TURINYS
Įžanga…………………………………………………………………………………………………………………………
I. Atsiskaitymųakredityvaissąvoka,ištakos,šalys ir
procedūra…………………….………………………………………………………
1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai……………………………………………..
1.2. Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis……..…………………………………….…
1.3. Akredityvosandoriošalys.Atsiskaitymųakredityvais
procedūra………………………………………………………………………………………….………..
1.4. Teisėsnormos,taikytinosakredityviniams
sandoriams…………………………………………………………………………………………………….
1.5. Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai………………………………………………
II. Atsiskaitymų akredityvine forma teisinis reguliavimas……………………………
2.1. Tarptautiniai teisės aktai………………………………………………………
2.1.1. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP)……………………….
2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo pagal dokumentinius akredityvus
taisyklės (URR)……………………………………………………………………………
2.1.3. 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų……….
2.1.4. Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės
(DOCDEX)………………………………………………………………………………..
2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine froma……
2.2.1. VKK 5 straipsnis……………………………………………………………..
2.2.2. 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas……………………………..
2.2.3. LR Civilinio Kodekso projektas………………………………………………
III. Akredityvų rūšys………………………………………………………………….
3.1. Akredityvai, apmokėtini juos pateikus, akredityvai, apmokėtini po tam tikro laiko
tarpo, akceptiniai akredityvai, akredityvai, negocijuojant vekselius……………………
3.2. Atšaukiami ir neatšaukiami akredityvai……………………………………………
3.3. Tiesioginiai ir perleidžiamieji akredityvai…………………………………………
3.4. Eksporto, importo ir tranzitiniai akredityvai………………………………………
3.5. Padengti ir nepadengti akredityvai………………………………………………..
3.6. Kitos akredityvų rūšys……………………………………………………………
IV. Akredityvų teisinio reguliavimo principai…………………………………………
4.1. Akredityvo autonomijos principas………………………………………………..
4.2. Dokumentų pirmenybės principas…………………………………………………
4.3. Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas………………………………
4.4. Dokumentų vidinio suderinamumo reikalavimas…………………………………
V. Bankų, dalyvaujančių akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, teisės ir
pareigos……………………………………………………………………….
5.1. Avizuojančio banko teisės ir pareigos…………………………………………….
5.2. Nominuoto banko teisės ir pareigos………………………………………………
5.3. Patvirtinančiojo banko teisės ir pareigos…………………………………………..
5.4. Banko-emitento teisės ir pareigos…………………………………………………
VI. Atsakomybė už atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais pažeidimus………….
VII.Dokumentai bankinėje praktikoje ir jų reglamentavimas UCP………………….
Išvados……………………………………………………………………………………………………………………….
Summary…………………………………………………………………………………..
Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………….
1
2
7
7
10
12
19
21
23
23
23
28
28
29
29
30
31
31
32
32
34
37
40
40
40
45
45
47
47
50
51
51
52
52
53
57
64
69
71
73ĮŽANGA
Pastaruoju metu, kai itin sparčiai plečiasi Lietuvos ūkio subjektų komerciniai santykiai su
užsienio ūkio subjektais ir didėja užsienio prekybos apimtys, auga ir tarptautinių atsiskaitymų reikšmė.
Prekybiniai ryšiai su užsienio kontrahentais sąlygoja ir atsiskaitymų, ypač tarptautinių, būdų ir metodikos,
paplitusių vakaruose, recepciją ir taikymą Lietuvoje. Aišku, pirmieji naujų paslaugų atsiskaitymų srityje
paklausą pajuto bankininkai. Tačiau ir teisinių paslaugų rinka yra glaudžiai susijusi su pokyčiais įvairiose
srityse. Taigi atsirado ir žinių
tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo klausimais poreikis; atsiskaitymai
tapo aktualūs ne vien bankams. Teisininkams, sudarant užsienio kontraktus, tapo svarbu pažinti tarptautinių
atsiskaitymų teisinio reguliavimo ypatumus bei atsiskaitymų formų esminius bruožus.
Bankiniai, arba dokumentiniai akredityvai1 yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas
atsiskaitymų būdas – ne be reikalo anglų teisėjai juos apibūdino kaip “tarptautinės prekybos kraują”2. Šis
tarptautinio atsiskaitymo būdas lydi ko gero didžiąją daugumą tarptautinių kontraktų su užsienio
kontrahentais. 1990 m. Tarptautinių prekybos rūmų duomenimis, 8 –ajame dešimtmetyje apie 90 % visų
tarptautinių atsiskaitymų buvo vykdoma būtent akredityvine forma. Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad
atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas tampa viena aktualiausių
problemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek ūkio subjektai, eksportuojantys ir importuojantys
prekes bei paslaugas, todėl yra akivaizdu, kad atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais teisinio reguliavimo
ypatumus bei pagrindinius bruožus turėtų žinoti kiekvienas teisininkas, besispecializuojantis tarptautinės
privatinės teisės srityje.
Nežiūrint į tai, kad akredityvas yra neabejotinai labiausiai paplitusi tarptautinių atsiskaitymų
forma, Lietuvoje ši tarptautinės privatinės teisės sritis iki šiol yra visiškai nenagrinėta ir daugeliui teisininkų
tebelieka terra incognita.
Šios temos pasirinkimą lėmė tiek jos aktualumas, tiek jos naujumas ir tuo pačiu svarba.
Atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais Lietuvoje iki pat 1999 metų gruodžio 16 d.3 reglamentavo tik
vienas norminis aktas (Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės, priimtos Lietuvos
banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45), kuriame dokumentinio akredityvo sąvoka ir tuo
pačiu naudojimas atsiskaitymuose buvo visai nepagrįstai susiaurintas. Pažymėtina, kad šios taisyklės jau
daugiau kaip pusę metų nebegalioja, todėl galima drąsiai teigti, kad atsiskaitymai dokumentiniais
akredityvais Lietuvoje yra apskritai teisės normomis nereglamentuojami.
Akademinis – pedagoginis lavinimas šioje srityje taip pat yra ne visiškai atitinkantis sparčiai
kintančius tarptautinės praktikos šioje srityje poreikius ir ne visiškai pritaikytas sparčiai besivystančiai tiek
nacionalinei, tiek ir tarptautinei prekybai. Nėra šia tema akademinių darbų. Pažymėtina, kad šia tema VU TF
nebuvo rašyta diplominių darbų. Tiesa, keletas diplominių darbų buvo skirta tarptautinių atsiskaitymų
apskritai problematikai ir juose buvo trumpai paanalizuoti ir akredityvai, tačiau tokia analizė, atsižvelgiant
tiek į temos aktualumą, tiek ir jos naujumą, siekiant tinkamai susipažinti su atsiskaitymų akredityvais
ypatumais, yra aiškiai nepakankama.
Tuo tarpu dokumentinių akredityvų populiarumas tarptautinėje prekyboje sąlygoja ir teisinių
paslaugų paklausą. Todėl, manau, reikėtų skirti daugiau dėmesio šiai temai ir universitete. Tema įdomi dar ir
tuo, kad jos nagrinėjimas reikalauja papildomų ekonomikos, tarptautinės prekybos papročių žinių, būtina
susipažinti su tam tikrais bankininkystės terminais, kas yra pravartu kiekvienam teisininkui.
Taigi, šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys yra kiek įmanoma labiau pašalinti šią spragą,
susidariusią tarybinės teisinės ideologijos bei teisės doktrinos įtakoje, ir kuo išsamiau, nuodugniau ir pilniau
perteikti nagrinėjamų klausimų, o būtent – atsiskaitymų akredityvine forma esmę, pagrindinius bruožus,
ypatumus, specifiką bei problematiškumą. Šiame darbe bus siekiama teisiniu aspektu išnagrinėti
atsiskaitymus akredityvine forma, jų mechanizmą, juos reguliuojančių normų teisinę prigimtį bei teisinio
reguliavimo ypatumus.
1
Tarptautinėje bankinėje ir užsienio valstybių teisminėje praktikoje labiau paplitęs yra dokumentinio akredityvo pavadinimas (angl.
documentary credits).
2Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep. p. 394, 400.
3Pripažintos netekusiomis galios 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 195, V.Ž. 1999, Nr. 108-3136.
2Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo visi įgaliojimai tarptautinių atsiskaitymų
srityje buvo suteikti Tarybų Sąjungos Vniešekonombankui, todėl “nei vienas kitas bankas tarptautinių
atsiskaitymų nevykdė”4. Kuriant naują bankų sistemą Lietuvoje, buvo susidurta su įvairiais sunkumais, vienas
jų – specialistų (taipogi ir teisininkų), galinčių teisiniu požiūriu pritaikyti teorines ir praktines žinias
bankininkystės srityje.
Šis darbas yra mokslinio pobūdžio ir jame bandoma teisiniu aspektu panagrinėti atsiskaitymų
dokumentiniais akredityvais santykius. Tai yra daugiašaliai santykiai ir juos nagrinėti reikia kompleksiškai,
tuo pačiu nepamirštant jų ekonominio pagrindo, nes ekonominė šalių motyvacija dažnai daro lemiamą įtaką
teisiniam šalių santykių reguliavimui5. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais santykiai atsiranda
pagrindinės – pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties pagrindu. Nors dokumentiniai akredityvai gali
būti
naudojami ir atsiskaitymui už paslaugas ir darbus, dažniausiai šiuo būdu yra atsiskaitoma už prekes. Todėl
šiame darbe daugiausiai nagrinėjami atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais būtent tarptautinėje
prekyboje. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais formali konstrukcija apima daug santykių, kurie yra
atskirai reglamentuojami (pavyzdžiui, labai dažnai dokumentiniai akredityvai yra naudojami kartu su
vekseliais), tačiau dėl darbo apimties apribojimų šie santykiai nėra plačiau analizuojami. Kalbant apie šios
rūšies atsiskaitymus Lietuvoje, reikia pasakyti, kad komerciniai bankai iki šiol neatlieka jokių statistinių
apskaičiavimų, susijusių su dokumentinių akredityvų naudojimu. Dėl šios priežasties darbe pateikiami
statistiniai duomenys (konkretūs kai kurių Lietuvos bankų skaičiai) dėl informacijos stokos yra netikslūs ir
gali parodyti tik bendras tendencijas. Kadangi LR teisminės praktikos šioje srityje kol kas iš viso dar nėra,
šiame darbe pateikiama gan daug pavyzdžių iš Anglijos, kai kurių JAV valstijų, Kanados teismų praktikos,
nes būtent šiose valstybėse, palaikant prekybinius ryšius tiek su vietiniais, tiek ir su užsienio kontrahentais,
yra ypatingai paplitusi akredityvinė atsiskaitymų forma. Šių valstybių teismai, būdami nepaprastai gerai
susipažinę su akredityvinių atsiskaitymų teisine reglamentacija, nusistovėjusiais tarptautinės prekybos
papročiais, kuriuos, beje, dažniausiai formuoja būtent minėtų valstybių bankinė praktika, neretai sukuria
naują teisės normą, sureguliuojančią sparčiai besivystančios tarptautinės prekybos įtakoje atsiradusią naują
atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais sritį. Pateikti užsienio valstybių teisminės praktikos pavyzdžiai
padės žymiai geriu ir nuodugniau suvokti ir perteikti nagrinėjamų klausimų specifiką ir jų problematiką.
Be abejo, darbe pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į tarptautinius atsiskaitymų
dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltinius – Tarptautinės prekybos rūmų (angl. International
Chamber of Commerce) paskelbtas Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (angl. Uniform Customs
priimtas Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymoand Practice for Documentary Credits)6,
(kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisykles 7 ir pan. Būtent šie tarptautiniai atsiskaitymų
dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltiniai įtvirtina, sukodifikuoja ir unifikuotai susistemina
tarptautinius papročius ir praktiką šioje srityje.
Deramas dėmesys bus skiriamas ir naujojo LR Civilinio kodekso projekto (toliau – LR CK
8projektas) teisės normoms, reguliuojančioms akredityvinius atsiskaitymus, nagrinėjant ir analizuojant jų
santykio su tarptautinės teisės aktais šioje srityje problematiką.
Nagrinėjant atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reglamentavimo ypatumus, greta
tarptautinių teisės šaltinių, bus aptarti ir įvairių nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių šią sritį, požymiai,
pagrindinį dėmesį skiriant JAV galiojančio Vieningojo Komercinio Kodekso (angl. Uniform Commercial
Code) 9 teisės normų analizei. Tokia nacionalinių teisės aktų analizė įgalins žymiai išsamiau išnagrinėti
atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo bruožus bei nustatyti abipusį ryšį tarp nacionalinių ir
tarptautinių teisės šaltinių šioje srityje.
Šio darbo struktūrą lėmė tiek pagrindinių teisės šaltinių, reguliuojančių nagrinėjamą sritį, turinys
ir teisės sistema, tiek ir teisės doktrina, akademiniai darbai, kuriais bus remiamasi šiame darbe. Tenka
S.Kropas. V.Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos, 1997, p. 21.
Michael J.Horton. Import and Customs Law Handbook, p. 116-117.
6ICC Publication No.500.
7ICC Publication No. 525.
8Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos
prezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.
9Uniform Commercial Code. 12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991; Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of
credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State
Laws, Chicago, 1995.
5
4
3pripažinti, kad nagrinėjamą tarptautinės teisės sritį susisteminti teisiniu požiūriu nebuvo paprasta – tai lėmė
tai, kad tarptautinės teisės šaltiniai, reglamentuojantys nagrinėjamus atsiskaitymus, pasižymi savo normų
techniniu pobūdžiu, specifika – dauguma jų yra skirtos daugiau bankininkams ir verslininkams, negu
teisininkams.
Siekiant tinkamai ir, kiek tai yra įmanoma, išsamiai ir kompleksiškai, įvairiapusiškai perteikti
nagrinėjamą sritį, šiame darbe bus derinami įvairūs nagrinėjimo metodai – lyginamasis, sisteminis, istorinis,
statistinis, loginis ir pan. Tai įgalins pasiekti aukščiau nurodytą šio darbo tikslą.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema teisinės literatūros lietuvių kalba nėra, darbe bus
remiamasi tik užsienio autorių darbais, didžiausią dėmesį skiriant fundamentaliai Anglijos komercinės teisės
studijai – Clive M. Schmitthoff. Schmitthoffs Export Trade, London,
Reikia pažymėti, kad tarptautinė bankinė bei užsienio valstybių teisminė praktika išskiria dvi
pagrindines akredityvų rūšis:
a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra
garantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus;
b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui
apmokėjimas yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus
vekselius.
Šiame darbe bus nagrinėjami tik dokumentiniai akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė
tarptautinių atsiskaitymų forma, ir būtent jiems yra skirtos aukščiau minėtos UCP taisyklės, o “švarūs”
akredityvus tėra pareiškėjo įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas, todėl toliau šiame darbe, kalbant apie
dokumentiniai akredityvus, bus vartojamas “akredityvo” terminas.
Darbe nagrinėjant ar lyginamuoju aspektu lyginant pagrindinius akredityvų bruožus, iš esmės
bus remiamasi pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, teisiniu modeliu.
Siekiant iki galo suvokti tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais esmę bei
pagrindinius procedūros bruožus, yra būtina jau pačioje darbo pradžioje nors trumpai panagrinėti tarptautinių
atsiskaitymų santykius apskritai. Tik susipažinus su tarptautinių atsiskaitymų santykių prigimtimi, turiniu bei
pobūdžiu, bus įmanoma tinkama tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais analizė.
Prieš pradedant analizuoti tarptautinių atsiskaitymų santykius, būtina nustatyti sąvokų
“mokėjimas” ir “atsiskaitymas” reikšmes. Literatūroje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau
nereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Atsiskaitymas plačiąja prasme papildo mokėjimą, kadangi
mokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų, o būtent atsiskaitymas pinigais. Neretai mokėjimo sąvoka yra
dar labiau siaurinama iki sąvokos “atsiskaitymas grynaisiais pinigais”. Teisiškai mokėjimą galima apibrėžti
kaip piniginio įsipareigojimo vykdymą, bent jau taip jį apibrėžia kai kurių valstybių (pvz., Italijos,
Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos) civiliniai kodeksai10. Atsiskaitymo sąvoką pateikia Blaksono teisės
žodynas (angl. Black’ Sale of Goods Act Law Dictionary): “atsiskaitymas (angl. settlement, atitinka
bendrosios lietuvių kalbos žodį – atsiskaitymas, kaip pilnutinis tarpusavio prievolių, įsipareigojimų
įvykdymas) yra pažado ar sutarties įvykdymas”. Siauresne, teisine prasme, atsiskaitymas yra apibrėžiamas
kaip pareigos, pažado ar įsipareigojimo kreditoriui vykdymas, perduodant jam pinigus ar kitas vertybes, kartu
skolininkui pasiūlius, o kreditoriui sutikus juos priimti, taip pilnai ar dalinai padengiant įsiskolinimą ar
patenkinant įsipareigojimą.
Šiame darbe terminas “atsiskaitymai” bus naudojamas siauresne prasme – kaip atsiskaitymas
pinigais, kadangi kitaip darbo tema taptų neapibrėžta. Būtent taip sąvoką “atsiskaitymai” naudoja Lietuvos
įstatymų leidėjai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 39 skirsnio “Atsiskaitymo santykiai ir banko
sąskaitos sutartis” 467 straipsnis “Atsiskaitymai” nustato: “Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais arba
negrynais pinigais”.
Minint skirtumus tarp sąvokų reikia pabrėžti, kad “atsiskaitymai” suponuoja tam tikro
įsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra “mokėjimo” sąvokos būtinas
elementas (pvz. pinigų pervedimas į kito asmens sąskaitą be prievolės tai padaryti, pvz. dovanojimo sutartis,
yra mokėjimas, bet šiuo atveju negali būti atsiskaitymu). Šis elementas yra pagrindinis bandant išskirti
sąvokų skirtumus. Taigi, šiuo požiūriu atsiskaitymų sąvoka apima platesnį santykių ratą nei mokėjimo
sąvoka, vadinasi savo apimtimi yra platesnė už pastarąją (kiekvienas atsiskaitymas yra mokėjimas, bet ne
10
Žr.: Maria Chiara Malaguti. The Payment System in European Union. Law and Practice, p.16.
4kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas). Žiūrint paviršutiniškai šių sąvokų skirtumas nėra pastebimas, be to,
savo apimtimi jos viena kitą papildo, todėl dažniausiai tiek teisės aktuose, tiek įvairioje literatūroje jos yra
tapatinamos. Šiame darbe sąvoka “atsiskaitymai” bus naudojama tik piniginiams atsiskaitymams,
vykdomiems tiek turint prievolę sumokėti, tiek ir neturint tokios prievolės, apibrėžti. Tokiu būdu sąvokos
“mokėjimas” ir “atsiskaitymai” šiame darbe įgyja tą pačią reikšmę ir bus naudojamos kaip sinonimai.
Šio diplominio darbo dalykas – tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniu akredityvu santykiai. Tai
reiškia, kad šio atsiskaitymo santykio šalys yra skirtingose valstybėse, o atsižvelgiant į tai, kad tokie
atsiskaitymo santykiai yra kompleksiniai ir apima keletą atsiskaitymo santykių – svarbu, kad bent vienas šių
santykių dalyvis būtų kitoje valstybėje. Tokiu būdu teisiniai santykiai, kylantys atsiskaitymų negrynaisiais
pinigais procese, sudaro sudėtingą kompleksą, į kurį paprastai įeina: santykiai tarp dviejų valstybių fizinių ar
juridinių asmenų; santykiai tarp mokėtojo ir jį aptarnaujančio banko; santykiai tarp
mokėtojo banko ir
mokėjimo gavėjo banko; santykiai tarp mokėjimo gavėjo ir jo banko.
Tai reiškia, kad šalia iš pagrindinės sutarties kylančių atsiskaitymo santykių, dar atsiranda ir jų
dalyvių santykiai su tarpininkais bei tarpininkų tarpusavio santykiai.
Pažymėtina, kad yra būtina skirti atsiskaitymų formą nuo atsiskaitymo dokumentų. Pastarieji
atlieka viso labo tik apskaitinę-buhalterinę ir informacinę funkcijas11.
Tarptautiniai atsiskaitymai gali būti suprantami siaurąja prasme, tai yra kaip tarptautiniai
finansiniai atsiskaitymai, ir plačiąja prasme, tai yra šalia finansinių atsiskaitymų apimant ir atsiskaitymus
prekėmis, paslaugomis ir pan. (barterio, kompensacinė ir kt. sutartys). Šis diplominis darbas, kaip tampa
aišku iš temos pavadinimo, apims tik tarptautinius atsiskaitymus siaurąja prasme.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema nėra jokių akademinių darbų lietuvių kalba, tenka
pripažinti, kad atsiskaitymų akredityvais srityje dar nėra susiformavusi jokia teisinė terminija lietuvių kalba,
skirta tam tikriems šios atsiskaitymų formos specifiniams aspektams, elementams, bruožams.
Siekiant pašalinti šį trūkumą bei nors iš dalies užpildyti šioje srityje susidariusią teisinės
terminijos spragą, šiame darbe bus vartojami kalbiniu ir teisiniu požiūriu nauji terminai, iš esmės suformuoti,
sukurti remiantis jų atitikmenimis anglų kalboje, kuri šią terminiją išvystė jau praeitame amžiuje.
Be abejo, šie verstiniai terminai nepretenduoja būti vieninteliais tinkamais šiems tikslams, tačiau
šio darbo tikslais bei prasme jie bus vartojami vieningai ir nuosekliai.
Siekiant išvengti įvairaus pobūdžio neaiškumų ir nesusipratimų, galinčių kilti skaitant šį darbą,
yra būtina jau pačioje jo pradžioje pateikti kai kurių naujų terminų paaiškinimus, reikšmes, apibrėžimus:
1) beneficiaras – (angl. beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromas
akredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiaras” apima ir tokį asmenį,
kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.).
2) bankas-emitentas – (angl. issuing, opening bank) – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu
atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos
sąlygos ir terminai.
3) aplikantas, principalas – (angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu
bankas atidaro akredityvą. “Aplikantas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens
vardu, jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas,
įskaitant ir išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str.).
4) negociacija – (angl. negotiation) – reiškia bankui pateiktų dokumentų ir/arba beneficiaro
išrašytų vekselių įvertinimą, atliktą tam įgalioto banko; paprastas dokumentų patikrinimas, jų neįvertinant,
nėra “negociacija”. Iš esmės šis terminas reiškia beneficiaro pagal akredityvą išrašyto vekselio pirkimą, kurį,
kaip taisyklė, atlieka apyvartą vykdantis bankas.
5) nominuotasis bankas – (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip
įpareigotas sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad
jis prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką.
6) avizuojantis bankas – (angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku,
paprastai akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas,
esantis gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą
akredityvą ir jo sąlygas.
11
Sergeejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2, s. 461-462.
5I.
ATSISKAITYMŲ AKREDITYVAIS SĄVOKA, IŠTAKOS, ŠALYS IR
PROCEDŪRA
1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai
Jau viduramžių pirkliai, dalyvaujantys tarptautinėje prekyboje, susidurdavo su įvairiais
sunkumais: dažnai prekes pristačius į tolimą kraštą pirkėjas pareikšdavo, jog jos neatitinka sulygtos kokybės,
arba, staigiai nukritus produkcijos kainai rinkoje, pirkėjas sutikdavo už ją sumokėti žymiai mažiau nei buvo
sulygta, arba paaiškėdavo, kad jis nemokus. Tai pirkliams sukeldavo begales išlaidų, o kartais reikšdavo net
jų komercinės veiklos pabaigą, todėl buvo pradėta ieškoti priemonių, sumažinančių tokio pobūdžio riziką ir
apsaugančių pirklių interesus. Kaip išeitis atsirado akredityvas, kuris, kaip atsiskaitymo priemonė, gana
greitai išsivystė viduramžių pirklių prekybos praktikoje kaip specifiškas, visiškai nesusijęs ir atskiras nuo
bendrosios teisės sutarčių reglamentavimo reiškinys.
Istoriškai pirminė ir išeitinė dabartinio akredityvo forma buvo taip vadinami kreditiniai laiškai
(iš čia kilęs angliškas akredityvo pavadinimas – “letter of credit”), atsiradę viduramžiais kaip paprasčiausia
priemonė, skirta pervesti pinigus į kitą valstybę, turint tikslą juos panaudoti
kitoje valstybėje.
Keliautojas, išsiruošęs į kelionę, nenorėdamas rizikuoti pasiimtų pinigų praradimu, juos atiduodavo savo
bankininkui, kuris jam mainais įteikdavo kreditinį laišką, suteikiantį keliautojui teisę atvykus į kitą valstybę
kreiptis į vietinį bankininką dėl laiške nurodytos pinigų sumos išmokėjimo. Toliau, savo turtinius santykius,
kilusius iš to, jau derindavo abu bankininkas. Faktiškai nekyla jokių abejonių, jog akredityvas išsivystė iš tos
pačios istorinės bankinio dokumento formos kaip perduodamasis vekselis (angl. bill of exchange). Tai
paaiškintina tuo, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingi, šie mokėjimo dokumentai savyje turi daug ką bendro12.
Akredityvas Anglijos bendrosios teisės sistemos dalimi galutinai tapo tik XVIII a. kartu su
Pirklių įstatymu, akredityvinius atsiskaitymo santykius reglamentuojančiu nuo XIII a13. Anot kai kurių
autorių, akredityvo šaknų reikėtų ieškoti Senovės Romos, Graikijos, Finikijos ir net ankstyvojo Egipto
bankininkų praktikoje14. Teisės doktrina pažymi, kad akredityvas, kaip tarptautinių atsiskaitymų
instrumentas, ypatingą pripažinimą įgavo jau XIX a. viduryje15. XX a. pradžioje akredityvai, kaip tarptautinių
atsiskaitymų forma, pradėta plačiai naudoti JAV, o kiek vėliau visuotinai pripažinta ir kitose pasaulio
valstybėse. Taigi, ši atsiskaitymų priemonė, dėka savo patikimumo, patogumo, paprastumo, ekonomiškumo,
efektyvumo ir lankstumo išgyveno iki šių laikų, išlaikiusi beveik 3000 metų trukusį laiko egzaminą.
Akredityvai (vok. “Akkreditiv”, angl. “letter of credit”, pranc. “Accreditif” – įgaliojimas ką nors
atlikti, kas savo ruožtu susiję su lotynišku “accreditivus” – “patikėtinis”), taipogi vadinami dokumentiniais
arba banko akredityvais, yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymo būdas. Beje,
pažymėtina, kad “akredityvu” vadinamas tiek atsiskaitomasis dokumentas, tiek ir akredityvinis
įsipareigojimas. Anglijos teisėjas lordas Donaldsonas pabrėžia: ”Neatšaukiamieji akredityvai ir bankinės
garantijos, išduotos esant sąlygoms, leidžiančioms jas laikyti ekvivalentiškomis neatšaukiamiesiems
akredityvams, buvo apibūdinti kaip “tarptautinės prekybos kraujas ir jėgos šaltinis”. Prekybos procesas yra
pažeidžiamas, jeigu teismas įsikiša ten, kur nėra jokios apgaulės, ir tuo pačiu laužo komercinę praktiką, kuri
akredityvinę atsiskaitymo formą prilygina atsiskaitymą grynaisiais pinigais”16.
Norint suprasti ir analizuoti ekonominius, teisinius santykius, kylančius atsiskaitant
dokumentiniais akredityvais, labai svarbu teisingai apibrėžti patį dokumentinį akredityvą. Išsamus
dokumentinio akredityvo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės prekybos rūmų (International Chamber of
Commerce) paskelbtose Unifikuotose dokumentinių akredityvų taisyklėse (Uniform Customs and Practice for
Documentary Credits) (toliau – UCP)17. Šios taisyklės pakeitė iki šiol galiojusį Tarptautinių Prekybos Rūmų
12
13
R.L. Jordan, W.D. Warren. Commercial law, p. 445.
Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on International bills of exchange transactions,
vol.3, p. 379.
14J.Trimble. The Law Merchant and The Letter of Credit, p. 981,982-985.
15Ten pat, p. 445-446.
16Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader. [1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.
17ICC Publication No.500.
6leidinį Nr. 400. Naują šių taisyklių redakciją 1993 m. Paryžiuje patvirtino Tarptautiniai Prekybos rūmai. Jos
įsigaliojo nuo 1994 m. sausio 1 d.
Pačios taisyklės yra daugiau rekomendacinio pobūdžio ir neturi įstatymo galios. Jų tikslas –
vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Dauguma valstybių yra prisijungę prie
šių taisyklių, tuo tarpu Lietuva nėra to padariusi, nors savo praktikoje jas taiko. Plačiau apie šias taisykles bus
kalbama šio darbo II skyriuje.
UCP 2 str. nustato, kad dokumentinis akredityvas (kaip ir rezervinis akredityvas) yra bet koks
susitarimas, kuriuo akredityvą atidarantis bankas pirkėjo (pareiškėjo) prašymu ir pagal jo pavedimą arba savo
vardu:
– įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) ar pagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėti
gavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas), arba
– įgalioja kitą banką vykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokius
perduodamuosius vekselius (tratas), arba
– įgalioja kitą banką pirkti (negocijuoti) tokius perduodamuosius vekselius (tratas),
pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų ir sąlygų18.
1974 m. redakcijos UCP 2 straipsnyje buvo įtvirtintas bendresnis akredityvo apibrėžimas:
“dokumentinis akredityvas yra bet koks susitarimas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo ar apibūdinimo,
pagal kurį bankas (bankas – išleidėjas), veikiantis sutinkamai su kliento instrukcijomis (nurodymais), turi
įvykdyti apmokėjimą, akceptuoti arba nupirkti (tratas)”.
JAV Vieningasis komercinis kodeksas 19 (Uniform commercial code) (toliau – VKK), kurio normos,
reguliuojančios akredityvinius atsiskaitymus, jeigu sandoryje nėra aiškiai sulygta,
kad taikytinos UCP
taisyklės, taikomos visose JAV valstijose, išskyrus Niujorko, Alabamos ir Misūrio, dokumentinį akredityvą
apibrėžia taip: ”Akredityvas yra apibrėžtas jį išleidusio asmens įsipareigojimas beneficiarui, atitinkantis
žemiau nurodytus reikalavimus formai, padarytas pareiškėjo sąskaita ir vardu ar, kuomet pareiškėjas yra
finansinė institucija, savo paties sąskaita ir vardu, beneficiarui pristačius akredityve nurodytus dokumentus,
sumokėti beneficiarui akredityve nurodytą pinigų sumą, akceptuoti ir apmokėti jo išrašytus perduodamuosius
vekselius (tratas), o taipogi atlikti mokėjimą vėlesniu, akredityve nurodytu terminu”20. Kaip matyti, šis
akredityvo apibrėžimas yra aiškiai orientuotas į UCP taisyklėse pateiktą apibrėžimą. Beje, VKK 5 str.
redakcija, galiojusi iki 1995 m., akredityvą apibrėžė lakoniškiau: ”Akredityvas yra rašytinis banko
įsipareigojimas savo kliento vardu sumokėti tam tikrą pinigų sumą trečiajai šaliai (gavėjui), kai ši tinkamai
(sulygtu būdu) to reikalauja”21. Pažymėtina, kad pagal iki 1995 m. galiojusią VKK 5 str., reglamentuojančio
akredityvo sandorį, redakciją, akredityvą galėjo išleisti ir ne finansinė instituciją, tačiau 1995 m. ši galimybė
buvo panaikinta, argumentuojant tuo, kad tai iškreipia pačią akredityvo prigimtį ir jo teisinį statusą22.
Teisinėje literatūroje kartais pateikiama tokia akredityvo sąvoka: ”Akredityvas (plačiąją prasme) –
rašytinis dokumentas, vieno asmens adresuotas kitam, įpareigojantis pastarąjį suteikti kreditą asmeniui, kurio
naudai akredityvas atidarytas. Akredityvas pagal savo prigimtį yra perleidžiamasis dokumentas kuriuo asmuo
prašo kito sumokėti pinigų sumą arba suteikti kreditą trečiajam asmeniui, o tai atlikus, įsipareigoja atlyginti