Aktyvus ir pasyvus poilsis
5 (100%) 1 vote

Aktyvus ir pasyvus poilsis

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Paslaugų administravimas 4

1.1 Įmonės teikiamų paslaugų administravimas 9

1.2 Aktyvaus ir pasyvaus poilsio pasiūlos galimybės 11

2. Aktyvus poilsis 12

2.1 Turizmo raida ir aktyvus poilsis 12

2.2 Aktyvaus poilsio privalumai ir trūkumai 16

2.3 Aktyvaus poilsio pasiūla Vilniuje 17

3. Pasyvus poilsis 19

3.1 Pasyvaus poilsio privalumai ir trūkumai 19

4. Aktyvaus ir pasyvaus poilsio tyrimas Lietuvoje 20

Išvados 22

Literatūra ir šaltiniai 23

Įvadas

Kiekvienam žmogui poilsis turi skirtingą reikšmę ir kiekvienas žmogus savo laiką praleidžia taip, kaip mano yra teisinga. Daugeliui pasaulio žmonių poilsis asocijuojasi su turizmu.

Sudėtinga pateikti laisvalaikio turizmo apibrėžimą dėl didelės keliautojų motyvų įvairovės, pasireiškiančios laisvalaikio kelionių metu. Noras pailsėti gamtoje, noras būti sveikiems, noras praleisti laiką su šeima ar draugais, užsiimti hobi, noras aktyviai praleisti laiką skatina žmones keliauti po savo šalį ir į užsienio šalis. Laisvalaikio poreikius tenkinantis verslas jungia pačias įvairiausias verslo šakas, pradedant nuo valčių, dviračių ir kitų laisvalaikio leidimo priemonių gamintojų ir pardavėjų ir baigiant publikacijomis vietiniuose laikraščiuose apie laisvalaikio leidimo galimybes artimiausioje aplinkoje. Valstybės ar savivaldybių organizacijos – parkai, bendruomenės namai ir kiti – taip pat sudaro sąlygas laisvalaikio poreikiams realizuoti.

Laisvalaikio turizmą skatina įvairios nevyriausybinės organizacijos ir mėgėjiški klubai, organizuodami keliones savo nariams, turintiems tuos pačius interesus

Žodis “turizmas” (prancūziškai Tourisme) reiškia keliavimą iš vienos vietovės į kitą laisvalaikiu. Šio žodžio atsiradimas sietinas su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką. Turizmas, tai procesas kuriam būdinga: kelionės – kurių metu patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis; nuotykiai – kai patiriamos teigiamos emocijos, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekiami objektai ir viršūnes; daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms – biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės kėlimas; tai galimybė įrengti parkus, sutvarkyti kelius, mažinti bedarbystę; ūkinė veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, pramogų verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt.; rekreacinės veiklos – keliaujant atgaunamos jėgos, sportuojama, bendraujama, gydomasi, pramogaujama.

Skirtingiems subjektams turizmas turi skirtingą reikšmę. Turistui jis yra įvairių paslaugų kompleksas, sudarantis turizmo paslaugos materialinį pagrindą. Jį lemia vartotojų poreikiai. Valstybei ar verslo įmonei turizmas duoda pelną ir užtikrina jų vystymosi šaltinį. Ekonomistui tai ekonominė veikla, teikianti specifines ir įprastas paslaugas bei prekes keliautojams. Galbūt dėl tokio skirtingo vertinimo, turizmo sąvoka, kitusi per šimtmečius, neturi vieningai pripažintos išraiškos.

1. Paslaugų administravimas

Nors viešasis administravimas pradėtas nagrinėti jau seniai, tačiau rimtos studijos šioje srityje prasidėjo tik 1800 metais. Tuo metu Jefferson pasekėjų pasitikėjimas demokratinėmis idėjomis buvo labai stiprus, ir to pasėkoje atsirado decentralizuotos valdžios idėja. Vietinė valdžia, įskaitant miestus, apskritis, regionus čia turėjo išskirtinę autonomiją. Atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos ir turėjo sąlyginę veiksmų laisvę. Daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos, valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniais JAV prezidento Jefferson principais: “Valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme….., o vyriausybė turi žmones šviesti politikos srityje ir skatinti piliečių pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais” . Laikui bėgant, tokia sistema ėmė kelti vis daugiau problemų. Labai dažnai autonomija virsdavo arogancija, atskyrimas – izoliacija, nepriklausomybė – užgaida, iškilo viešumon vis daugiau korupcijos atvejų valdžios atstovų tarpe.

Verslo administravimo studijos prasidėjo daug anksčiau dėl sparčiai augančio privataus sektoriaus, o kartu ir didėjančių problemų. Technologiniai amžiaus pasiekimus imta taikyti ne tik mechanizmų bet ir žmonių valdyme – įrengimų efektyvumą pradėta lyginti su žmonių veiklos efektyvumu. Šie bruožus galima buvo pastebėti ir viešajame sektoriuje.

W. Wilson siūlė, viešosioms institucijoms savo veikloje vadovautis “verslo tipo” administravimo principais. Mokslininkas tvirtino, jog “administravimo sritis yra verslo sritis”. Siekiant nustatyti valdžios veiklos efektyvumo kriterijus, W.Wilson siūlė sekti privataus sektoriaus valdymo taisyklėmis ir būtent ten ieškoti tinkamiausio valdymo modelio.

Valdymo efektyvumą ir atsakomybę buvo siūloma didinti pavienių valdžios centrų, t.y. griežtos hierarchinės struktūros, pagalba. Autoriaus teigimu siekiant užtikrinti pasitikėjimą ir efektyvumą, atsakomybė turi būti suteikiama vienam vadovui. Wilson manymu tai
neprieštarauja demokratinėms normoms – decentralizacijai ir piliečių dalyvavimui, atvirkščiai “valdžia yra nepavojinga, jei ji bus suteikiama kartu su atsakomybe; …jeigu ji bus suteikiama aukštesnio ir žemesnio lygmens vadovams, bus lengvai kontroliuojama ir fiksuojama” .

W.Wilson nuostata, atsakant į viešąjam administravimui aktualų klausimą – ar biznio tikslas, t.y. produktyvumo siekimas, užtikrinamas hierarchinės organizacijos pagalba, gali būti įgyvendinamas viešajame sektoriuje, pasižyminčiame pliuralistiniu sprendimų priėmimo procesu, vienareikšmė – sekdama demokratijos idėjomis, vyriausybė turi vadovautis biznio taisyklėmis net gi tuo atveju, kai jos atrodo nedemokratiškos. Kaip vėliau, vertindamas Wilson idėjų įtaką Waldo teigė, kad efektyvumo nustatymo priemonės ir kriterijai yra tokie pat visam valdymui: demokratija, jei ji yra, negali ignoruoti centralizacijos, hierarchijos ir disciplinos reikšmės.

Viešojo administravimo tyrinėtojams pradėjus ieškoti pagalbos verslo vadybos srityje, ypač daug dėmesio pradėta skirti organizacijos struktūros tyrimams. Ieškota pagrindinių organizacijos struktūrizacijos principų, kurie būtų bendri tiek viešosioms, tiek privačioms organizacijoms.

1939 m. General Motors vadovai J.Mooney ir A.C.Reiley pasiūlė pagrindinius organizacijos struktūrizacijos principus, kurie buvo taikomi ir viešojo administravimo tyrinėtojų darbuose:

1) komandos koordinavimas – pabrėžiama lyderio pozicijos hierarchinėje komandos struktūroje svarba. Tokioje struktūroje – vienas vadovas, turintis ribotą skaičių pavaldinių.

2) “skaliaro” principas – vertikalus darbo jėgos pasiskirstymas visuose organizacijos lygmenyse.

3) santykiai tarp “line” ir personalo. “Line”, t.y. struktūra per kurią “nuleidžiami” nurodymai, personalui suteikiama patariamoji teisė. “Line” atstovauja valdžią, personalas – idėjas ir patarimus.

W.F. Willoughby ir L.Gulick akcentavo principų, skatinančių administratorių veiklos efektyvumą, vystymą. Jų teigimu, demokratinė atsakomybė yra antraeilis dalykas, svarbiausia – struktūra, kontrolė ir efektyvumas. Svarbiausias žingsnis, kuriant administravimo sistemą yra įvairių departamentų ir funkcijų, atliekamų vykdomosios valdžios institucijose, integracija į grupes pagal atliekamą misiją, ir darbo santykius. Šis būdas turėtų garantuoti aiškumą, nesukelti teisinių konfliktų, bei užtikrinti didesnę ekonomiją ir valdžios efektyvumą. W.F.Willoughby pagrindinis principas: vadovaujantis moksliniais verslo vadybos principais, administracinės institucijos gali veikti daug efektyviau. Tie principai yra tokie, kaip ir verslo organizacijose – komandos vieningumas, hierarchinė sistema, darbuotojai.

L.Gulick savo esė “Notes on the Theory of Organizacation”, valstybės valdymo institucijų problemas taip pat tapatino su bendromis organizacijų problemomis, t.y. geros darbo jėgos radimu, jų kontrolės ir koordinavimo mechanizmo kūrimu.

Kuriant naujas institucijas L.Gulick siūlo keturių etapų planą:

1) apibrėžti darbo specifiką;

2) išrinkti vadovą;

3) apibrėžti padalinių darbo pobūdį ir reikalingą jų skaičių;

4) sukurti valdymo struktūrą, kurios pagalba vadovas koordinuotų ir kontroliuotų padalinių veiklą.

L.Gulick siūlo keletą “departamentinio skirstymo” principų, kurių pagalba gali analizuoti padalinio veiklą ir parinkti reikiamą personalą:

1) tikslas – skirstymas pagal pagrindinius organizacijos tikslus;

2) procesas – skirstymas pagal pagrindines padalinio funkcijas. Pavyzdžiui, medicinos skyriuje dirbs medikai.

3) žmonės ir daiktai – skirstymas pagal žmones ar daiktus, su kuriais daugiausiai susiduria padalinys. Tokiu būdu užmezgamas tiesioginis ryšys su paslaugos vartotoju, bet mažinama specializacijos reikšmė.

4) vieta – pagal aptarnaujamo segmento geografinę padėtį. Šiuo atveju veikla koordinuojama lengvai, lengva prisitaikyti prie vietinių sąlygų, tačiau vadyba šiuo atveju tampa “trumparege”.

Taigi, galime teigti, jog ankstyvasis viešasis administravimas rėmėsi pagrindinėmis vadybos teorijomis ir principais, kurie akcentavo centralizaciją, kontrolės ir koordinavimo mechanizmus. Toks posūkis sudarė puikias sąlygas valdžios institucijose įsigalėti Weberio biurokratijos modeliui.

Daugiausiai įtakos viešojo administravimo teorijų vystymuisi turėjo Woodrow Wilson, Frederick Winslow Taylor ir Max Weber darbai. Remiantis šių mokslininkų darbais buvo suformuota tradicinė viešojo administravimo paradigma.

Wilson teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos – po to kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir tai atliks efektyviausiais įmanomais būdais (1887). Tai bus įmanoma, kadangi, kaip teigė Taylor, “tarp įvairių metodų ir kiekviename elemente, kiekvienoje profesijoje naudojamų įrankių visada yra vienas metodas ir vienas įrankis, kuris yra greitesnis ir geresnis už visus kitus” .Galų gale, Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas Taylor mokslinės teorijos įgyvendinimui .

Tradicinis valdymo proceso suvokimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą.
administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė. Tai yra tiesioginė atskaitomybė.

Atskiriant administravimą nuo politikos įgyvendinimo, taikant mokslinius tyrimus, siekiant nustatyti geriausius darbo procesus, ir biurokratinėms organizacijoms įgyvendinant šiuos darbo procesus, valdžia užtikrins ne tik tai, kad jos politika yra teisinga, bešališka, bet kad ir jos įgyvendinimas bešališkas taip pat.

Administravimo ir politikos atskyrimas leido valdymo procesą konceptualizuoti tvarkingu, palaipsnišku būdu; žmonės išrenka savo atstovus ir vykdytojų vadovus; šie asmenys (ir jų tiesioginiai, politiniai padėjėjai) prisiima politinį uždavinį vystyti ir spręsti viešąją politiką; tada administracinis valdžios aparatas nustato efektyviausią būdą kiekvienos politikos įgyvendinimui ir veikia tuo būdu; ir tuo atveju, jei kažkas vykdoma blogai, išrinktieji pareigūnai prižiūri administratorių darbą.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.

Vystantis viešajam administravimui visuomenė dėjo didžiules pastangas, kad galėtų kuo akyliau stebėti kas vyksta valdžioje. Buvo sukurta sistema, kuriai veikiant sunku pavogti visuomenės pinigus, bet tapo dar sunkiau juos efektyviai valdyti. Besistengiant kontroliuoti išimtinai viską, nurodinėjant kaip viskas turi būti daroma – reguliuojant procesą, kontroliuojant įdėjimus – buvo visiškai užmiršti rezultatai. Dėl šių priežasčių valdžios institucijos tapo lėtos, neefektyvios, nužmogintos.

Tradicinio modelio neatitikimas jam keliamiems reikalavimams, jo biurokratiškumas pastūmėjo viešojo administravimo mokslininkus ieškoti naujų efektyvesnių modelių.

1968 metais Minnowbrook konferencijos metu išsivystė “nauja” viešojo administravimo Denhardt R.B. Theories of Public Organization. – Wadsworth Publishinfg Company, 1993teorija.

Nors daugelis mokslininkų teigia, kad naujasis viešasis administravimas buvo iššūkis šioje srityje egzistuojančioms teorijoms ir modeliams, tačiau daugelio teoretikų nuomone jo atstovai iškėlė tam tikras jau egzistuojančių teorijų problemas, bet stokojo alternatyvių pasiūlymų. Tačiau naujojo viešojo administravimo reikšmė tolesniam teorijų vystymuisi neabejotinai yra didelė.

Frederickson Minnowbrook apibūdino naujojo viešojo administravimo šalininkus, kaip “antrosios kartos” bihevioristus. Daugumoje atveju, naujojo viešojo administravimo šalininkams rūpėjo pozityvistų socialinio mokslo reformavimas. Mokslininkas Kirghart (1971) teigė, jog naujos socialinių mokslų, ypač sociologijos, epistemologijos, psichologijos, kryptys ir vystymasis gali suteikti pagrindą peržengti, pakeisti tradicinį Weber’io racionalios biurokratijos požiūrį.

Naujojo viešojo administravimo atstovas Todd LaPorte (1971) pateikia tokį viešojo administravimo apibrėžimą – “viešojo administravimo pagrindinis tikslas yra ekonominės, socialinės ir fizinės kančios sumažinimas ir galimybių organizacijos išorėje ir viduje didinimas”.

Svarbiausia savo teorijos koncepcija jie pasirinko – socialinę lygybę, bei teigė, kad administratoriai turėtų užsiėminėti politika.

Naujojo viešojo administravimo šalininkai kritikavo efektyvumo kaip pagrindinio kriterijaus pasirinkimą. Jie teigė, kad efektyvumas tai tik viena iš daugelio vertybių, kurios laikymas svarbiausia sumažina tokių vertybių kaip lygybė ir dalyvavimas reikšmę. Be to, kaip teigė šios teorijos šalininkai, efektyvumo kaip pagrindinės vertybės pasirinkimas veda prie depersonalizacijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2036 žodžiai iš 6688 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.