AKISAkis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus
dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus
orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla
paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos
organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje
priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis
nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos
smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse
bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.
Akies sandara
[pic]Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo yra apie 24 cm.
Jis saugiai guli kaukolės akiduobėje. Akies sandara ir veikimas panašus į
fotoaparato, akis automatiškai reaguoja į stebimo objekto apšvietimą ir
nuotolį iki jo taip, kad objektas būtų ryškiai matomas.
Akies obuolys sudarytas iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3
sluoksniai: išorinis – skaidulinis dangalas, vidurinis – kraujagyslinis
dangalas, o vidinis – tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesos
spindulius laužiančios terpės (stiklakūnis, lęšis ir priekinė bei
užpakalinė akies kameros).
Skaidulinis akies dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio skaidulų. Jis
padeda išlaikyti akies formą. Skiriamos dvi skaidulinio dangalo dalys,
kurios pereina viena į kitą: priekyje yra skaidri permatoma ragena, o
likusioji dalis – nepermatoma odena.
Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo
dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų
išgaubtą laikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos
storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai
šviesą laužianti akies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius
visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis
sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai
sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai
vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų
skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis
nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena esti skaidri ir blizganti.
Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu,
įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi
ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo
šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir nelieka jokių
pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus
infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti.
Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.
Odena (sklera) sudaro pagrindinę skaidulinio dangalo dalį. Ji primena virto
kiaušinio baltymą, todėl dar vadinama akių baltymu. Odena nepermatoma.
Priekyje matomą odenos dalį iškloja junginė. Užpakalinė odenos dalis yra
plona ir puri, pro angutes į akies obuolį įeina kraujagyslės ir nervai.
Kraujagyslinis dangalas yra tarp skaidulinio dangalo ir tinklainės. Tai
minkštos konsistencijos, tamsus akies sienos sluoksnis, sudarytas iš akies
obuolio kraujagyslių. Jį sudaro trys struktūriškai ir funkciškai skirtingos
dalys: rainelė, krumplynas ir didžiausia užpakalinė dalis – gyslainė.
Rainelė yra priekinė kraujagyslinio dangalo dalis. Tai disko formos
statmena plokštelė. Ji persišviečia pro rageną ir sudaro priekinės akies
kameros užpakalinę sienelę. Išorinis rainelės kraštas tiesiogiai pereina į
krumplyną. Užpakalinis rainelės paviršius priglunda prie lęšio. Šis
paviršius yra išklotas pigmentinėmis ląstelėmis, kurios suteikia akims
spalvą. Dažniausiai abiejų akių rainelės spalva vienoda, tačiau kartais
būna ir skirtingų spalvų. Albinosų rainelėse pigmento nėra, todėl jų
rainelė yra rausva nuo persišviečiančių kraujagyslių. Rainelės centre yra
apvali anga – vyzdys. Vyzdžio skersmuo keičiasi priklausomai nuo
patenkančios šviesos intensyvumo. Prietemoje vyzdys išsiplečia, o ryškiai
apšviestas susitraukia. Tai atlieka vyzdį sutraukiantis ir plečiantis
raumenys, tai nevalingas procesas. Be to, vyzdžio skersmuo kinta
susijaudinus, vartojant tam tikrus vaistus ar narkotines medžiagas.
Krumplynas sudarytas iš jungiamojo audinio, lygiųjų raumenų, kraujagyslių,
nervų ir pigmentinių ląstelių tinklo. Svarbi jo dalis yra krumplyninis
raumuo, šį raumenį sudaro trimis kryptimis išsidėsčiusios raumeninės
skaidulos. Prie krumplyno tvirtinasi lęšio pakabinamasis raištis. Krumplyno
raumenims susitraukiant įtempiamas arba atpalaiduojamas lęšio raištis,
todėl kinta lęšio išgaubtumas ir kartu jo laužiamoji geba. Taip
prisitaikoma ryškiai matyti įvairiu atstumu esančius daiktus (šis procesas
vadinamas akies akomodacija). Pvz., žiūrint iš arti, krumplyno raumuo
susitraukia, lęšis stipriau išsigaubia ir
stipriau laužia šviesą. Krumplyno
kapiliarų kamuolėliai gamina specifinį skystį, kuris užpildo akies obuolio
kameras.
[pic]
Gyslainė sudaro šoninę ir užpakalinę kraujagyslinio akies obuolio dalį.
Odeną sudaro kraujagyslių ir nervų tinklas, kurio tarpus užpildo
jungiamasis audinys ir pigmentinės ląstelės. Pastarosios suteikia odenai
tamsiai rudą spalvą.
Tinklainė – tai vidinis akies obuolio dangalas, išklojantis akį nuo vyzdžio
krašto iki regos nervo išėjimo vietos. Tai plona plėvelė, apšviesta atrodo
rausva. Tinklainę sudaro du skirtingi sluoksniai: išorinis pigmentinis ir
vidinis smegeninis. Pastarajame išsidėsto šviesai jautrios ląstelės –
lazdelės ir kolbelės. Jose šviesos bangų dirgikliai virsta nerviniais
impulsais. Lazdelių yra daugiau, jos išsisklaidę po visą tinklainę.
Kolbelių yra mažiau, jos susitelkę centrinėje tinklainės dalyje. Kolbelės
suvokia tik ryškią šviesą, padeda skirti smukias detales ir spalvas.
Kolbelėse yra specifinio fotoreagento – jodopsino. Lazdelės pritaikytos
matyti tamsoje, jomis spalvų neskiriame, bet įžiūrime objekto formą.
Tamsoje spalvų nematome. Dėl kolbelių veiklos sutrikimo žmogus gali
neskirti vienos ar kelių spalvų (dažniausiai raudonos arba žalios). Tai
paveldima liga – daltonizmas. Ji diagnozuojama specialiu spalvų testu.
Arti tinklainės geometrinio centro yra iškilimas – regos nervo diskas. Pro
jį į tinklainę įeina ir išeina kraujagyslės bei nervai. Šioje vietoje nėra
šviesai jautrių receptorių, todėl ši sritis vadinama akląja dėme. Netoli
jos yra jautriausia tinklainės vieta – geltonoji dėmė. Ji sudaryta tik iš
kolbelių, čia didžiausia tinklainės skiriamoji geba, daiktai matomi
ryškiausiai. Akies žvilgsnis nukreipiamas taip, kad stebimo objekto
atvaizdas atsidurtų geltonojoje dėmėje. Nuo objekto einantys spinduliai
lūžta akies audiniuose ir geltonojoje dėmėje susidaro apverstas objekto
atvaizdas. Abiejų akių tinklainėje susidarę atvaizdai šiek tiek skiriasi,
kadangi kiekviena akimi objektą matome šiek tiek kitu kampu. Todėl galime
geriau pajusti daiktų išsidėstymą erdvėje ir atstumą iki jų. Viena akimi
tai žymiai sunkiau. Erdvės ir atstumo pojūtis priklauso ir nuo patirties.
Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės:
stiklakūnis, lęšis, priekinė ir užpakalinė akies kameros bei jas
užpildantis skystis.
Stiklakūnis yra drebučių konsistencijos masė, užpildanti akies ertmę tarp
tinklainės ir lęšio užpakalinio paviršiaus. Pagrindinė stiklakūnio funkcija
– atraminė, jis palaiko akies formą. Be to, praleidžia ir nedaug laužia
šviesos spindulius.
Lęšis yra abipus išgaubtas, skaidrus organas. Priekinis jo paviršius
atsisukęs į rainelę, o užpakalinis – į stiklakūnį. Lęšį dengia homogeninė
kapsulė. Lęšis gali keisti išgaubtumą priklausomai nuo krumplyno raumenų
įsitempimo. Taip reguliuojamas spindulių laužimas ir prisitaikoma ryškiai
matyti daiktus. Senstant lęšis netenka elastingumo, todėl darosi sunkiau
matyti artimus daiktus. Apie 40-45 metus iki tol gerai matęs žmogus negali
skaityti ar dirbti smulkių darbų iš įprasto atstumo. Tai vadinama senatvine
toliaregyste (presbiopija). Šis sutrikimas ištaisomas parinkus tinkamus
akinius. Senatvėje lęšis dažnai padrumstėja, regėjimas laipsniškai blogėja
(tai vadinama katarakta). Katarakta gydoma implantuojant dirbtinį
lęšiuką.Dėl lęšio išgaubtumo arba akies obuolio ilgio pakitimų, stebimo
objekto atvaizdas gali susidaryti ne tinklainėje, tuomet jis būna neryškus.
Taip būna trumparegystės ir toliaregystės atvejais. Šiuos regos sutrikimus