Aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose pradinėje mokykloje
5 (100%) 1 vote

Aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………. 3

1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ SAMPRATA ……………………………….. 5

1.1. Aktyviųjų mokymosi samprata ir esmė …………………………………………….… 5

1.2. Mokymosi metodų įvairovė ………………………………………………………………… 10

2. FIZINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO YPATUMAI

PRADINĖJE MOKYKLOJE ……………………………………………………………………. 16

2.1. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų fiziniai ypatumai ……………………….. 16

2.2. Fizinio ugdymo organizavimo ypatumai pradinėje mokykloje……………… 18

3. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ PANAUDOJIMAS KŪNO

KULTŪROS PAMOKOSE: MOKYTOJŲ NUOMONĖ ……………………………. 29

3.1. Tyrimo metodai, tiriamieji ……………………………………………………………. 29

3.2. Tyrimo duomenų analizė ……………………………………………………………… 30

3.3. Gautų duomenų išvados ………………………………………………………………. 36

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………….. 38

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………….. 40

PRIEDAI ……………………………………………………………………………………………………… 42

ĮVADAS

Jaunesnysis mokyklinis amžius – tai laikas, kai vaikai sparčiai auga, bręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuo laikotarpiu vaikai itin imlūs, smalsūs, norintys pažinti visą pasaulį. Todėl turime sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis, tautos kultūros pradmenims ir dvasinėms vertybėms priimti.

Yra nustatyta, kad laikui bėgant dėl kasdieniniame gyvenime susidarančios įtampos mažėja daugelio vaikų fizinis aktyvumas ir pajėgumas. Kadangi sportas ir kūno kultūra yra vienintelės mankštinimosi formos, reikia atkakliai siekti, kad mokiniai būtų fiziškai aktyvūs, domėtųsi kūno kultūra ir sportu. Tačiau tik išugdžius teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą, galima tinkamai plėtoti įgimtą biologinį poreikį judėti.

Kūno kultūra teikia galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio džiaugsmą, sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, ugdyti fizinę bei dvasinę savo ištvermę, valią, kurių prireiks kritinėse situacijose, ugdo individualumą, skatina gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei reikalavimų.

Jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11 metų) yra vienas iš atsakingiausių motorinio aktyvumo formavimosi periodų. Šiame amžiaus tarpsnyje yra grindžiami kūno kultūros bei fizinio ugdymo pamatai, yra įsisavinami nauji iki šiol dar nežinomi pratimai bei jų veiksmų elementai. Šiame amžiaus periode pradeda formuotis asmeniniai interesai ir motyvacija, tam tikras požiūris į kūno kultūros pratybas bei sporto rūšis.

Itin žalingas fizinio aktyvumo apribojimas vaikų organizmui. Daugybė nuovargį keliančių reiškinių aiškinama visų pirma nepakankamu fiziniu aktyvumu. Todėl visoje mokyklos sistemoje vis didesnę svarbą turėtų įgyti teigiamo mokinių požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas. Tai mus paskatino išsiaiškinti mokytojų, dirbančių pradinio ugdymo klasėse, nuomonę apie aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Nagrinėjama baigiamojo darbo tema yra aktuali tuo, kad kūno kultūros pamokos pradinėje mokykloje yra labai svarbios, o aktyvūs mokymo metodai suteikia kūno kultūros pamokoms gyvumo. Aktyvūs mokymo metodai yra vienas iš naujausių mokymo metodų, naudojamų kūno kultūros pamokose, todėl yra būtinybė atlikti tyrimą ir nustatyti mokytojų nuomonę apie aktyviųjų mokymo metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų sampratą ir esmę.

2. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų įvairovę.

3. Išstudijuoti fizinio ugdymo organizavimo ypatumus pradinėje mokykloje

4. Ištirti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo objektas – aktyvieji mokymosi metodai kūno kultūros pamokose.

Tyrimo metu buvo iškelta hipotezė: pradinėse ugdymo klasėse naudojant aktyviuosius mokymosi metodus kūno kultūros pamokose, pamokos yra daug įdomesnės, gyvesnės, kad aktyvieji mokymosi metodai yra svarbūs vaikų fiziniam ugdymui.

Atsižvelgiant į problemos aktualumą, šiame baigiamajame darbe bandoma atsakyti į klausimą: ar yra svarbus aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose.

Tyrimo metodai:

• Mokslinė literatūros analizė.

• Anketinė apklausa.

Siekiant pagrįsti teorinėje dalyje analizuotą temą, buvo aktualu išskirti pasirinktą tyrimo objektą – aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokose pradinio ugdymo klasėse.

1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ

SAMPRATA

1.1. Aktyviųjų mokymosi metodų samprata ir esmė

Užsienio literatūros ir Lietuvos mokyklos patirtis atskleidžia, jog daugybė šiuolaikinių metodikos naujovių – tai kartu ir XX a. pradžios pedagoginių ieškojimų, laimėjimų atgarsis, praeities idėjų atspindys dabartyje. Tai ryšku ir Lietuvos švietimo reformos dokumentuose. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų Bendrųjų programų įvadinėje dalyje, kalbant apie vaiką, jo pažinimą, bendravimo svarbą, apie mokymo ir mokymosi metodus, formas, t. y. mokymo organizavimą, orientuojamasi į šiuolaikinės modernios mokyklos modelį, kuriame mokytojas – ne vien informacijos šaltinis, bet ir informacijos situacijų organizatorius, keliantis problemas bei nurodantis darbo kryptį, padedantis mokiniams rasti atitinkamus mokymosi šaltinius ir atsakymus.

Tokių sudėtingų švietimo sistemos pokyčių metu, kai iš esmės keičiama mokykla ir ugdymo modeliai joje, kai kuriamos naujos technologijos, pakeičiančios tiesioginį mokytojo vadovavimą vaikų veiklai, bandoma interpretuoti mokymo metodų panaudos galimybes.

Ugdytinių mokymo, auklėjimo ir lavinimo sėkmė mokymo procese priklauso nuo daugelio dalykų: mokymo turinio, mokymo proceso organizavimo, mokinių veiklos pobūdžio, mokytojo ir mokinių sąveikos, bet bene svarbiausi šiame procese yra mokymo metodai bei metodiniai būdai.

Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias. Ugdymo metodai yra ne prastesnis pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tai pedagogo profesinio pasirengimo, jo pedagoginių pažiūrų bei takto reikalas. Mokytojams, kurie nepasiruošę rinktis ir linkę remtis vienu labiausiai žinomu būdu, gresia pavojus tapti mirtinai nuobodiems. Kaip žinia, įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai, net ir tada, kai mokomojo dalyko turinys yra maždaug toks pat.

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Šiuos siekius padeda įgyvendinti aktyvaus mokymosi metodai, ne tik įgalinantys geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtojantys mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.

Mokytojas, taikantis aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį. Mokytojui svarbu suvokti, kodėl jis renkasi vieną ar kitą metodą, ar tas metodas atitinka jo darbo stilių, mokinių pasirengimą mokytis aktyviai, dalyko ir pamokos uždavinius. Metodo pasirinkimą taip pat sąlygoja turimos mokymo priemonės arba mokytojo gebėjimas jas sukurti. Mokytojas privalo išmokti planuoti pamokas, kurios kurtų mokymosi aplinką ir padėtų skleistis kiekvieno mokinio asmenybei.

Mokytojas nuolat analizuoja mokymo ir mokymosi procesą, nagrinėja ir vertina užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Permainų laikotarpiais mokytojas atlieka labai svarbų vaidmenį. Žinoma, jie padeda mokiniams išmokti svarbių sąvokų, faktų, įgyti įgūdžių, tačiau mokymas turi peržengti šias ribas: to, kad mokiniai išmoksta pakartoti mokytojų pateiktas mintis, tekstus ir veiksmus, nepakanka. Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, pajusti vidinį ryšį su mokymo dalykais. Mokytojai privalo padėti mokiniams įgyti naujų žinių bei įgūdžių, leidžiančių jiems prasmingai tyrinėti ir paaiškinti pasaulį.

Ir mokiniai, ir mokytojai yra atsakingi už tai, kad mokiniai išmoktų. Siekdami nustatyti mokinių mokymosi poreikius bei tikslus, jie kartu tyrinėja žinių ir gebėjimų ribas. Taip pat siekiama nustatyti, kaip skiriasi mokinių žinios, įveikti tuos skirtumus ir skatinti mokinius toliau mokytis.

Mokytojai padeda mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, nuo to, ko nemoka ir negali. Mokiniams mokytojai tampa ne tik pažymių, bet ir tolesnio mokymosi šaltiniu.

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) žodis „metodas“ (gr. methodos – tyrimo kelias) reiškia „veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą“. Todėl metodas yra privaloma bet kurios žmogaus sąveikos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį.

Lietuvių enciklopedijoje (1959) randame ir tokį apibrėžimą: „Metodas (gr. methodos – tyrinėjimas, sekimas) – planingas elgesys su objektu, kad jį kuriuo nors atžvilgiu galima greičiau, be keblumų ir nuostolių apvaldžius“.

terminuose (Jovaiša L., 1993) mokymo metodas nusakomas, kaip „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti“. Mokymosi metodas (ten pat) – „mokinių veiklos būdų sistema įsisavinant žinias ir įvaldant mokėjimus bei įgūdžius. Tai percepciniai (klausymo, skaitymo), mneminiai, mentaliniai, praktiniai metodai“.

Edukologijos, psichologijos krypties literatūroje mokymo metodai apibrėžiami labai įvairiai.

XX a. pirmosios pusės edukologas S. Šalkauskis pateikė tokį metodo apibrėžimą: „Mokymo metodas yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo veikimo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis“.

Jovaiša L., (1989), Jakavičius V., Juška A. (1996), Rajeckas V. (1999) mokymo metodu vadina „tarp savęs susijusių mokytojo ir mokinių veiklos būdų sistemą, kuri padeda įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą“.

Gage Berliner (1993) mokymo metodą supranta taip: „Tai pasikartojančių mokymo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau ne vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“.

Panašiai mokymo metodą apibrėžia Teresevičienė ir kt. (2002) – tai pasikartojančių veiksmų visuma, tinkanti mokytis įvairiems dalykams ir svarbi išmokimui. Autoriai teigia, kad visi metodai yra geri, jei tinkamai panaudojami. Vieni metodai labiau tinkami naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, tretieji mokymuisi grupėse ir socialinių gebėjimų plėtotei. Norint pasiekti gerų rezultatų, mokymosi metodai turėtų būti derinami tarpusavyje. Svarbiausia suprasti, kokioje situacijoje koks metodas pasitarnautų mokymo(si) tikslams (Teresevičienė ir kt. 2002)

Rajeckas V. (1999) pateikia tokį apibūdinimą: „Mokymo metodai – tarp savęs susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Tai mokinių ugdymo būdai mokymo procese“.

Bendrosios programos skatina rinktis ne žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodą, o mąstymo ugdymo metodą. Siūloma galvoti apie probleminį dėstymą, kritinio mąstymo ugdymą, procesų suvokimą ir apie griežtą faktų atranką.

Visame pasaulyje puoselėjamas mokymas, kurio metu bręsta vaiko asmenybė, kuri užaugusi sugebės adekvačiai elgtis, bus iniciatyvi, tolerantiškai bendraujanti ir atsakingai sprendžianti problemas.

Dabar, kintant mokyklos modeliui ir ugdant mąstančią asmenybę, iškyla mokymo metodų pasirinkimo problema. Bendrosiose programose nurodoma, kad ugdymo metodų pasirinkimą lemia:

• asmenybiniai ir sociokultūriniai lūkesčiai;

• ugdymo tikslai ir uždaviniai;

• ugdymo turinys;

• psichologiniai kriterijai;

• bendras kultūrinis mokytojo išprusimas.

Bendrosiose programose akcentuojama, kad mokykloje taikomi ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius. Todėl renkantis metodus būtina atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius ir amžiaus ypatybes, nevienodą jų psichofizinę brandą, įvairius žinių ir gebėjimų lygmenis, į mokymo medžiagos turinį ir jo ypatybes, materialinę mokymo bazę.

Kai visuomenė apibrėžia, kas yra gerai, mums tai gali atrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės, jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamam likimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina.

Dirbant aktyviais mokymosi metodais, mokytojams ir mokiniams prireiks visiškai kitokių įgūdžių negu tokioje mokymo programoje, kai mokytojai siekia tik perduoti mokiniams informaciją. Mokytojai turi gebėti kelti klausimus, padėti mokiniams išmokti, vesti derybas.

Mokytojai privalo gebėti kontroliuoti klasę. Jie turi mokėti bendradarbiauti su mokiniais, kai dėl to, ko mokomasi, galima ginčytis. Mokytojai turi būti lankstūs, mokėti apibrėžti mokymosi tikslus ir leisti mokiniams patiems atrasti, kaip mokytis.

Mokymas mokytojams tampa įdomesnis. Visi mokytojai nori skatinti mokymąsi, o čia jie gali matyti, kaip tai vyksta. Jie palaiko grįžtamąjį ryšį su mokiniais ir atsižvelgdami į tai gali koreguoti pamoką. Besidalydami su mokiniais atsakomybe už išmokimą, mokytojai patys mokosi ir tobulėja.

Mokinių gebėjimas taip pat skiriasi. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti. Kadangi mąstymo įgūdžių jiems prireiks ateityje, geriau juos ugdyti dabar. Tačiau mokiniais, turintys nelabai gerą atmintį, kartais puikiai mokosi aktyvesniais būdais.

Mokinių žinojimas turi būti įsisąmonintas, nes priešingu atveju jie nepasinaudos žiniomis. Mokiniai gali atsakyti taip, kaip jie žino, kad mokytojai iš jų tikisi, bet ar jie iš tikrųjų tai supranta ir tuo tiki?

Į aktyvų mokymą įtraukiami ir tėvai. Viename mieste, kuriame pirmą kartą buvo imtasi aktyvaus mokymo, tėvai ateidavo į mokyklą aiškintis, kas joje vyksta, nes vaikai veržėsi į mokyklą net sirgdami, matyt, nenorėjo nieko praleisti.

Labai svarbu, kad mokyklose mokiniai būtų
raginami pateikti savo požiūrius, klausinėti ir dalyvauti diskusijose pamokoje gvildenama tema. Ir pamokos metu mokytojai dažnai klausia mokinius jų požiūrio ir ragina užduoti klausimus, tačiau tam, kad mokiniai aktyviai dalyvautų pamokoje bei nagrinėdami vieną ar kitą problemą turėtų galimybę išsakyti savo požiūrį, galima taikyti darbo grupėmis metodiką.

Pamoka, kurios metu dirbama grupėmis, žymiai skiriasi nuo tradicinės dėstymo forma, prie kurios mokytojai yra labai pripratę.

Daugelis žmonių mano, kad mokykla yra ta vieta, kur mokytojai dirba, o vaikai renkasi jų stebėti.

Aktyvaus mokymo metodai (AMM) – tai pedagogikos įrankiai, kuriais mokytojai naudojasi siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą.

Aktyvaus mokymosi metodai – tai būdai pasiekti tikslą. Jie padeda mokytojams išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas. Mokantis aktyviais mokymosi metodais, įgyjama ir žinių, ir gebėjimų.

Gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų… besikeičiančioje visuomenėje. Mokiniai kasdien turi rinktis, vertinti, spręsti apie:

1. informaciją, kuri gaunama, panaudojama ir kuria tikima;

2. kuriamus planus;

3. veiksmus, kurių imamasi.

Užaugę mokiniai gyvens sudėtingame pasaulyje, demokratiškoje visuomenėje, kur ir individualūs, ir kolektyviniai sprendimai reikalaus rinktis, perdirbti ir naudoti informaciją.

Mokytojas, naudojantis pamokose aktyviuosius mokymosi metodus, siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti.

Apibendrinant galima teigti, kad aktyvaus mokymosi metodai ne tik padeda geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtoja mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. Mokytojai, taikantys aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį, nuolat analizuoti mokymo ir mokymosi procesą, nagrinėti ir vertinti užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Mes gyvename greitai besikeičiančiame ir nenuspėjamame pasaulyje. Kad išliktume ir

klestėtume, mums reikia išmokti tokių mąstymo būdų, kurie nepasentų atsirandant naujoms specialybėms, naujai informacijai. Privalome galvoti ne tik apie save pačius, bet ir apie didesnį pasaulį.

1.2. Mokymosi metodų įvairovė

Jakavičius V, Juška A. (1996) nurodo, kad bet kurį dalyką dėstydamas, mokytojas turi vartoti įvairius metodus, neapsiribojant keliais paprasčiausiais, pavyzdžius, aiškinimu bei pratimų atlikimu. Skirtingi mokymo metodai skatina moksleivius įtemptai dirbti, padeda ilgiau išlaikyti sukauptą dėmesį, sąmoningiau, giliau išmokti temą.

XX a. pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje skiriami tetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai. Tuo pačiu laikotarpiu metodų klasifikacijoje akcentuojamas dar ir kitas aspektas: tai pasyvieji, dažniausiai žodiniai – atgaminamieji (pagrindinis veikėjas yra mokytojas) ir veikdinamieji metodai (didesnis vaidmuo skiriamas mokiniui).

Pati seniausia tradicinių mokymo metodų klasifikacija tokia (Rajeckas V., 1999):

1. Monologiniai (pasakojimas, aprašymas, aiškinimas, paskaita);

2. Dialoginiai (katechetinis, euristinis);

3. Loginiai (analizė, sintezė, indukcija, dedukcija).

1.1. pav. Tradiciniai mokymosi metodai (pagal Rajecką, 1999)

XX a. pabaigos pagrindinis naujųjų metodų bruožas – mokytojo ir vaiko sąveika. Šiandien žinomas ir naujas metodų skirstymo pagrindas: tai skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėjimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė (skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus) ir interpretacinė (siūlo aktyvius ugdymo būdus, padedančius mokiniams savarankiškai aiškintis, vertinti, suprasti pasaulį, spręsti gyvenimo problemas, atsakingai veikti, kurti) nuostatos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2714 žodžiai iš 8939 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.