Aklųjų ir silpnaregių integracija į darbą
4.5 (90%) 2 votes

Aklųjų ir silpnaregių integracija į darbą

Turinys

Įvadas

1. Darbai kuriuos gali dirbti neregys.

1. Aklųjų ir silpnaregių užimtumas.

3. Ūkinė veikla

4. Neįgalieji rinkos ekonomikoje

5. Aklųjų ir silpnaregių integracijos į darbą tyrimas

Išvados

Literatūra

Įvadas

Silpnaregystė ir aklumas žinomi nuo seniausių laikų. Tačiau regėjimo praradimas nėra tokia gniuždanti sielos būsena, kaip mano dažnas regintis žmogus.

Vis dėlto aklumas labai riboja asmenybės veiklą ir galimybes, o jeigu žmogus apanka jau suaugęs ar net vyresnio amžiaus – dažnai jo gyvenime daug kas pasikeičia.

Kaip apakus rasti vietą šiame pasaulyje, kaip nebūti našta kitiems, kaip išlaikyti šeimą – tai bene dažniausiai neregius kamuojančios problemos. Daugeliui neregių pragyvenimo šaltinis nuo seniausių laikų buvo muzika. Tačiau ne vien ji. Aklieji gali tapti ne tik gerais muzikantais, bet ir nagingais amatininkais.

Mano tikslas – apžvelgti kokius darbus Lietuvoje ir pasaulyje dirbo ir dirba neregiai ; kokios galimybės aklam ar silpnaregiui įsidarbiti. Bei ištirti kokie veiksniai labiausiai įtakoja integracijos į darbą kokybę.

Darbe šalia „neregio“ yra ir žodis „silpnaregis“. Šių abiejų grupių žmonės susiduria su labai panašiomis problemomis. Silpnaregiams, vis sunkėjant situacijai aklųjų įmonėse, irgi nelengva susirasti darbą: darbdaviai į juos žiūri nepatikliai, abejoja jų galimybėmis.

Praktika ir patirtis įrodė, jog tuos darbus, kuriuos atlieka žmonės, dar turintys regėjimo likutį, nesunkiai gali atlikti ir visai nematantys.

1. Darbai kuriuos gali dirbti neregys

MEZGIMAS, TAUTODAILĖ : aklosios moterys, ypač jeigu jos nemato nuo vaikystės ir su savo negale yra apsipratusios, mezga gerai – kaip ir reginčios. Vienas sunkiausių dalykų nematančiai moteriai – spalvos. Derindamos skirtingų spalvų siūlus, mezgėjos pasižymi kamuoliukus: įsismeigia sąvaržėlę ar įsikiša popieriuką. Dažnai siūlus galima atskirti pagal jų šiurkštumą – tada nereikia nė šių ženklų. Brailio raštu moterys užsirašo, kaip megzti vienokį ar kitokį raštą. Žinoma, reginčio žmogaus pagalba ar patarimas, kaip geriau derinti spalvas, būtinas, bet toliau dirbama savarankiškai. Ir virbalais, ir vąšeliu mezgama viskas, ką galima numegzti, – nuo šlepečių iki megztinių.

Skandinavijos šalyse ir toliau pakankamai populiarūs ir neblogą pelną duodantys užsiėmimai yra tradiciniai amatai rankdarbiai (Armonas, S. 2001).

Nematančios moterys ne tik puikiai mezga, bet ir pina, riša, daro kitokius tautodailės darbus. Dažniausiai pinamos juostos, krepšeliai gėlėms, rišami kilimėliai. Kai kurios moterys moka pinti ir skrybėles. Galima ir austi, jei audimas nesudėtingas, dvinytis. Seniau kaimuose pasitaikydavo neregių moterų – puikių audėjų. Audimo amato buvo mokoma Kauno ir Vilniaus aklųjų mokyklose.

Yra buvę atvejų, kai net apakę siuvėjai sėkmingai vertėsi savo amatu.

MEDŽIO DARBAI : pirmasis plačiau žinomas neregys medžio drožėjas Julijonas Daunys, dirbęs šio šimtmečio pradžioje. Tai buvo dievadirbys, daręs įvairias statulėles. J.Daunys dirbo gana gudriai: skulptūrą padarydavo pats, o ją nudažydavo ir patardavo, ką reikėtų dar patobulinti ar pagražinti, regintys žmonės.

Maždaug prieš 20 – 15 metų Šiauliuose silpnaregiai ir neregiai pradėjo tekinti iš medžio. Iš pradžių tekinta su labai paprastomis staklytėmis, kai kaltas laikomas rankoje, o paskui – ir su metalo tekinimo staklėmis. Buvo tekinamos didelės – 1m, 1m 20 cm aukščio – iš kelių dalių sunertos vazos, smulkesni dirbiniai: apvalūs rėmeliai paveiksliukams, medinės šviestuvų dalys elektros kontaktams paslėpti, šviestuvų gaubtai. Po kelerių metų medžio tekintojų atsirado ir Vilniuje. (www.lass.lt/darbas.)

Be tekinimo, neregiams nėra sunku drožinėti, pjaustinėti iš medžio. Medžio darbai daugiausia skirti buičiai: įvairios lentynėlės telefonams, knygoms, pakabos. Neregiai gali teikti ir kitas paslaugas: keisti spynas, vyrius, įstatyti į langus ar balkonų duris rankenėles.

LIPDYBA IŠ MOLIO : lipdytojų iš molio, palyginus su kitais amatais, tarp neregių ir silpnaregių nėra daug. Didžiausias šio amato entuziastų būrys gyvena ir dirba Vilniuje. Jie lipdo, žiedžia, glazūruoja – žodžiu, daro ne tik praktinės paskirties, bet ir meninio pobūdžio darbus. Kai kurie iš šių žmonių atsidarę savas dirbtuvėles. Neregiai lipdo lėkštes, puodelius, ąsočius, taures, vazonus, pelenines. Kaip ir pynėjams, taip ir lipdytojams, daug ką diktuoja rinka. Aklųjų lipdiniai gali sėkmingai konkuruoti su reginčių žmonių darbais. Net visiškai nematantys žmonės puikiai jaučia formos grožį. Mūsų šalyje jau yra keletas neregių, kurie pardavinėja molio darbus.

PYNIMAS : tai vienas iš seniausių ir populiariausių aklųjų amatų. Pynimo XIX amžiuje mokyta daugelyje aklųjų institutų. Šio amato aklieji mokėsi ir prieškario Lietuvoje, Kauno aklųjų institute, o taip pat buvusioje Vilniaus aklųjų mokykloje. Abiejose mokyklose iki karo veikė gamybos dirbtuvės. Vilniuje net būta neregių pynėjų kooperatyvo. (www.lass.lt/darbas.)

Šiuo metu daugiausia pynimo entuziastų susibūrę Kaune. Nors amatas klesti dar neseniai, kai kurie jo puoselėtojai jau pasiekę gana aukšto meistriškumo. Pinami įvairūs gaminiai, bet, anot
pačių pynėjų, daug ką lemia rinka. Kauniečiai dažniausiai pina krepšius, kurie perkami geriausiai. Pinami ir apipinami baldai – taburetės, foteliai, gražiai atrodo apipinti buteliai. Turi paklausą aklųjų pinti dekoratyviniai padėklai, vazelės. Vis populiaresnės darosi neregių pintos įvairių dydžių ir formų dėžės, skirtos nešvariems skalbiniams laikyti. Pina ir visai nematantys, ir silpnaregiai. Nematančiam žmogui reikia daugiau kantrybės, užsispyrimo įsisavinant šio amato abėcėlę. Vėliau, įgavus patyrimo, jų darbai savo išvaizda niekuo nenusileidžia silpnaregių ir reginčiųjų darbams.

MASAŽAS: tai labai populiari ir visiems reikalinga neregių profesija. Jos mokoma visose valstybėse, kuriose apskritai neabejojama, kad aklas žmogus ką nors sugeba. Pirmieji neregiai masažuotojai Lietuvoje pradėjo dirbti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. I990 metais neregiai masažuotojai pradėti mokyti Vilniuje, aukštesniojoje medicinos mokykloje. Netrukus Vilniaus pavyzdžiu pasekė ir Šiaulių medicinos mokykla. Neregiai masažo mokosi dvejus metus, išeina platų kitų medicinos disciplinų kursą.

Masažas reikalingas visiems – ir kelių mėnesių kūdikiui, ir senatvės sulaukusiam žmogui. Masažų esama įvairių – nuo kosmetinio, profilaktinio iki tokio, kuris šalina didelius skausmus. Mat gan skirtingi būna ir tikslai tų, kuriems ši paslauga reikalinga.

Kad neregiai yra geri masažuotojai, liudytų ir tai, jog daugelis jų yra gavę privačios veiklos licencijas.

Neregiai masažuotojai sėkmingai gali dirbti ir fizioterapeutais, atlikti manualinę terapiją, vadovauti gydomosios fizinės kultūros grupėms, sanatorijose – pagelbėti ir patarti priiminėjantiems vonias. Veikiančiuose dienos ir socialinių pasalugų centruose, kuriuose taip pat bandoma spręsti neregių įdaribnimo problemas neregiai ten be kitų darbų dirba masažuotojais.

MUZIKA : tai viena seniausių ir labiausiai neregių pamėgtų profesijų. Pažvelgę į istoriją pamatysime, kad neregiai išmoksta groti beveik visais instrumentais, kad šiems žmonėms paklūsta visų žanrų muzika, tačiau daugiausia yra aklų vargonininkų, pianistų, smuikininkų, dainininkų.

Muzikai buvo skiriama daug dėmesio jau nuo pirmųjų organizuoto Lietuvos aklųjų sąjūdžio dienų, t. y. nuo 1928 metų, kai įkurtas Aklųjų institutas Kaune. Jau ketvirtajame dešimtmetyje institute kūrėsi aklųjų orkestrėliai, koncertavę visuomenei. Tačiau didžiausias mūsų šalies neregių pasiekimas – 1970 metais Vilniuje įkurtas profesionalus choras. Tai jau ne saviveiklos kolektyvas, kur žmonės ateina padainuoti savo malonumui, o choras, kuriame dirba profesionalūs artistai. Nuo to laiko aklųjų ir silpnaregių profesijų sąraše atsirado dar viena – artisto profesija. Nuo 1993 metų šis kolektyvas vadinasi Lietuvos aklųjų choru „Vilnius“. Per du su puse dešimtmečio choras paliko šviesų ir gilų pėdsaką mūsų šalies kultūroje. Lietuvos radijas turi beveik du šimtus kolektyvo įdainuotų kūrinių. Choro įrašai skamba dešimtyje plokštelių, o 1995 metų pradžioje išleistas pirmasis kompaktinis diskas. Jame įrašytos Lietuvos nacionalinės premijos laureato Jeronimo Kačinsko gana sudėtingos modernios, didelio meistriškumo reikalaujančios Mišios. (www.lass.lt/darbas.)

Lietuvoje kadaise būta aklųjų varpininkų. Tai irgi neregiui tinkantis amatas. Praeito šimtmečio viduryje žemaičių vyskupas M. Valančius manė, kad aklieji galį būti geri šermenų giedotojai. Dabar Kaune susibūrusi aklųjų giedotojų grupelė patvirtina tai.

INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ SPECIALISTAI : aklasis dirba su tuo pačiu kompiuteriu kaip ir regintysis, tik dar naudojasi pagalbinėmis priemonėmis: Brailio eilute, kompiuterio ekrane esančią informaciją verčiančia į Brailio raštą, arba kalbos sintezatoriumi, skaitančiu tą informaciją balsu. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse aklieji mieliau naudojasi kalbos sintezatoriumi, nes dirbti su juo sekasi daug sparčiau. Suprantama, sintetinis balsas dar nėra toks švarus ir aiškus kaip žmogaus, tačiau šiuo metu jau gaminami pakankamai tobuli sintezatoriai, galintys aiškiai ir suprantamai įvairiomis kalbomis skaityti tekstą kompiuterio ekrane. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos neregiai naudojosi anglišku sintezatoriumi, tačiau jau dabar yra pagamintas ir du lietuviškas sintezatorius. (www.lass.lt/darbas.)

Ką gali neregys dirbdamas su kompiuteriu? Pirmiausia rinkti tekstą ir „matyti“, ką renka, tą tekstą tvarkyti: ištaisyti klaidas, keisti turinį, kilnoti pastraipas, gerinti stilių, surinktą ir suredaguotą tekstą atsispausdinti tiek Brailio, tiek ir reginčiųjų raštu. Tai ypač svarbu neregiams humanitarams, žurnalistams – tiems, kurie patys daug rašo, dirba su kitų parašytais tekstais: juos redaguoja, ruošia spaudai. Jeigu tekstų, su kuriais neregys dirba, yra daug, aklas žmogus gali juos grupuoti, jungti pagal temas ar kitus kokius požymius į katalogus, pakatalogius, kilnoti iš vieno katalogo į kitą, o kalbant visiems suprantama kalba, „susidėlioti į lentynas“ taip, kaip yra patogiausia ir lengviausia rasti. Naudodamasis kalbos sintezatoriumi, neregys gali skaityti laikraščio straipsnį ar knygą, žodyne susirasti reikiamą žodį. Gauti laiku ir reikalingą informaciją – neregiams visada buvo viena iš didžiausių problemų ir kliūčių, neleidžiančių
dirbti taip kūrybingai, kaip dirba regintieji. Nors tai ir neatsoja žmogaus akių, tačiau aklojo galimybes jie, manyčiau tikrai padidina. Tos galimybės didėja tobulėjant visai kompiuterinei technikai: kompiuteriai jungiami į tinklus, norimą informaciją galima parsisiųsdinti iš už šimto kilometrų, taip pat ir perduoti savąją. Neregiai, kaip ir regintieji, jau pradėjo naudotis ir elektroninėmis užrašų knygelėmis. I995 metų pradžioje kompiuteriais imtos leisti ir Brailio knygos.

VERSLAS IR VADYBA: mūsų šalyje jau yra neregių verslininkų. Paprastai jie plėtoja smulkų verslą. Yra neregių, kurie patys dirba, paskui parduoda savo gaminius, kiti įsteigę nedideles savo firmas, parduotuvėles, kioskus. Tokie tik organizuoja prekybą. Lietuvoje yra vienas neregys, vadovaujantis turizmo firmai. Taip pamažu neregiai verslininkai tampa ne tik verslo žinovais, bet ir vadybos specialistais.

Mūsų šalyje yra ir neregių ūkininkų. Kai kuriuos darbus, ypač ūkio, neregiams padeda nudirbti šeimos nariai, kiti samdosi reikalingus žmones. Nemažai atvejų, kai neregiai verslininkai, įsteigę savo firmas, priima į jas dirbti kitus neregius.

1995 metų pradžioje mūsų šalyje įsteigtas neregių verslininkų fondas „M95“. Jis vienija ne tik neregius verslininkus, bet ir amatininkus, žmones, užsiimančius bet kokia privačia veikla.

Apie tai, kad neregys galėtų vystyti smulkų verslą, jau mąstyta Kauno aklųjų institute. Žengti ir pirmieji žingsniai, bet viską sutrukdė 1940 metų įvykiai ir po jų prasidėjęs karas. Smulkus verslas ir vadyba įsigalint rinkai – tai vėlgi naujų darbo vietų šaltinis neregiams.

MOKYTOJAI: daugelyje šalių – ne išimtis čia ir Lietuva – gana dažna neregio mokytojo profesija. Paprastai neregiai tampa Brailio rašto mokytojais ir moko šio rašto kitus, vėliau apakusius. Daug neregių yra ne tik geri muzikantai, bet ir puikūs šios disciplinos mokytojai. Neregiai mokytojai dirba tiek aklųjų, tiek ir reginčiųjų mokyklose. Dažniausiai jie moko humanitarinių dalykų, matematikos. Neregiui kol kas netinkamos tos specialybės, kurias dėstydamas be regėjimo neapsieisi: chemija, fizika, fizinis lavinimas. Tačiau neregiai visai sėkmingai gali dirbti – o kai kas jau ir dirba – sporto treneriais, metodininkais.

Lietuvoje neregiai dažniausiai dirba Brailio rašto mokytojais, moko vaikus muzikos, humanitarinių dalykų, matematikos. Yra ir sporto trenerių, metodininkų.

Šiaulių pedagoginiame universitete jau keletą dešimtmečių rengiami tiflopedagogai, t. y. mokytojai, dirbsiantys su neregiais. Tiflopedagogiką studijuoja tiek matantys, tiek ir nematantys žmonės. Šią specialybę jau yra įsigijęs didelis būrys Lietuvos neregių.

Neregiai tiflopedagogai paprastai dirba aklųjų ir silpnaregių mokyklose, moko Brailio rašto ir kai kurių kitų dalykų suaugusius neregius, konsultuoja nematančių ir silpnai matančių vaikų tėvus, mokytojus, jeigu vaikai mokosi reginčiųjų mokyklose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2056 žodžiai iš 6772 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.