Aktyvaus mokymo metodų taikymas bendrojo lavinimo pamokose
5 (100%) 1 vote

Aktyvaus mokymo metodų taikymas bendrojo lavinimo pamokose

Aktyvaus mokymo metodų taikymas bendrojo lavinimo pamokose

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………………2

1. MOKYTOJO PROFESIJOS SPECIFIŠKUMAS………………………………………………………………………4

2. UGDYMO METODŲ RAIDA LIETUVOJE……………………………………………………………………………..6

3. UGDYMO METODŲ SAMPRATA…………………………………………………………………………………………..8

4. MOKYMO METODŲ KAITA, TAIKYMAS IR PASIRINKIMAS UGDYME……………………………9

4.1 Mokymo metodai ir bendroji švietimo kaita ………………………………………………………………………………10

4.2 Mokymo metodų pasirinkimo kriterijai……………………………………………………………………………………..12

4.3 Mokymo metodų klasifikavimo problema………………………………………………………………………………….14

4.4 Mokymo metodai susiliejančio ugdymo procese…………………………………………………………………………18

4.5 Mokytojo, mokymo metodų ir mokinio santykių problema………………………………………………………….20

4.6 Mokomosios veiklos aktyvinimas……………………………………………………………………………………………..21

4.6.1 Aktyvuoto mokymo modelis………………………………………………………………………………………………….25

4.6.2 Mokymo metodų derinimas su mokinių pasirengimo lygiu……………………………………………………….27

4.6.3 Bendrųjų gebėjimų samprata ir jų ugdymas, naudojant aktyvaus mokymo

metodus………………………………………………………………………………………………………………………………………28

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………………..32

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………………..33

ĮVADAS

Temos aktualumas. Kiekvienas žmogus, ką nors veikdamas, visų pirma turi remtis atitinkamomis žiniomis, kad galėtų sėkmingai ką nors dirbti. Mūsų pasaulis ir kintančios žinios apie jį, nestovi vietoje, o nuolat keičiasi, taigi nuolatinės permainos jau lydi gyvybę nuo pat jos atsiradimo.

Mes gyvename įvairių socialinių, ekonominių, politinių lūžių metu. Stebime pasaulinio vienijimosi, bendradarbiavimo įvairiose srityse tendenciją. Tą akivaizdžiai iliustruoja Europos Sąjungos plėtra bei pasaulinė globalizacija. Taigi dabartinis mokinys, o ateities pilnavertis visuomenės narys bus įtraukiamas į vis glaudesnius tarpusavio santykius ir kuo toliau tuo labiau priklausys nuo kitų. Tokiu metu mokytojai atlieka labai svarbų vaidmenį. Bet ar gali mokytojas sudominti vaikus tokiais paprastais dalykais kaip darbas klasėje ir knygų skaitymas dabar, kai vaikai auga apsupti kompiuterių, vaizdo žaidimų ir stereotelevizorių? Galima turėti geriausių ketinimų ir mokymo įgūdžių, bet jeigu mokiniai nebus tinkamai nusiteikę mokytis, jų žinių įgijimo laipsnis bus labai nedidelis.

Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, todėl vykstant nuolatinei informacinių ir komunikacinių technologijų kaitai, šiuolaikiniam mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis bei patraukliomis technologijomis. Kadangi šiandienos švietimas grindžiamas neprilygstamo žmogaus vertingumo, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis, tuo pačiu švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, taigi mokytojas tampa vienas iš aktyviausių tokio brandaus savarankiško gyvenimo teikėjų.

Kiekvienas mokytojas savo darbe privalo siekti, kad jo pamokos būtų įdomios, kad pamokų metu, būtų kuo labiau ugdomi bendrieji gebėjimai, kad atitinkamai parinkti mokymo metodai padėtų mokiniams kuo greičiau ir kuo efektyviau įsisąmoninti mokomąją medžiagą, keltų mokymosi motyvaciją, ugdytų kūrybingą ir psichologiškai stiprią asmenybę. Tokių ugdymo rezultatų pasiekime ypač efektyvūs yra aktyvaus mokymosi metodai. Apie mokymo(si) metodus yra kalbėję daugelis mokslininkų iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvoje: R. Arends (1998), N.L. Gage,D. C. Berliner (1994), E. Jensen (1999), M. N. Grendstand (1996), L. Jovaiša (2001), N. Bižys, G. Linkaitytė, A. Valiukevičiūtė (1996), M. Teresevičienė, G. Gedvilienė (2004), G Butkienė, A. Kepalaitė (1996), V. Rajeckas (1997), V. Jakavičius, A. Juška (1996) ir kiti. Taip pat 1996 m. lapkričio ir 1997 m. gegužės ir spalio mėnesiais Atviros Lietuvos fondas parėmė aktyvaus mokymosi metodų seminarus, kuriuose dalyvavo 30 pedagogų grupė. Remiantis seminarų metu sukaupta metodine medžiaga, 1998 m. buvo išleista knyga: „Aktyvaus mokymosi metodai. Mokytojo knyga.“ Tačiau būtų labai aktualu pakalbėti apie mokymo metodų netaikymo priežastis mokyklose. Kodėl visgi esant tiek gausios informacijos apie metodus, mokytojai
vengia taikyti aktyvinančius mokymo metodus?

Darbo tikslas. Išsiaiškinti, kokius mokymo metodus mokytojai taiko savo pamokose ir nustatyti jų taikymo priežastis.

Darbo uždaviniai:

 Įvertinti mokytojo profesijos specifiškumą.

 Apibūdinti aktyvaus mokymosi metodų kaitą, klasifikaciją ir svarbą ugdyme.

 Aptarti mokymo metodų taikymą bendrųjų gebėjimų ugdyme.

Darbo metodai: mokslinės literatūros bei švietimo dokumentų analizė

Pagrindinių darbo sąvokų žodynėlis:

Mokymas – universali mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių bendra ir kryptinga veikla, su kurios pagalba realizuojami lavinimo ir auklėjimo tikslai. (K Pukelis. Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. 1998, p 500)

Ugdymas – kryptinga ugdytojo ir ugdytinių bendra veikla, vykdoma dabartyje, bet orientuota į ateitį. (K Pukelis, 1998, p 515)

Mokymo metodas – tai pasikartojančių mokytojo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingus daugiau nei vienam mokytojui ir svarbus išmokimui.“(N.L. Gage. Pedagoginė psichologija, 1994, p. 307)

Mokinių pasirengimo lygis – tai mokinio gebėjimo, noro ir ankstesnio patyrimo mokytis kritinio mąstymo būdu laipsnis. (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998, p 7)

Bendrieji gebėjimai (bendrosios kvalifikacijos) – tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų ir įgūdžių bei asmeninių savybių dariniai būdingi (reikalingi) ir pritaikomi ne kurioje nors vienoje, bet daugelyje sričių. (R. Laužackas. Mokymo turinio projektavimas, 2000, p 14)

Kvalifikacija – tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai (kompetetingai) dirbti atitinkamos rūšies ir sudėtingumo darbą.

(R. Laužackas, 2000, p 15)

Profesinė veikla – tai tam tikra veikla, kurią darbuotojas atlieka, siekdamas profesijos tikslo. (R. Laužackas, 2000, p 73)

1. MOKYTOJO PROFESIJOS SPECIFIŠKUMAS

Mokytojo profesija yra sudėtinga ir reikšminga. Šioje profesijoje vienas kertinių uždavinių ir tikslų yra ugdyti asmenybę. Todėl būti mokytojais dažniausiai renkasi žmonės, kuriems malonu matyti, kaip vaikai vis daugiau sužino, taip pat patinka patiems perteikti žinias, mokyti naujų dalykų. Tačiau kaip ir kiekvienoje profesinėje veikloje taip ir mokytojo darbe iškyla darbinių problemų.: realios darbo valandos yra gerokai ilgesnės už pamokas, trūksta laiko refleksijai ir pasidalyti išgyvenimais, per mažai bendraujama su suaugusiais, slegia viešoji nuomonė, kad mokykla atsakinga už viską, trūksta laiko pasiruošimui pamokoms, laiko kvalifikaciniam tobulėjimui.

Taigi mokytojas turi neadekvačiais būdais pasiekti nepasiekiamus tikslus, todėl yra išskiriamos penkios mokymo realybes:

1. Netgi geriausiomis sąlygomis mokymo rezultatai yra nenumatomi bei nepastovūs ir visiškai nepriklausomi nuo mokytojų ketinimų bei elgesio;

2. Mokytojas gali turėti aiškius bei detalius mokymo planus, bet ką išmoksta mokiniai yra sunku numatyti ir išmatuoti;

3. Kaip nei vienoje kitoje profesijoje, mokytojo darbas vertinamas ne pagal tai, ką jis daro, bet pagal tai, kokie yra mokinio laimėjimai;

4. Mokytojo sąveika su mokiniai yra nuolat kintanti, daugialypė, nereguliari. Mokytojas yra atsakingas už visą klasės aktyvumą;

5. Mokymas yra toks unikalus, kad neįmanoma jo nei detaliai aprašyti, nei apibrėžti.

Profesinis pasirengimas ir kitų mokytojų patirtis gali tik sudaryti sąlygas autentiškam savo asmenybės atsiskleidimui per individualų mokymo stilių. Mokytojas neįsisavinęs savęs pedagoginėje veikloje, gali nepritapti, neprisitaikyti joje. Svarbiausiomis mokytojo neprisitaikymo priežastimis tampa: per didelis krūvis, per didelė atsakomybė, neigiamas mokinių požiūris į mokytojus, mažas darbo užmokestis, administracijos spaudimas. Visa tai atsispindi kaip mokytojas suplanuoja savo pamoką, kaip išdėsto medžiagą, kokius metodus ir priemones naudoja, ar vyksta refleksija. Todėl ypač svarbu yra savianalizė.

Įsisąmoninant save, naudinga atkreipti dėmesį į tokius klausimus: kokioje aplinkoje mėgstu mokyti, kokius mokinių mokymosi motyvus išskiriu, su kokia medžiaga mokiniai geriausiai dirba, kaip pateikiu mokomąją medžiagą, kokius metodus ir priemones parenku, kokios mano kaip mokytojo silpnosios ir stipriosios pusės, kaip reaguojama į mokinių neklusnumą ir tt. (G. Butkienė, A. Kepalaitė, 1996)

Vykstant savianalizei, mokytojas turi nuolat keisti savo vaidmenį: vietoje nuolatinio tik žinių „kimšimo“ į mokinių galvas, reikia pasirūpinti reikalinga motyvacija ir paskatinimais, kad vaikai išsiugdytų visas gamtos jiems suteiktas galias. Tam labai svarbu tinkamai pasirinkta metodika, kuri būtų orientuota į vaiko laisvą, nesuvaržytą mokymąsi. Jautraus ir suprantančio mokinių poreikius, išmanančio mokymo procesą mokytojo vaidmenį schematiškai būtų galima pavaizduoti taip: (1 pav.)

PALAIKYTOJAS DALYVIS

ĮKVĖPĖJAS PATARĖJAS

DRĄSINTOJAS PLANUOTOJAS

PADEJĖJAS ORGANIZATORIUS VERTINTOJAS INICIATORIUS

PAVYZDYS REŽISIERIUS

STEBĖTOJAS VYKDYTOJAS

TYRĖJAS

1 pav.

Mokytojo vaidmuo mokymosi aplinkoje. ( M. Teresevičienė, G. Gedvilienė, 1999)

Žiūrint į šį paveikslą, galima įžvelgti, kad mokytojui savo profesijoje tenka suvaidinti daug vaidmenų ir kiekviename iš jų reikalingas atitinkamas įgūdžių „bagažas“. Mokytojas veikia
gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo galias, todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis. Tam, kad mokytojas galėtų optimaliai išreikšti save, jis turi pažinti bei mokėti išnaudoti savo silpnąsias ir stipriąsias puses ir nuolat tobulinti, ugdyti save. (V. Lepeškienė, 1996)

Manau sutiksime, kad mokytojo darbe didelį vaidmenį vaidina ir jo asmenybė. Apie tai yra kalbėję nemažai Lietuvos pedagogų. S. Šalkauskis kėlė labai didelius reikalavimus mokytojui. Jis pabrėžė, kad švietimo darbą turi dirbti pedagogo darbu besidomintys ir jai gabumų turintys žmonės. Būtina pedagoginio darbo sąlyga jis laikė laisvą ir sąmoningą orientavimąsi ir kultūros problematikoje, nes priešingu atveju mokytojas visada gali būti linkęs pasyviai plaukti pasroviui, bei nepajėgus ugdymui panaudoti laisvos žmogaus asmenybės teikiamų galimybių. (S. Šalkauskis, 1992) Kitas garsus pedagogas ir mokslininkas J. Laužikas pabrėždamas mokytojo asmenybės vaidmenį mokymo-auklėjimo darbe ir bendrai krašto kultūrai, reikalauja, kad mokytojo asmenybė būtų stiprios dvasios, stiprių profesinių ir potencinių jėgų. (L. Laužikas, 1974)

Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad tiek pačio mokytojo asmenybė, tiek požiūris į savo kaip mokytojo profesinę veiklą, įtakoja ir mokytojo mokymo specifiką. Mokytojas, kuris nesijaučia saugiai, gerbtinai ir profesiškai stiprus savo darbovietėje, nededa pastangų geram pasiruošimui pamokoms, viską daro atmestinai, todėl ir pačios pamokos yra remtinos tradiciniais metodais, netaikant naujovių. O visgi yra aišku ir nebereikia įrodinėti, kad aktyvaus mokymo metodai tikrai efektyvesni ir vertingesni už tradicinius mokymo metodus. Šiandien galime tvirtai teigti, kad tikru mokytoju gali tapti tik specialius sugebėjimus, pedagoginį pašaukimą turintis žmogus.

2. UGDYMO METODŲ RAIDA LIETUVOJE

Prieš pradėdami kalbėti apie mokymo metodus, pažvelkime trumpai į metodų raidą amžių bėgyje. Pradedant nuo XIX a., galima atsekti, kad XIX a. svarbiausi švietimo tikslai buvo raštingumas ir mokėjimas skaičiuoti. Vaiką auklėti ir padėti jaunuomenei pasirengti darbui buvo kitų institucijų pareiga.: šeimos, bažnyčios, darbo organizacijų.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje švietimo tikslai sparčiai plėtojosi. Buvo įsteigtos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos. 1918m. Nacionalinė švietimo asociacija išleido septynetą mokymo vidurinėje mokykloje tikslų: sveikata; pagrindinių procesų geras mokėjimas ;vertingas šeimos atstovas; profesinis pasirengimas; pilietybė; naudingas laisvalaikis; dora. (R. Arends, 1998.) Tad kokią asmenybę turi išugdyti mokykla ir kokią įtaką turi mokytojų naudojami ugdymo metodai? Pažvelkime plačiau į ugdymo metodų raidą Lietuvoje.

Lietuvos švietimo istorijoje tradicinė didaktika turi gilias šaknis. Ypač svarbiais tapdavo reprodukciniai mokymo metodai krizių laikotarpiais, o kultūrinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiais ženklūs demokratinio ir humanistinio požiūrio į ugdymo metodus pasireiškimai.

Pirmą kart mokymo procesą grįsti ne vien atmintimi, o vaiko mąstymo plėtojimu 1773m. pasiūlė Edukacinė komisija, siekianti pertvarkyti švietimą valstybiniu mastu. Nuo šios komisijos priimtų sprendimų pastebimas aiškus didaktikos posūkis nuo verbalinių link praktinių mokymo metodų. Pedagogika labiau pabrėžia žmogaus prigimties gerumą, svarbiausiu pedagogo uždaviniu tampa gebėjimas mokinius ugdyti pagal kiekvieno prigimtį, todėl smerkiama prievarta, akcentuojamas pilietinis ugdymas. Tačiau tai ne pilnutinai vyraujančios gražios idėjos, kadangi daugelyje mokyklų tebebuvo taikomos fizinės bausmės, nors nuostatuose smerkiama prievarta. Visgi vyrauja dvi pažinimo proceso koncepcijos: scholastinė-autoritarinė ir sensualistinė (pradedant patirtimi, pereinant prie apibendrinimų ir vėl sugrįžtant prie jų, siekiant patikrinti ir pritaikyti praktikoje).

XIX a. viduryje atsirado vadovėliai, kurie palengvino tiek mokinių mokymąsi tiek mokytojų darbą. Nuo 1831m. caro valdžiai perėmus švietimo kontroliavimą, įsigalėjo rusifikacija, todėl švietimui buvo pavesta, naudojant visokius ugdymo metodus, išugdyti klusnų, nuolankų pilietį, tačiau liaudies iniciatyva buvo kuriamos lietuviškos mokyklėlės, leidžiami lietuviški elementoriai. Po 1863m. sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą, , švietimas persikėlė į slaptąsias mokyklas. Šios mokyklos ugdė pilietiškumo jausmą, jaunimo solidarumą su tautos paskelbtu boikotu – represijomis, tai sudarė nesitaikstymo su okupacija ir savo vertės pajautimo bei valstybingumo atkūrimo prielaidas.

Mokyklos ir švietimo atgimimas buvo jaučiamas XX a. pradžioje. 1918m. suklestėjo edukaciniai mokslai, tam didelę įtaką turėjo 1922m. įsikūręs Lietuvos universitetas, kuris vėliau pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. To meto ugdymo metodai akcentuoja veiklą ir kūrybingumą žadinančius veiksnius, individualybės tapsmą asmenybe, tautinės savimonės formavimą. Po 1940m. sovietinės okupacijos Lietuvos mokyklose įsigali marksistinei-lenininiai ideologijai tarnaujantys ugdymo metodai. Viena didžiausių vertybių tapo susitapatinimas su grupe, pagarba vadovaujančiai valdžiai. Ypač nukenčia tuometinis profesinis rengimas: į kurį tiesiog nustumiami silpniau besimokantys moksleiviai. Prioritetinė reikšmė buvo
teikiama žinių perteikimui, kiekybei, mokymui. Taip buvo sukurta terpė tradicinei didaktikai ir reprodukciniams mokymo metodams. Mokytojas dominuoja ir įsakinėja, o mokinys paklūsta ir vykdo.

Šiuolaikinės Lietuvos švietimo nuostatos grindžiamos modernia didaktika, pabrėžiant glaudų santykį tarp ugdymo turinio ir metodų (akcentuojama atsakomybė ne už žinias, o už visą vaiko brandą). Mokytojas atlieka pagalbininko vaidmenį, padėdamas mokiniui įsisavinti žinias, ypač pasitarnauja metodai, padedantys mokiniui geriau kalbėti, bendrauti, reikšti mintis, pavyzdžiui: darbas grupėmis, klausimų uždavimas, dialogas, projektai. .(M. Teresevičienė, 1998)

Siekiant ugdyti jaunosios kartos sugebėjimus, jos veiklumą ir profesinį tinkamumą, ugdymo metodai turi užtikrinti jaunimo parengimą savarankiškam darbui, taigi jie privalo būti tinkami:

• profesinių kvalifikacijų, atitinkančių šiuolaikinį technologijos lygį, įgijimui;

• bendrųjų gebėjimų, leidžiančių lanksčiai prisitaikyti prie sparčiai kintančio darbo rinkos poreikio, ugdymui;

• bendrojo kultūrinio išprusimo lavinimui. (Baltoji knyga, 1998.)

Kad tai pasiekti, turi būti tinkamas bendravimas. Pati orientacija į demokratišką švietimo pobūdį suponuoja, kad tarp mokytojo ir mokinio turi būti lygios teisės bendravimo situacijose, t. y. komunikacija turi būti abipusė. Tai labai svarbu įgyvendinant mokyklos programas ir įgyjant gyvenimo įgūdžių, todėl bendravimas tarp mokytojo ir mokinio turi remtis principu „čia ir dabar“. Tam, kad užmegztume gerus santykius, reikia galvoti apie tai, kaip mokinys elgiasi šiandien, nes pakeisti galime tik aktualų elgesį. (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996) Tad kaip gi pasiekti puikių rezultatų bendravime, mokyme? Kaip pasirinkti tinkamus mokymo metodus? Visų pirma reikia turėti tinkamos informacijos apie pačių ugdymo metodų esmę.

3. UGDYMO METODŲ SAMPRATA

Mokytojo profesija – tai ne prikimšti mokinių galvas faktų, bet atverti mokinius mokymuisi. Tai reiškia, kad mokytojo darbas yra teikti paslaugas taip, kad jos būtų mokiniams naudingos. Laikantis tokios nuostatos, galima tvirtai sakyti, kad mokytojui visada svarbiausias yra mokinys. Šiandien mokymas planuojamas atsižvelgiant į mokinį ir labiausiai yra pabrėžiami mokymo metodai. (E. Jensen, 1999) Tad ir pabandykime pasigilinti į pačią metodo sampratą.

Žodis „metodas“ (gr. meta-hodos susideda iš „už“ ir „hodos“ – t,y. už kelio, per kelią. Methodos ( lotyniškai buvo verčiamas „via et ratio“ – kelias ir protas – racionalus kelias, tyrinėjimas, mokymasis, ugdymo būdas. Mokymo metodai – tai specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Jie gana įvairiai apibūdinami. (V. Šernas, 1995)

S. Šalkauskis (1992, p.526) tvirtina, kad „mokymo metodas yra racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis“. Taigi visur, kur tik yra mokomasis veiksmas, gali būti siekiamas racionalus veiksmas, kuris yra visada nukreiptas į tikslą ir suderintas su subjekto ir objekto ypatybėmis. N. Gage, D. C. Berliner (1994, p.307) mokymo metodą apibūdina kaip „pasikartojančių mokytojo veiksmų modelį, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“. Modelio sąvoka autorius nori pabrėžti, vienu metu ar nuosekliai vienas po kito atliekamus veiksmus. O štai kiek kitokio pobūdžio apibūdinimai: „Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą.“ (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, 1989, p.137) R. Laužacko nuomone (1997, p.67), mokymo metodai „apibūdina mokytojo veiklos būdą, siekiant tikslo ir perteikiant tam tikrą mokymo turinį“. Kiek kitaip mokymo metodą apibūdina L. Jovaiša (1997, p.146), pabrėždamas vidinę metodų struktūrą, kurią sudaro „psichiniai procesai, vykstą mokinio – mokytojo sąmonėje: motyvacija – suvokimas – atmintis – mąstymas – vaizduotė – emocijos – valia“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2619 žodžiai iš 8571 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.