Turinys
Įvadas
Akmenų reikšmė
Akmenų grupės
Akmenys su gamtinėmis įvairių dydžių bei formų įdubomis
Akmenys su „pėdomis
„Stovintieji akmenys“
Akmenys su lygia viršutine plokštuma
Laumių akmenys
Akmenys su ženklais
Akmenų užmetimai
Išvados
Literatūra
Įvadas
Senoji Lietuvos gyventojų religija domino ir tebedomina daugelį tyrinėtojų ir šiandien. Čia ypatingai svarbią vietą užima archeologiniai šaltiniai, kurių dėka pakankamai tiksliai galima rekonstruoti lietuvių religines formas senovėje bei jos (pagoniškos religijos) perėjimą į krikščionybę, suvokiant tai kaip gana ilgą ir sudėtingą procesą.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, senasis tikėjimas atsirado veikiant tam tikrom gamtinėm ir socialinėm sąlygom- t.y. žmogus tikėjo įvairiais gamtiniais reiškiniais- lietumi, perkūnu, upių potvyniais, kuriuos tuometinis žmogus galėjo suprasti tik kaip antgamtinių jėgu, t.y. dievų pasireiškimą, kuris, beje, dažniausiai gąsdino žmogų. Visa tai po truputi formavo žmonių pasaulėžiūrą- t.y. žmogaus poreikį palaikyti kuo geresnius ryšius su dievais aukojant jiems įvairias aukas- šiandien interpretuojant tai kaip žmogaus gamtos stebėjimą bei prisitaikymą prie jos.
Kiekvieno kulto pagrindinė apeigų dalis yra auka. Aukas senovės lietuviai aukojo kulto ir aukojimo vietose, vadinamose alkais, alkomis arba alkavietėmis. Tiek aukos formų, tiek ir aukojimo būdų būta gana įvairių. Žmonės aukojo maisto produktus, darbo įrankius, papuošalus, manydami, kad viso to reikės ir po mirties. Reikia pažymėti, kad ankstyvajame ir viduriniajame neolite aukos dažniausiai buvo skandinamos kokiame nors vandens telkinyje (tai galėjo būti ir pelkė), tik dažnai sunku nustatyti ar vandenyje rasti daiktai buvo paaukoti, ar šiaip pamesti. Vėlyvojo neolito kultui būdingos deginamosios aukos. Ugnis kulto apeigose taip pat turėjo užimti svarbią vietą. Tai, kad aukos buvo deginamos rodo keletas neabejotinų alkaviečių bei aukoms naudotų gyvenviečių židinių. Aukos buvo deginamos ne tik specialiai padarytuose židiniuose, bet ir ant aukurų.
Akmeninius aukurus įrengdavo alkuose, kurie dažniausiai būdavo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai, nedideli laukeliai arba pievelės prie upelių ar jų santakų, o aukurais buvo akmenys su įdubimu. Šiuos bei kitus akmenis, kurie neretai siejami su pagonišku tikėjimu ir aptarsiu savo darbe. Bandysiu paanalizuoti, kokią reikšmę jie turėjo senovės- pagonių ir vėlesniame- krikšioniškame lietuvių gyvenime.
Akmenų reikšmė
Šventviečių tradicijoje akmenims tenka didelė reikšmė, dažnai jie yra atskiros šventvietės ar platesnių šventviečių sudedamosios dalys. Senosios šventvietės (sakraliniai objektai)- tai ikikrikščioniškojo tikėjimo apeiginės, kulto, įsivaizduojamos dievų, mirusiūjų buvimo ar pasireiškimo vietos, paprastai dėl tos preižasties išskirtos, šventos. Palyginti su kitais mitologinio pobūdžio paminklais, apie Lietuvos šventuosius akmenis yra nemažai darbų. Čia reikėtų paminėti P.Tarasenką, V.Urbanavičių, J.Mickevičių, A.Tautavičių, B.Dakanį, V.Daugulį ir kt.
Senieji mitiniai įvaizdžiai ir apeigų, aukų pobūdis rodo šventųjų akmenų sąsają su Velnio ir Perkūno pasireiškimo erdve- kitaip sakant, su požemio ir dangaus erdvėmis. Tai reiškia, kad jau tada žmogus pasaulį dalino vertikalėje į tris dalis- dangų, kuriame gyveno perkūnas, žemę, kur buvo pats žmogus ir požemį, kuriame tūnojo velnias. Su akmenimis susiję ir senieji vaizdiniai apie pomirtines sielų keliones, jų buvimą akmenyse, po jais… Akmenys tikėjimuose artimi augalams, žmogui. Buvo sakoma, jog jie augo. Ryški akmenų sąsaja su derlumu, vaisingumu, šventųjų akmenų įdubimuose susirinkęs vanduo esąs gydantis. Šventviečių akmenys, kaip jau buvo minėta, yra vietos, jungiančios skirtingas žemės, požemio, dangaus erdves, mirusiųjų, dievų ir žmonių pasaulius. Tai iliustruoja pėduotieji akmenys: dievai atsiranda žemėje ten, kur akmuo, nuo akmens jie nužengia į dangų, dingsta po akmeniu ar vandenyje.
Svarbu yra tai, kad šventieji akmenys išsiskiria iš visų mitologinių bei sakralinių objektų. Galbūt todėl reikėtų juos vertinti platesniame šventos vietos kontekste ir neretai kaip turinčius tam tikrą funkcinę paskirtį šventvietėje. Ne veltui akmenys apipinti įvairais padavimais ir legendomis- t.y. siejami su mitologija.
Šventųjų akmenų ir jų aplinkos identifikacija su šventvietėmis visada kelia daug klausimų ir abejonių. Reikia turėti omenyje ir dar vieną aplinkybę- diegiant krikščionybę, lengviausia buvo naikinti medžius, akmenis. Apie tai ne tik spėliojama, bet šį faktą mini ir jėzuitų pranešmai, o taip pat tai galėtų liudyti ir plačiai P.Tarasenkos aprašyti užkasti Kluonalių akmenys. Be to, akmenys dažnai nukentėdavo nuo ūkininkų, statybininkų veiklos- jie juos užkasinėjo, skaldė sprogdino.
Šventieji akmenys grupuojami, skiriamaisiais požymiais pasirenkant akmenų padėtį kraštovaizdyje, vietą konkrečioje šventvietėje, išvaizdą, mitinį įprasminimą ar kt. Kiekvieną akmenų grupę trumpai aptarsiu.
Akmenų grupės
Kalbant apie akmenis, svarbu nustatyti jų buvimo vietą kraštovaizdyje, nes tai taip pat nusako akmenų svarbą bei priskiria juos prie tam tikros grupės.
Dažniausiai matyti jų ryšys su vandenimis: upeliais, upėmis, ežerais, pelkėmis, pelkėtomis daubomis, šaltiniais. Kai kurie akmenys guli tiesiog upelių vagose ar kyšo upelių krantuose. Bet yra akmenų ir ant kalnų viršūnių, kalnų šlaituose, laukuose bei pasitaiko ir ežero dugne. Akį patraukia ir kai kurie akmenys, gulintys nuošaliose vietose, tokiose kaip gudūs miškai ar sunkiai pereinamos pelkės; šiais atvejais, matyt, lemiamos reikšmės turėjo tai, kad šventvietės gyvavo po krikščionybės įvedimo. Tai iliustruoja ir dauguma vadinamųjų cilindrinių aukurų su plokščiadugniais dubenimis.