Alaus gamyba
5 (100%) 1 vote

Alaus gamyba



Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas.

Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei.

Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo.

Vienaip ar kitaip alus buvo žinomas visame pasaulyje. Didysis keliautojas Markas Polas rašė, kad kiniečiai alų darė 2300 metų prieš mūsų erą.

Europoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, alaus gėrimo tradicijos paplito dar Romos imperijos laikais. Senovės norvegų legendose labiausiai pasižymėjusiems karžygiams pomirtiniame gyvenime buvo žadamas didžiausias atlygis – alaus ragas.

Senovėje alus dažnai buvo skaninamas neįprastais priedais, pavyzdžiui: kiaušinio lukštų, krabų žnyplių, austrių kriauklelių ir metėlių sėklos milteliais. Istorijos šaltiniai rodo, kad senovės alaus gamintojai buvo gana patyrę savo amato meistrai, tačiau jų gaminamas alus buvo gerokai prastesnės kokybės nei dabar. Egiptiečiams alų tekdavo gerti per ypatingus nendrinius vamzdelius, kurie sulaikydavo miežių grūdų lukštus. Kai kada gėrimo būdai būdavo kiek elegantiškesni. Mesopotamijos karalienė Šubad mėgaudavosi alumi pro ilgą auksinį šiaudelį, kuriuo pasiekdavo šalia sosto stovintį didelį alaus dubenį.

8 – 9 amžiuje Europoje alaus gamybai imta plačiai naudoti apynius, kurie suteikė gėrimo skoniui papildomą spalvą ir pailgino alaus saugojimo laiką. Vėliau buvo pradėta dar labiau rūpintis alaus kokybe. Viduramžiais Europoje, ar alus yra geras, dažnai būdavo sprendžiama išpilant ąsotį gėrimo ant suolo ir ant jo atsisėdant. Jei odinės kelnės, kuriomis mūvėdavo aludariai, prilipdavo, buvo laikoma, kad alus yra silpnas ir jame per daug cukraus.

Maždaug XIV amžiaus pabaigoje alus tapo nacionaliniu Anglijos ir kitų Europos kraštų gėrimu. Alus buvo mielai geriamas ir aukštuomenės, ir varguomenės. Anglijos karalienė Elžbieta II per pusryčius gerdavo alų vietoj apelsinų sulčių.

XIX amžiaus pradžioje anglų aludariai pradėjo gaminti alų, kuris turėjo „ištverti“ ilgas keliones jūra į kolonijas Azijoje. O 1876 metas Louisas Pasteuras paskelbė savo „Alaus studijas“, kuriose aprašė garsųjį pasterizacijos procesą, apsaugantį alų nuo greito gedimo.

Kaip alus tampa alumi

Alaus gamyba – ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia gerų įgūdžių, žinių ir kruopštumo. Pagrindiniai alaus „gimimo“ etapai ir žaliavos yra panašūs tiek gaminant alų namų sąlygomis, tiek šiuolaikinėje alaus darykloje.

Pasaulyje populiariausios alaus rūšys

Visuomet galvojote, kad alus yra tiesiog alus? Pasaulyje gaminama nesuskaičiuojama daugybė įvairių alaus rūšių, tačiau visi jie skirstomi į dvi pagrindines grupes – viršutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų ir žemutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų. Pirmuoju atveju mielės po fermentacijos proceso pakyla į viršų, o antruoju – nusileidžia į indo apačią. Dėl to dažniausiai gerokai skiriasi šių dviejų alaus grupių skonis ir spalva. Taip pat yra dar viena nedidelė savaiminio rūgimo alaus rūšių grupė.

Salyklas

Salyklas yra viena pagrindinių alaus gamybos žaliavų. Galima sakyti, jog salyklo gamybos esmė yra sudaiginti miežių grūdus. Daiginimo metu tam tikros medžiagos virsta angliavandeniais, kurie yra būtini fermentacijai. Salyklo gamybos procesą galima padalinti į kelis etapus: grūdai brandinami, sandėliuojami, tikrinami (vandens kiekis ir temperatūra) ir išvalomi.

Brandinimo metu labai svarbu laikyti grūdus itin sausai. Nuimant derlių vandens kiekis grūduose gali siekti 16 – 24%, todėl iškulti jie iš karto turi būti išdžiovinami. Jei vandens kiekis viršija 14% ir grūdas negauna pakankamai oro, jis negali sudygti. Brandinimo metu grūdai turi būti:

• laikomi sausai,

• vėdinami,

• neperkaitinami,

• saugomi nuo parazitų.

Valomi ir rūšiuojami dviem etapais:

• pirminis valymas (pašalinamos dulkės ir kiti nešvarumai),

• rūšiavimas pagal dydį.

Itin svarbu pašalinti dulkes, nes jos gali tapti mikrobiologinių infekcijų šaltiniu ar net sukelti gaisrą ir sprogimą. Grūdai sijojami – rūšiuojami pagal dydį. Paprastai grūdai būna keturių rūšių, didžiausi naudojami salyklui gaminti, o mažiausi – gyvulių pašarui.

Nuvalyti grūdai supilami į mirkymo talpyklą kartu su vandeniu. Grūdai sugeria vandenį ir išbrinksta. Grūdams mirkstant vandenyje sunaudojamas deguonis ir susidaro anglies dvideginis. Grūdai „kvėpuoja“, todėl labai svarbu gerai vėdinti mirkymo talpyklą. Vanduo taip pat turi būti keičiamas. Praėjus maždaug vienai parai, vanduo nupilamas, o vėliau, jei reikia, grūdai purškiami vandeniu. Po mirkymo grūdų vandens kiekis turi siekti 45%. Išmirkyti grūdai paberiami plonu sluoksniu ir kartkarčiais vartomi, kad dygtų tolygiai. Šio
proceso metų palaikoma 12 – 15 ° C temperatūra. Salyklas vėdinamas drėgnu, tam tikros temperatūros oru, kad būtų pašalintas dygimo metu išsiskiriantis anglies dvideginis ir šiluma. Daiginimas nutraukiamas pučiant karštą orą, kuris išgarina vandenį.

Džiovykloje grūdai paberiami ant perforuotų grindų, pro kurias iš apačios pučiamas šiltas oras. Džiovinimas paprastai vyksta trim etapais:

• apvytinama,

• šildoma (temperatūra pamažu keliama nuo 50 iki 85°C),

• džiovinama (procesas prasideda temperatūrai pasiekus 85°C).

Šių trijų džiovinimo etapų atskyrimas yra labai svarbus, nes specialios temperatūros palaikymas tam tikrais intervalais suteikia salyklui tam tikrų savybių, kurios vėliau lemia alaus rūšį. Pabaigoje salyklas patenka į valytuvą, kur yra ataušinamas, iš jo pašalinami daigeliai ir palaidos grūdų žievelės.



Pagaminus salyklą grūduose vis dar lieka neišgautų naudingųjų medžiagų. Tam, kad jos išsiskirtų, salyklas malamas ir po to maišomas su vandeniu. Šis mišinys vadinamas mentalu. Jis kurį laiką yra laikomas tam tikroje temperatūroje, kuri priklauso nuo gaminamo alaus rūšies. Šio proceso metu salyklo krakmolas virsta tirpiaisiais produktais – fermentaciją palaikančia ir fermentacijos nepalaikančia cukraus rūšimis. Cukrus susidaro dėl specialių mentale esančių enzimų. Enzimams atlikus savo užduotį juos tenka „stabdyti“. Tai daroma keliant temperatūrą. Po to šis mišinys, vadinamas misa, perkeliamas į filtravimo skyrių, kur yra išvalomos atliekos -grūdų žievelės ir netirpūs baltymai.

Misa kelis kartus filtruojama, o po to pumpuojama į misos katilą, kur verda maždaug 1,5 valandos. Verdant dedama apynių, kuriuose yra medžiagų, suteikiančių alui jo specifinį kartų skonį ir aromatą. Apyniai turi įtakos ir putos susidarymui. Verdant į misą patenka apyniuose esančios karčiosios medžiagos ir eteriniai aliejai. Aliejai yra lakūs, todėl garuodami pašalina iš misos medžiagas, suteikiančias alui aštrų ir nemalonų skonį. Dalis karčiųjų medžiagų patenka į misą virimo metu. Verdama dėl kelių priežasčių:

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1162 žodžiai iš 3252 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.