau redaguojant tekstus, leidybinėje veikloje, dirbant su grafinėmis programomis ir brėžiniais yra patogiau dirbti su 1280×1024 ar 1600×1200 (1280) taškų skiriamosios gebos displėjais.

Pasirenkant displėjaus didumą, reikia atsižvelgti į skiriamąją gebą ir atstumą tarp vienos spalvos liuminoforo taškų centrų. Juk jeigu vienos spalvos liuminoforo skaičius yra mažesnis už tą, kurį bando išvesti programa, tai ekranas neturi pakankamai taškų vaizdui suformuoti. Tokiu atveju vaizdas bus neryškus, o mažų jo detalių nebus matyti.

2 lentelė. Displėjų, turinčių tam tikrą skiriamąją gebą, duomenys.

Skiriamoji geba Displėjus

800×600 14 colių įstrižainės displėjus.

1024×768 15 colių įstrižainės displėjus, kurio ekrane atstumas tarp vienos spalvos liuminoforo taškų yra ne mažesnis negu 0,28mm arba praktiškai kiekvienas 17 colių įstrižainės displėjus.

1280×1024 17 colių įstrižainės displėjus, kurio ekrane atstumas tarp vienos spalvos liuminoforo taškų yra 0,25-0,26 mm arba kiekvienas didesnės negu 17 colių įstrižainės displėjus.

1600×1200 21 colio įstrižainės displėjus.

Žinodami, kokia skiriamoji geba reikalinga, iš šios lentelės galite sužinoti, koks gi turėtų būti displėjus.

DISPLĖJŲ KALIBRAVIMAS

Kai kuriais atvejais displėjai turi ne tik išvesti į ekraną įvairias spalvas, bet ir labai

atkurti jas. Dėl šios priežasties tokie displėjai privalo turėti spalvų atkūrimo tikslumo reguliavimo, tai yra kalibravimo priemones. Displėjų kalibravimui yra naudojamos atitinkamos programos. Kartais yra naudojamas ir specialus prietaisas – kalibratorius, kuris matuoja displėjaus ekrane matomų spalvų intensyvumą. Jį naudojant spalvų atkūrimo tikslumas reguliuojamas labai paprastai, nes vartotojui tereikia nurodyti kalibravimo tikslumą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1551 žodžiai iš 5053 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.